Jautis kaltas

VYTAUTAS KINČINAITIS

Matau ją, žaląją, už lango pievoje šalia kelio ramiai sau rupšnojančią žolę. Tarsi nulipusi nuo Audriaus Beinoriaus sulietuvintų „Upanišadų“ viršelio, pilna prasmių ir pieno, viena paskutinių „privačių“ Europos karvių laukia savo melžėjos. Neseniai ji atsivedė veršelį – po kelių savaičių jis bus pakrikštytas „galvijų prieaugliu“ ir tiesiai iš karinio oro uosto gabenamas į Pažadėtąją žemę.

Šiaulių oro uostas vienintelis šalyje turi galimybę nuolatos eksportuoti galvijų prieauglį į Izraelį. Miesto valdžiai net pavyko „pakeisti schemą“ ir Lietuvoje atsivestus veršelius išvežti į Izraelį ne iš Belgijos Lježo oro uosto, o būtent iš Šiaulių. Dėl veršelių eksporto miestas jau žinomas pasaulyje kaip galintis priimti vienus iš didžiausių orlaivių, gabenančių 120 tonų krovinį. Žydai gauna košerinį maistą, o mes einame į „Maximą“ pirkti veršelių motinų mėsos, kurią, norėdami nuraminti sąžinę, vadiname jautiena.

Globalioje rinkoje, kur didžiosios valstybės save eksportuoja palydovais ir lėktuvnešiais, o mažosios tiesiog drąsiai, lokalios karvės istorija mažai kam įdomi. Svarbiau prekių ženklai. Šiame atotrūkyje tarp daikto ir žodžio prarandama nei daug, nei mažai – kraujo aukos iniciacinė prasmė asmeniniam tapsmui. Virtualizuota, kanonizuota ir suteorinta, ji tampa būtinuoju produktu. Iš Mažosios Azijos Romą pasiekusių jaučio aukojimo Dievų Motinai (Magna Mater) apeigų aukuras civilizacijai įsakius virto tiražuojamu sausu bažnytiniu altoriumi, karšto kraujo misterija – šalto vyno mišiomis, o aukojimo ritualą pakeitė „lokalius karinius konfliktus“ ignoruojantis hermetiškas krikščioniškas diskursas, kurio viduje Kristaus auka padarė galą bet kokiam gyvulių ir žmonių aukojimui.

Žiaurią kraujo auką pakeitė ne mažiau žiaurus pasaulio padalijimas į gerą ir blogą, o išstumtas iš viešosios erdvės žudymo instinktas įsikūnijo į vakarais vakariečius žmogienos faršu maitinančius mėsmalių žanro filmus. Jų fone aukojamo gyvulio kraujas ir priverčia žmogų atsipeikėti nuo savo kvailumo. Kažin ar F. F. Coppolos „Mūsų dienų Apokalipsė“ būtų tapusi tokiu paveikiu karo filmu neparodžius tikrų jaučio aukojimo apeigų kulminacinėje išprotėjusio pulkininko Kurco žudymo scenoje, kai jautis ir dvikojis gyvulys žudomi mačete skambant „The Doors“ dainai apie žudymą „Galas“. Beje, pačiam Jimui Morrisonui jo daina turėjo iniciacinę reikšmę.

Praradus asmeninį ryšį su žudomu gyvuliu, prarandamas ir asmeninis santykis su maistu bei savo nuodėme. Maisto gaminimo ir vartojimo technologizavimas susijęs ir su ekraninės tikrovės įsigalėjimu: valgoma jei ne su realiu televizoriaus ar kompiuterio ekranu, tai su virtualiu. Persijos įlankos karo metu su priešininku žemėje buvo susiduriama bent jau prie naikintuvo monitoriaus, o su priešais Afganistane ir Pakistane šiandien jau kariaujama bepiločiais bombonešiais užkandant „McDonald’s“ mėsainiu. Kur ten iki protėvių karų, kai garbingoje kovoje žudydavai arba žūdavai žiūrėdamas priešui į akis ir karštai jį mylėdamas.

Virtualioje, bekraujėje erdvėje nei gimstama, nei mirštama ir ji jau yra tapusi puikia priebėga nuo froidiškojo „realybės principo“ ir pati vis giliau skverbiasi į mūsų kasdienybę, sąmonę ir pasąmonę. Tuo pat metu kažkuri mums anksčiau svarbi psichofizinio organizmo dalis tampa anemiška ir atrofuojasi. Tačiau mintis kaip voras sutraukytą voratinklį kaipmat numezga naujo mąstymo tinklą virš atsiveriančių properšų evoliucijos kelyje, kuriame žmogaus kaip rūšies išlikimui svarbus įvykis ir jo paaiškinimas visada eina greta. Kaip pasisotinti išsaugant sveiką kailį? Kaip nužudyti nenužudant? Sukuriant paralelų atperkantį, pateisinantį kultūros pasaulį. Ir visai nesvarbu, jį aiškinsime marksistiškai kaip antstatą ar idealistiškai kaip egzistuojantį atskirai.

Paraleli „mūsų pasauliui“ sprendimų priėmimo (kas be ko, ir sprendimo, kas yra žmogus, o kas gyvulys) dangiškoji religijos bei kultūros sfera yra ir prieškarinio ar pokarinio smegenų apdorojimo Šambala priešatominiuose bunkeriuose. Žudymo mašinos starteris – propaganda. Būsima etninių, rasinių, tarptautinių, buitinių ir kitokių kruvinų konfliktų auka aukotojo akyse ir smegenyse paruošiama savo priedermei vertybinio konteksto pakeitimu kuo nors ją apkaltinant, sumenkinant. Treniruojamasi, taip sakant, na koškach – moksliškai tai vadinama bandymais su gyvūnais. Štai senovės graikai: jiems, kaip ir mums melžiamą karvę, negražu atrodė valgyti ariamą jautį. Skiroforiono (birželio) mėnesio 14 dieną Atėnai švęsdavo Bufonijas – „jaučio nužudymą“. Ritualo šerdis – aukojimo drama: per šeimininko aplaidumą jautis priartėja prie Dzeuso altoriaus ir pradeda ėsti ten sudėtas aukas, polio dievams skirtus grūdus ir kepinius. Matydamas tokią šventvagystę, Dzeuso žynys įnirtęs griebia kirvį, kerta gyvuliui ir jį užmuša. Nekaltas gyvulys – ariamas jautis – vis dėlto kaltas: grūdinio maisto teikėjas, jis ėda grūdus, tuo pasmerkdamas save tam, kad būtų suvalgytas. Eidamas prie altoriaus ėsti aukojamo maisto, jautis pats save pasmerkia aukai. Taip patys kalti prie miškų ir jų kirtimų pridygusių medžiotojų bokštelių (Lietuva populiari komercinių medžioklių organizavimu draugams iš broliškų Europos tautų) paberto maisto paėsti ateinantys Lietuvos miškų žvėrys – jie taip vadinami, kad nebūtų gaila šauti ir kad medžioklė būtų panaši į medžioklę, o iš tikrųjų kokie ten žvėrys: stirnos, elniai, laukinės kiaulės. Patys į save karo mašinų ugnį prisišaukia kitatikiai irakiečiai, čečėnai, afganistaniečiai ir tikratikiai lenkai. Štai neseniai buvusi Lenkijos užsienio reikalų ministrė Anna Fotyga pareiškė, kad jeigu prezidentas ir premjeras į Smolenską būtų skridę drauge, nelaimės būtų išvengta: „Kai smunka autoritetas, mažėja ir apsauga. Daug kartų mačiau, kaip elgiasi JAV ir Vokietijos prezidentų apsauga. Jeigu vidaus politikoje koks nors asmuo traktuojamas kaip antrarūšis, tai jo saugumas taip pat mažėja.“ Aukos sindromas nesąmoningas: jei nesiaukojama savanoriškai, dievai aukas pasiima patys. Bandančiose civilizuotai tvarkytis, demokratinėmis save vadinančiose šalyse kalbama, kad atstovaujamoji valdžia turi tarnauti žmonėms, t. y. aukotis jiems, kaip liaudis aukojasi savo Tėvynei. Bet jei valdžia nedirba pasiaukojamai ir dar skiria sau priedus iš bendro iždo už laužtus iš piršto nuopelnus, ji praranda pasitikėjimą didvyrius adoruojančioje kolektyvinėje pasąmonėje ir pati paaukojama.

Šis aukos konteksto keitimo mechanizmas mumyse veikia nuolat, tiksi kaip tobulas laikrodis. Pažiūrėkime, kas vyksta mūsų galvose: nuolatinis sijojimas ir atsijojimas, ką palikti ir ką išmesti, kas gerai ir kas blogai, kas priešas ir kas draugas; pulti ar slėptis, žudyti ar bėgti. Netgi iš pažiūros nekalti meilės santykiai yra ne kas kita, kaip abipusė auka ant naujo asmeninio ir bendražmogiško sąmoningumo altoriaus. Taip elgiamės ne tik su išoriniu pasauliu, bet ir su savo mintimis ir kūnais: įsileidžiame arba atmetame vieną ar kitą mintį, jausmą, kūną, naują organizmą. Nuolat aukojame arba aukojamės. Laikas ar evoliucija reikalauja, kad taip būtų, kad žūtume žudydami ir žudytume žūdami (ak, tie mieli diskursai apie nekaltų aukų ir savižudžių kerštą likusiems šiapus), nesvarbu, tai pavadinsime kaina ar bausme už gyvenimą, kalbėsime perkeltine ar tiesiogine prasme. Kiekviena auka yra pakopa į didesnį sąmoningumą, todėl neišvengiama, netgi jei jo nesiekiama, nes sąmoningumas irgi yra vienas iš evoliucijos reikalavimų – pažinimas brangiai kainuoja.

Bulių kautynių Sabanalargos mieste Kolumbijoje, kur rugsėjo pabaigoje trys žmonės žuvo ir ne mažiau nei 37 buvo sužeisti, nes žiūrovai įsigavo į bulių aptvarą ir buvo subadyti, kontekstas – miesto šventė, taigi kultūros renginys. Ir pas mus Jaučio kultas. Iki įsisiautėjant ūkio krizei Šiaulių centre per miesto šventę rugsėjį buvo kepamas ir valgomas toli nuo žmonių akių elektrošoku nudobtas bulius. Jautis garbinamas ir Aleksandrijoje (prie Šiaulių) vykstančiose „Bulių kautynėse“. Nors mūsų jaučiai, kaip ir šių renginių pradininkų amerikiečių, vadinasi mašinos, dideliam žiūrovų ir žiūrovių džiaugsmui, jie taip pat pribaigiami. Mašinos daužomos, draskoma žemė ir pušyno tyla – vyksta „karo keliuose“ repeticija.