Džiazas ir kiti tolimi kraštai
EMILIJA VISOCKAITĖ
Keliaujant į nepažįstamą šalį galima mokytis jos kalbos, studijuoti kultūrą, susirašyti lankytinas vietas. Džiazas man visada atrodė tokia muzika, kuriai reikia pasiruošti: žinoti stilių vystymosi istoriją, gebėti atpažinti žymių kūrinių citatas, nusimanyti apie grojimo technikas. Tačiau net ir tuščiagalviams festivalis „Vilnius Jazz 2010“ suteikia galimybę įsijausti į mažai pažįstamą kultūrą. 13 koncertų per 6 dienas yra intensyviausi džiazo kursai.
Pradžia nesudėtinga. 70-metis vengrų pianistas ir kompozitorius G. Szabadosas pradeda groti vos spėjęs prisėsti ant kėdės ir nedaro pauzių tarp kūrinių. Niūrūs salės „Piano.lt“ paveikslai iliustruoja kupiną nerimo, dinamišką muziką, primenančią V. Ganelino „Velnio nuotaką“. Publikai G. Szabadosas neištaria nė žodžio, tik pradedančius džiazo maratoną permeta grėsmingai paslaptingu grafo Drakulos žvilgsniu.
Vengrų pianistas ir kompozitorius György Szabadosas
Antroji pamoka: trūkumų atpažinimas. Novatoriškumas ir virtuoziškumas dar nėra muzika. „Samuel Blaser Quartet“ eksperimentuoja, demonstruoja savo instrumentų galimybes, bet groja atskirai, susižavėję kiekvienas savo išradingumu, ir kompozicijoms sielos neįpučia. Kanadiečių grupės „DarkBlueWorld“ lyderė pasirodo apsitaisiusi nutįsusiais second hand skudurais. Jos teatrališka poezija gal ir primena Tomą Waitsą ar Diamandą Galas, ar net „The Doors“, tačiau kažko esminio (pavadinkime tai talentu) kaip nėra, taip nėra.
Trečioji pamoka: egzotika ir universalumas. Pirmą kartą taip toli nuo tėvynės Kinijos koncertuojantis kolektyvas „Sizhukong“ Rusų dramos teatro salę pripildo kiniškų mandolinų ir fleitų garsų. Skaidri meditacija miglotuose ryžių laukuose ir triukšmas sausakimšuose turguose. Nacionalinė muzika atsiveria pasauliui: išperkamos visos vien hieroglifais primargintos kompaktinės plokštelės. Pusę pasaulio apkeliavę rimti D. Pulausko supergrupės vyrai (V. Ramoška, V. Labutis, R. Brazaitis, L. Šinkarenka, L. Būda, A. Gotesmanas), išsiskleidę natų puslapius, trenkia daugiasluoksnę, pilną muziką. Tylos pauzės stoja garsažmogiui A. Gotesmanui išmetus į orą saują varpelių, dzinguliuojančių jo delnuose.
Būgnų pamoka pažengusiems. Saksofonininko L. Mockūno pavardė reiškia emociškai įtemptą, nerimastingą, sunkią muziką. Talentingiausias jaunosios kartos lietuvių būgnininkas M. Aleksa atskleidžia, kaip kiekvienas, švelnus ar agresyvus, būgnų garsas gali turėti tikslą. Po jų projekto „NuClear“ nepertraukiamos kompozicijos panašaus stiliaus, bet melancholiški prancūzai „Sylvain Kassap Trio“ kelia žiovulį.
Didžioji festivalio žvaigždė 68 metų juodaodis Jamesas Bloodas Ulmeris, pasipuošęs baltu kostiumu, tamsiais akinukais ir gangsteriška grandinėle ant kaklo, lėtai kalba ir dainuodamas gromuliuoja žodžius. Gergždžiantis balsas – tiesiai iš JAV bliuzo gūdumų. Bet daugiausiai jis virkdo elektrinę gitarą, kol jo kolega violončele atlieka boso partiją. Viską gadina nuobodūs būgnai – vienos lėkštės tapšnojimas.
Pamokos užduotis: atpažinti geriausią grupę. Konkurse „Vilnius Jazz Young Power 2010“ akivaizdžiai išsiskiria minimalistinis saksofono ir užtikrintų mušamųjų duetas „Dauleau“ (absurdiški keturių dalyvavusių grupių pavadinimai yra kita tema) ir jų gryno skambesio ironiška kompozicija.
Pažintis: populiarusis džiazas. Ekscentriškai apsirengęs ir su mandru elektriniu smuiku turi groti velniškai gerai; tai T. Dešukas ir daro, tarsi be pastangų. Grupė „Baisios stygos“ atliko J. Strausso, J. Zorno, D. Brubecko ir savo originalias kompozicijas, pavyzdžiui, „Šviesioji depresija“. Temperamentingi hitai gali sulaukti tūkstančių žiūrovų „YouTube“ svetainėje. V. Nivinską užvaldęs kontrabosas atrodo visų aistringiausias instrumentas.
Pamoka apie ateitį. „ACCOsax Freeminded“ moderniam džiazui pasitelkia akordeoną. A. Gotesmanas kovoja su būgnais ir keičiasi su saksofonininku J. Maksimovičiumi besikartojančiomis ritminėmis frazėmis. Tačiau juos ir visa kita pamiršti priverčia šveicarai „Brink Man Ship“. Iš praeities atsklinda tik ilgesingas saksofonas, o tamsa, nešiojamieji kompiuteriai ir hipnotizuojantis triukšmas kuria matematišką postroką apie Saulei artimas žvaigždes ir kosmoso vienatvę.
Paskutinė pamoka: visada paperkantis nuoširdumas. Rizikingai jautri portugalo F. Raposo muzika – tarsi atverstas neišsipildžiusios meilės dienoraštis. Pusantros valandos švelniai džiazuojančio Chopino. Totalinį pianisto ir užsimerkusios publikos liūdesį pertraukinėja tik čekšintys laukinių fotoaparatai.
22 metus rengiamas „Vilnius Jazz 2010“ yra rimta mokykla, ruošianti plataus akiračio džiazo klausytojus. Festivalio organizatorius A. Gustys jus supažindins su amerikietiškomis džiazo šaknimis, Tolimaisiais Rytais ir Europos įvairove. Iš naujo pamatysite net Vilnių – ne ką mažesnį žemyną. Tam jums neprireiks nei užsienio kalbų, nei istorinių žinių. Pakaks mokėti vienintelę džiazo kalbą. Baigusiems savaitės trukmės studijas dideli geografiniai ir muzikiniai atstumai nebeatrodys tokie dideli.
