Linksmybės meno nišoje
IEVA GUDMONAITĖ
Į galeriją, kur turi vykti parodos atidarymas, žengiu visai nenorėdama eiti į jokį panašaus pobūdžio renginį. Stovėti prie paveikslo su taure vyno ir įraudusiais skruostais aplinkui klegant atidarymo bendrininkams manęs niekada netraukė. Kita vertus, linksmybės dvasingų paveikslų apsuptyje – visai kas kita. Daugybė anonimiškų apaštalų, dieviškoje tuštumoje paskendusiomis akimis žvelgiančių į kalbančius, šokančius, gurkšnojančius vyną ar dideliu kiekiu apelsinų sulčių užgeriančius taip pat rafinuotai dalinamą „šnapsą“ kolegas, verti dėmesio. Žiūri į juos, mąstai, kaip jie elgtųsi, jei turėtų galimybę iššokti iš paveikslo. Ar švęstų kartu su tapytoja ir vėliau padėtų surinkti taurių duženas, nuvalyti nuo grindų raudonąjį vyną? Ar neramiai pagarbinti pasišalintų į nelabai rudenišką J. Basanavičiaus gatvę? Ar tučtuojau pabūgę šokteltų atgal į paveikslą? Ar jiems įdomūs būtume nutapyti mes, žinantys ar ne, kodėl atėjome į šitą vietą? Apie visa tai mąstau žvelgdama pro žmonių būrį į vos vos besimatančius apaštalo X skruostus ir girdžiu Eglės Velaniškytės, tapybos darbų autorės, balsą: „Tai nėra paroda. Tai – vasaros darbų peržiūra.“ Taip išeina, kad parodos atidarymo nėra ir nebuvo, aš nesu parodos atidaryme (puiku, juk į jį ir nenorėjau)! Tai niekas, išskyrus vyną, čia nebus atidaryta? Mąstau, kodėl tapytoja atsisako visa tai vadinti paroda. Paroda – nuo „parodyti“. Priešdėlis pa- parodo veiksmo trumpalaikiškumą – ne tapyti, o patapyti. Kaip ir valgymas – neaišku, kiek trunkantis, galbūt tai puotavimas nuo ryto lig vakaro ar, kad ir trumpas, labai malonus, didelę prasmę turintis veiksmas. O pavalgyti – vadinasi, tiesiog atlikti veiksmą, kad galėtum daryti kitus veiksmus „pa“. Autorė, atsisakydama veiksmažodžio su priešdėliu pa-, nurodo savo tapybos nevienalaikiškumą ir tęstinumą.
O kaip tada dėl žodžio „darbai“? Ar ji pati neminėjo, kad tapė, tartum paveikslai tebūtų kokia nors substancija, spinduliavimas? Ar nebuvo taip, kad tapyti jai reiškė ne dirbti, o šviesti?
Kad ir kaip būtų – aišku, kad apskritai dirbta buvo daug ir kad tai suteikė daugiausia laimės nuobodžiai, kaip pati save pavadino (bet paskui veiksmais paneigė), moteriai, nors galerijos vidury atsistojęs jos krikštatėvis ekspresyvusis tapytojas Arvydas Šaltenis (pagal būdo bruožus jam labiau tiktų pavardė Šiltenis) teigia, kad kai kur darbo įdėta per mažai. Išraiškingai raudonojo vyno taure piešdamas erdvėje ir tarytum šokdamas susako pagyras, paskui – griežtai – kritiką ir tai, kad reikia dirbti daugiau. Pastabos teisingos, nors su kai kuo ir nesutikčiau – gal dėl to, kad šviesa nugalėjo, nors nesuprasi kuri: sklindanti iš paveikslų ar tokia neįtikėtinai drąsi ir kartais kalbėtojo atžvilgiu tampanti nepagarbi šviesa iš Eglės – toji, tartum kokia žalčių karalienė, Šalteniui dėstant rimtas pastabas, šokčioja, šokinėja po salę, judindama kojas ir užpakalį, dalindama visiems vyną, vis pertraukdama poetiškai kalbėti nusiteikusį krikštatėvį, įsiterpdama pačioj kalbėjimo įkvėpimo viršūnėje. Et, o tas – be galo ekspresyviai rūstinasi, mojuodamas vyno taure. Įdomu, kaip reaguotų Šaltenis, jei taip elgtųsi jo studentai? Ne veltui tapytojas drausmina įsisiautusią krikštaduktę – salėje yra keletas šiuometinių jo studentų (tarp jų ir aš), jo paties pakviestų į „parodos atidarymą“. O kas, jei tie irgi užsinorės šokti ar dainuoti per peržiūras?
Šokant Eglei ir žibant paveikslams, rūstusis ir šmaikštusis Arvydas sugalvoja tokį žaidimą – kiekvienas iš salėje esančių turi pasakyti, kurį paveikslą, jei galėtų, tuoj pat išsineštų. Iš pradžių užsisvajoju: taip ir įsivaizduoju save dar renginio metu nusikabinančią vieną iš jų ir ramiai traukiančią namo. Na, bet to padaryti neišeina, nes paklausimas, kurį paveikslą išsineštum, reiškia viso labo balsavimą už geriausią darbą. Visi pasako. Vėliau tie, kurie balsuos už paveikslą, surinksiantį daugiausia balsų, turėsią pakomentuoti, kodėl jis jiems patiko. Slepiuosi kampe tikėdamasi, jog mano išsirinktas negaus daugiausiai taškų ir nereikės komentuoti dar nespėjus įsigilinti, kad tik nereikėtų vapėti, kas neišvapama, sakyti, kas neišsakoma.
Paveikslų konkursą laimi „Tėvo paklydėlio sugrįžimas“ (dar nebuvau spėjusi jo įžiūrėti, nes kai tik žengiau link jo, prasidėjo lyg „parodos atidarymas“). Jį labiausiai pamėgę dalyviai išsisako. Iškart po to įvyksta netikėtas, bet turbūt numatytas dalykas – vienai panelei menotyrininkei bandant paaiškinti, kodėl jai patinka vienas iš tapybos darbų, Eglė išsiveržia iš kito kambario, užsidėjusi peruką, regis, akinius nuo saulės, prisikimšusi krūtinę skudurų, laikydama rankoje padėklą su raudonojo vyno taurėmis, ir šoka, greitai vaikšto, drebant taurėms ir plaikstantis peruko garbanoms, garsiai šaukia kažką tokio: „Vakarų Europa pilna didingo meno ir nukryžiuotojo paveikslų!“ Dar stipriau įsisiautėjus, taurės krenta, dūžta. Salės vidury liejasi raudonasis vynas. Žiba auksinis kryželis ant laimingos moters kaklo. Už savęs jaučiu vis sunkėjantį apaštalo X žvilgsnį.
Darbų peržiūros vakarėlis vyksta toliau – be perstojo nešiojamos taurės, taurelės, visi atrodo linksmi ir gyvybingi. Ir aš linksma, tik jau palieku galeriją, nes užtenka įspūdžių, kuriuos įliejo man du gyvenimai – paveikslų ir žmonių. Paveikslų, kurių šviesa nugali savo trapumu – jaučiu, kaip viduj sūkuriuodama ji tirpsta ir telkiasi, plečiasi ar tiesiog virpa. Tiksliau, jaučiu, kaip jausčiau. Šįkart šio pasaulio spalva ryškesnė. Galerijos lempų, sutelkusių visą žmogišką išraišką, negalėjimą. Bet ir jos galiausiai bus užgesintos. Džiugiai nusišypsau pagalvojusi, kad visi šiandienos renginio dalyviai miegos. Kad galiausiai užmigs visi žmonės. Kad miegant yra tokia fazė, kai nesapnuoji, nematai vaizdų. Ir tai ramina. Kad ir kas būtų įvykę.
