Duetas
GILBONĖ
Gyvenu su vyru. Su pirmuoju, kuris tikriausiai bus ir paskutinis, nes mūsų duetas pakankamai darnus. Beje, ir patogus. Jau vien dėl to, kad duetas. Jeigu būčiau viena, kas būtų kaltas, kad tualetas užsikimšo arba puodas prisvilo. Šią techniką labai gerai yra įvaldžiusi mano sesuo. Užkaičia puodą ir išeina darželio ravėti. Jos vyras tuo metu kur nors prie gyvenamųjų ar ūkinių pastatų krapštosi. Puodas nelaukia – prisvyla. Kas kaltas? Aišku, vyras. Bet, sakau, juk puodą tai tu užkaitei. Na ir kas, kad užkaičiau, atsako, mato, kad raviu, negali nueiti patikrinti, ar kartais neužkaičiau. O tu pati ar negali patikrinti, klausiu. Užmirštu aš, o kodėl turėčiau atsiminti, jei jis yra, aiškina net nerausdama. Beje, apie užmaršumą irgi būtų galima papasakoti istoriją. Nuvažiuoju į svečius. Bulvių kasti. Sesuo dejuoja: kad tu žinotum, visai nebeturiu galvos, nebežinau, kur einu, kur ką pasidedu. Aš, aišku, guodžiu ją: ko tu nori, aš už tave gerokai jaunesnė, bet irgi viską pamirštu, gerai dar, kad savo vardą prisimenu. Taip pasišnekėjusios išeinam su būriu bulviakasių į laukus. Nesiseka pradėti, nes vyras pamiršo kažkokią detalę, be jos traktorius neišverčia bulvių. Sesuo vėl dejuoja: kad tu žinotum, kaip man sunku su juo, nieko neprisimena, neatsimena nei kur eina, nei ko eina, va, ir dabar tupėsim čia galulaukėj, o jis pareis į namus ir kažin ar atsimins, ko parėjo. Ko tu, sesut, pyksti, sakau, juk ką tik sakei, kad pati viską pamiršti, o jis juk net šešeriais metais už tave vyresnis, tai ir Dievas prisakė. Ko tu čia lygini, pyksta sesuo, aš tai druskos, tai cukraus, tai dar kokio menkniekio neprisimenu, o jis – detalės, kitąkart gal ir traktorių pamirš. Anądien mane tai pamiršo. Susiruošėm bičių aplankyti. Susikrovėm visus reikiamus rakandus į mašiną, aš dar virtuvėje pasikrapščiau, išbėgu į kiemą – jo nebėra. Gal, sakau, ant kelio laukia, lekiu uždusus, žiūriu – jis jau kažin kur. Nei bėgt, nei rėkt. Atsisėdau ant akmens ir laukiu, vis tiek turėtų grįžti, juk nesusitvarkys be manęs. Aišku, grįžo. Ir dar keikiasi, ko čia sėdi, klausia, mat jis iš viso nebesuprantąs manęs. Važiuoju, sako, ir stebiuosi, ko tu nieko nesakai, visą laiką kaip radija, o dabar nė garso, išlipu, iškraunu viską, o tu nelipi, piktumas suėmė, lipk, pinda, sakau, o tu vis tiek nelipi. Karalienė, galvoju, net durų pati atsidaryti negali. Atidarau – ogi nėra tavęs. Galvojau, kad pamečiau, dūmiau ieškoti.
Nebesakau nieko, suprantu: kas tinka Jupiteriui, tas netinka jaučiui.
Bet ne tik dėl to dviem geriau. Juk smagu išvykstantį pabučiuoti arba pačiai būti pabučiuotai, smagu, kad yra kas nugarą pakaso.
Taigi šeima – būtinai du, oficialiai įregistravę save kaip vienetą. Bet jeigu jis numirtų? Būčiau našlė. Nusilakuočiau nagus juodai, dar juodžiau nusidažyčiau plaukus ant galvos bei kitur, nusimegzčiau juodą skarą, juodų sijonų, kelnių, švarkelių, megztinių, pėdkelnių ir pan. turiu pakankamai, nes kažkada kažkur kažkam kažkokiomis aplinkybėmis jau esu minėjusi, kad man labiausiai patinka trys spalvos: juoda, juoda ir juoda. Apsigaubčiau liūdesiu. Vieta teatre šalia manęs būtų tuščia, o jeigu ir sėdėtų koks nors asmuo, jis man būtų beasmenis. Mano liūdesio šešėlis kasdien ilgėtų, išskyrus tas dienas, kai mane pasiektų našlės pensija.
Bet jeigu aš numirčiau? Čia tai bent. Nemanau, kad mano vyras pultų lakuotis nagų juodai, dar juodžiau dažytis plaukų ant galvos bei kitur, pirktis juodų drabužių, nes visi turimi ne juodi, išskyrus porą batų, kostiumą, dėvimą per laidotuves, vestuves, krikštynas ir kitais giminės susitikimo atvejais, dar kelias poras kojinių. Jis, ko gero, neužsivožtų liūdesio kepure, o parsivestų į namus kitą, kuriai ne tik nugarą kasytų. Ir ta kekšė gultųsi į mano lovą, dėtų savo kvailą galvą ant keturiasdešimt mano pagalvių, vyniotųsi į tiek pat antklodžių (mano aistra – pagalvės ir antklodės, kadaise vyras, pamatęs, kad turiu nemažai „Maximos“ lipdukų, už kuriuos galėčiau prisipirkti pagalvių ir antklodžių su nuolaida, kukliai paprašė: būk gera, nebepirk, ir taip visur pilna), naršytų po mano juodą spintą, gal net teatre atsisėstų į mano vietą.
Turiu gyventi. Privalau saugoti savo vyrą ir savo turtą. Nenoriu kekšės. Geriau jau našlės vaidmuo, jeigu kaip, dar ir jaunamartę galėčiau suvaidinti. Juk moteris aš. Taigi artistė.
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Liuks ironija. Gal veikiau humoras. Protarpiais netgi švelnutį sarkazmą galima įžvelgti. Tą sakinį “Bet jeigu aš numirčiau?” rašyčiau “Bet jeigu numirčiau aš?” Sustiprina loginį kirtį.
Labai juokinga, ypač tas epizodas, kur žmoną pamiršta. Puiki, tiesiog tobula, senų sutuoktinių gyvenimo iliustracija. Nieko tokio juokingo ŠA dar neteko skaityti, na, nebent C&P laikais.