Krikštas

KOTRYNA ULAN

Bažnyčioje prieblanda ir daug žmonių, jie trypinėja apie altorių, prinešę purvino sniego, ir spaudžiasi kuo arčiau vienas kito. Smilkalų migla pakyla iki skliautų ir vėl nusileidžia, tiesiai man priešais nosį, viskas tampa neryšku ir taip skauda galvą. Mes su krikšto mama sėdim klauptuose, laukti dar ilgai, norinčių daug, kunigas skuba. Negalima taip skubėti krikštyti žmonių, pagalvoju, nes gal taip tas krikštas ir netikras. Mieguista padedu galvą krikšto mamai ant kelių ir migla nuo manęs atsitraukia; regiu, kaip ji susirenka į tumulą ir pakyla iki pat balto kupolo. Ir iš ten į mane žvelgia Dievas. Negaliu atitraukti akių, nors iškart pavargstu, gerai, kad krikšto mama nusitraukia nuo pečių juodo moherio skraistę ir užmeta man ant veido. Pro skraistės plyšelius vis dar matau baltą šviesą, bet taip jaukiau žiūrėti. Šilta ir gera, nebelenda į akis skubantys krikštytis, negirdžiu bruzdesio. Bet netrukus pasidaro trošku, nertinis limpa prie veido, pro plyšelius šviečia tik balta migla, ir tenoriu kuo greičiau tą kibų tinklą nusiplėšti. Kiek besimakaluočiau, jis, rodos, be galo išsitęsęs, niekad iš jo neišsivaduosiu. Minkštas ir kibus, juodas ir perregimas. Dusindamas limpa prie šnervių ir veido sulig kiekvienu įkvėpimu, o iškvėpus dar troškiau, kaip šiltnamy. Krikšto mama žiūrėdama į mane juokiasi ir nė kiek man nepadeda. Nejau nemato, kad aš dūstu?

Galiausiai nusviedžiu skarą šalin ir pašokusi giliai įtraukiu oro, tada lekiu į bažnyčios galą. Nebegaliu žiūrėti į tuos paskutinius krikščionis, susigrūdusius prieblandoje, ir į suplukusį kunigą. Kodėl jis taip skuba? Nenoriu taip krikštytis. Atsiremiu į medinį klauptą, nugara į altorių. Prisiveja susirūpinusi krikšto mama, negaliu žiūrėti ir į juodą jos skraistę.

– Kodėl jūs taip? – klausiu.

– Vaikeli, kaip tu veržeisi iš po mano skraistės, žmonės visą gyvenimą taip braunasi link Dievo.

Nustembu. Nes Dievas gi čia pat, žiūri į mus visus.

– Visi šitie? – atlošiu galvą altoriaus link.

– Visi, ir ne tik šitie.

– Ir kunigas? – klausiu, nors esu tikra, kad kunigas tikrai bus matęs Dievą.

– Ir kunigas. – Krikšto mama prikiša prie manęs liesą veidą. – Nė jis nėra Jo matęs.

– Nė jis? – išsigąstu.

– Nė jis.

– O jūs? – įtariai paklausiu.

Ji tvirčiau susisupa į skarą ir pasilenkia dar arčiau. Prisimerkiu.

– Kartą mačiau, bet tik labai neryškų, kairį Jo skruostą ir akis.

– Neryškų?

– Pilką skruostą ir liūdnas akis.

Man vėl taip paskausta galva, bet šįkart ne nuo smilkalų, nes jie visi skliaute slepia Dievą, ir ne nuo šurmulio, nes jis jau aprimo. Iš baimės. Kad ir žmonės, ir kunigas blaškosi po tąsiu voratinkliu, praleidžiančiu šviesą, bet neleidžiančiu jos pasiekti. O aš mačiau, kaip į mane žvelgia Dievas. Turbūt niekam negaliu to sakyti.