Du būdai būti amerikiečiu
ŠARŪNAS ANDRIKIS
Tony Blair. A Journey: My Political Life. Hutchinson, 2010. 718 p.
Jonathan Franzen. Freedom. Farrar, Straus and Giroux, 2010. 570 p.
_
Tony Blairui turėtume padėkoti už daug ką – kad rėmė ES plėtrą į Rytų Europą, invazijas į Afganistaną ir Iraką, prie kurių prisidėjome kariais ir Vilniaus dešimtuku. Nors per dešimt ministro pirmininko poste praleistų metų atliko nemažai (jis neabejotų) gerų darbų, Blairas nuo 2001-ųjų susidūrė su rimtomis įvaizdžio problemomis. Jo autobiografijos, kukliai pavadintos „Kelione“, pasirodymas beveik iškart po jo ilgamečio konkurento Gordono Browno pralaimėtų parlamento rinkimų, kaip ir būtų galima tikėtis, yra viešųjų ryšių produktas nuo a (teksto) iki z (honoraro, paaukoto karo veteranų labdaros organizacijai). Britanijos piliečiai, priklausantys, matyt, Lietuvoje neegzistuojančiai buržuazijai (kurios mes visi labai ilgimės), pastarųjų mėnesių valandas po darbo praleido trukdydami buvusiam premjerui patekti į autobiografijos pristatymus knygynuose, o knygai, deja, patekusiai į knygynus – padėdami keliauti lentynomis, pavyzdžiui, iš autobiografijų skyriaus į nusikaltimų.
Britams taip mandagiai ir kaip visada tuščiai protestuojant, o Lietuvos oro susisiekimo bendrovėms tradiciškai bankrutuojant, perskaičiau „Kelionę“ leisdamas naktį Stanstedo oro uoste, aplinkui šmirinėjant lietuvėms valytojoms ir lenkėms padavėjoms. „Kelionę“ įsigijau populiariame knygyne – plonais viršeliais, su „Kuoni Holidays“ nuolaidų kuponu („Escape on a luxury Kuoni holiday for less than you think!“) ir 50 % nuolaida kitai populiariosios / bulvarinės literatūros knygai. Blairo 718 puslapių knyga, kaip ir „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos, neskirta vienai nakčiai, bet, skirtingai nei pasakos, nepalieka burnoje nieko daugiau, tik popieriaus skonį.
Netenka abejoti, kad Blairas, skirtingai nei daugelis žymių jo tautiečių (popžvaigždės, pornožvaigždės), įgalus pats parašyti tokio ilgio ir sudėtingumo biografiją. Kalba – patraukliai rafinuota ir verta to, kas Oksfordo universitete baigė teisės studijas. Tiesa, proza ne didesnio gylio nei Blairo taip bijota savaitinė ataskaita parlamentui – daug lankstumo, mažai tiesos. Liūdniau tampa perskaičius visą knygą, bet taip ir neradus nieko, kas parodytų Blairą kaip kažką daugiau nei vieną iš mūsų – taigi visiška Blairo ir neįvardytų redaktorių sėkmė.
Buvusio premjero viešųjų ryšių produktas prasideda vaikyste, skyrius apie ją išdidžiai pavadintas „High Expectations“ („Didieji lūkesčiai“). Tačiau tai turi daugiau bendra su politikams įprastu narcisizmu nei su nepopuliaria ir neišsiskiriančia Blairo realybe elitinėje Škotijos mokykloje. Vėliau tampa įdomiau – Blairo neabejotinai postmodernus (ir lietuviškas) New Labour, partijos perdirbinio, išradimas. Dar toliau – daugiau viešųjų ryšių: princesės Dianos mirtis (kokia tikra buvo jų draugystė ir – kaip naudinga! – kaip Britaniją pasaulyje išgarsino jos mirtis). Vėliau viešieji ryšiai pereina į antrą planą – Blairas daug puslapių skiria intervencijoms į Kosovą, vėliau Afganistaną ir Iraką, savo draugystei su Clintonu ir Bushu jaunesniuoju (kuris visai ne toks kvailas, pasak jo), banaliems ir todėl nerealistiškiems santykiams su karališkąja šeima, reformoms šalies viduje ir vyriausybės vidaus trinčiai. Visgi knygą rašė tas, kas atėjo į valdžią iš buvusios kairiosios partijos sukūręs lanksčią ir didžiai nebeideologizuotą politinę jėgą ir laimėjo ne vienus rinkimus pasitelkęs viešuosius ryšius (jis pats tai slepia po populiariomis modernumo ir prisitaikymo prie rinkėjų valios sąvokomis). Iš tokios knygos nevertėtų tikėtis atvirumo, tačiau stebina ne tai. Įdomu atpažinti koncepcijas, veikiančias Lietuvos politikoje, tačiau nebe nepriklausomybės prastai besimokančioje Rytų Europos šalyje, o labiausiai kapitalistiškoje ir vartotojiškoje Vakarų visuomenėje. „Kelionę“ palyginčiau su popmuzika – daug triukšmo dėl nieko, bereikšmių detalių. Šiuo atveju ne knygos turinys yra įdomus, o pats jos egzistavimas, pakuotė, vieta laike. Sunku rasti geresnę britų visuomenės abstraktumo studiją.
Tiesa, produktas atrodo jau pasenęs, nors yra ką tik išleistas. Labai nedaug dėmesio skirta Blairo inspiracijoms – škotų filosofui Johnui Macmurray ir katalikų kunigui Peteriui Thomsonui, Oksfordo metais turėjusiam Blairui didžiausią įtaką. Taip pat – jokios informacijos apie buvusio premjero fondą „Tony Blair Faith Foundation“, skirtą, jei tikėsime vieša informacija, tarpusavio supratimui tarp trijų abraomiškųjų religijų skatinti.
_
Jonathano Franzeno „Laisvė“ – visiška „Kelionės“ priešingybė. Ar knyga, kurią Barackas Obama pasirinko skaityti per atostogas, o Oprah Winfrey įtraukė į savo knygų klubą, galėtų būti gera? Buvau įsitikinęs, kad tai, švelniai tariant, bus provincialus amerikietiškas šlamštas. Deja. Neprisimenu knygos, kurią skaitant būtų buvę taip sunku padaryti pertrauką (net skaitant kompiuterio ekrane), kuri žadintų panašų literatūros alkį apskritai. „Laisvė“ yra grynai amerikietiškas produktas tuo, kad joje gali nutikti viskas, nes viskas leidžiama ir įmanoma. Nesu skaitęs knygos, kuri taip aiškiai artikuliuotų amerikietiškosios kultūros alternatyvą europietiškajai ir kartu pastarosios priklausomybę nuo tradicijos, prieraišumą žmogaus teisėms ar tiesiog sentimentalumui, antraeiliame uoste išmestą inkarą.
„Laisvė“ nemeluoja – ji prisipažįsta esanti fiktyvi autobiografija moters, vardu Petė. Tai 570 puslapių Petės šeimos istorija, kur ir jos pasirinkimas gyventi su Valteriu, pergulėti su jo geriausiu draugu Ričardu, ir jos dviejų vaikų, Džo ir Džesikos, vaikystė ir jaunystė. 570 puslapių, 30 metų vienos šeimos skausmo, sumaišties. Franzenas vėl pasirodo esąs sudėtingų froidiškų charakterių meistras, tiesa, nevisiškai originalus. Prisipažinęs, kad siužetą gali sukurti per pusdienį, Franzenas keliskart palengvina sau darbą. Pamovus siužetą ant Tolstojaus „Karo ir taikos“ meilės trikampio tai nesunku – būtų sunkiau nuo to pabėgti. Proza iš pirmo žvilgsnio labai gili, bet ar iš tikro? Tikriausiai taip, nors tiek daug lakių frazių galėtų sukelti pavydą ne tik „London Review of Books“ bendradarbiams, bet ir man, kurio liežuvis taip gerai pakabintas (gaila tačiau, kad ne kuo nors geriau nei provincialiausia Europos kalba).
Modernybė liejasi per kraštus. Vienas skyrių pavadintas „Mistakes were made“ („Buvo padaryta klaidų“) – dažnai JAV prezidentų vartojama retorine priemone savo klaidoms pateisinti. Veikėjai taip pat neatsilieka. Valteris ir Ričardas yra geriausi draugai – tokie geri, jog myli vienas kitą taip, kad miega vienas su kitu perkeltine prasme – tai yra keičiasi merginomis, o vėliau – žmonomis. Jų santykiai verti gėjų fetišo ir nugalėtojų titulo gražiausios poros rinkimuose – tačiau tai tik viena iš daugelio konvencijų, kurias Franzenas aproprijuoja, sumaišo ir pateikia kaip nouvelle cuisine – tik su kur kas daugiau turinio, tinkančio mūsų po-, o gal tarpkriziniams laikams. Fone Džo masturbuojasi universiteto neįgaliųjų tualete, kažkam besimaudant duše. Ričardas ir Džo, kurie galvoja, atrodo, tik savo virgulėmis, ir intelektualus bei geras Valteris, kuris visgi paseka tuo pačiu pavyzdžiu. Rasizmas, politika, karas Irake, korupcija, sionizmas, klimato kaita. Egzotiški konfliktai ir asmenybių skirtumai liejasi per kraštus: tėvas – demokratas, sūnus – respublikonas. Charakterių ir vietų kombinacijos – neįtikėtinai siurrealistiškos: karvės rupšnoja žolę teniso aikštyne šalia dvaro, kuriame gyvena savininko sūnus, baigęs lingvistikos studijas ir dirbęs finansų brokeriu, su žmona Rusijos žyde, kuri laukiasi penkto ne-itin-švaraus kūdikio. Ir jiems – tik pora puslapių. Galutinis rezultatas – moderni knyga apie Obamos Ameriką su trisdešimties metų gylio perspektyva. Trisdešimt metų – visiška begalybė. Knyga tokia pati – skaitytina antrą, o gal ir trečią kartą, visapusiška ir spalvota.
Skaityti „Laisvę“ – tai su geriausiais draugais patekti į restoraną „El Bulli“, nelaukus metus eilėje, ir kibti į molekulinės gastronomijos meniu. Nors ir buvo padaryta klaidų.
