Apie mano mokinius

Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla pasitinka savo veiklos 20-metį. Ta proga spaudai rengiamas leidinys „Atvira pažinimo erdvė“. Čia pateikiami mokyklos vadovės Jūratės Stauskaitės buvusių mokinių eseistiniai portretai, savaip atspindintys kai kuriuos mokyklos gyvavimo faktus, metodikos ypatumus ir asmeninį dailininkės santykį su praeitimi.

Antanas

Antanas atėjo vidury mokslo metų – ne nuo pradžių. Jam buvo 14. Sužinojome (ar pats pasakė) – paliko „konarskynę“, sudeginęs savo darbus… Žodžiu – jaunystės drama. Maištas. Atėjo kupinas nuoskaudos, nepasitikėjimo. Ryškiai prisimenu pamoką, tapusią pamoka ir man. Tema – medis. Pirmoji užduotis: „atsinešti“ medį į studiją. T. y. atrasti sau patinkantį medį, jo šaką, kamieną, žievę etc. ir kruopščiai ją išstudijuoti namie. Pradėjome piešinių apžiūrą – Antanas vėlavo. Pamaniau, kad iš viso nebeateis (tai buvo vienas iš pirmųjų susitikimų). Staiga atsidaro durys – ir be jokių žodžių, įžangų ir pasisveikinimų įgriūva celofaninis maišas, pilnas žemių ir šiukšlių, o iš jo styro vargana bepražystanti pavasarinė šakelė. Auditorija nuščiūva, Antanas švyti nugalėtojo šypsena… Tyla. Aš įkvepiu oro. Išsyk pagaunu mielą provokacijos „kaifą“. „Kas čia?“ – klausiu. „Argi nesimato?! – arogantiška instaliacijos autoriaus replika, – Vilnelės krantai!“ – „Iš tiesų! – nudžiungu. – Iš tiesų – matosi. Nuostabu! Įdomu! Originalu! Sveikinu! O dabar – atidėkime savo medžius kitai pamokai: visi piešime Vilnelės krantus – tokius, kokius pažįstame, kokius kiekvienas prisimename, kokius suvokiame…“

Greitai Antanas tapo grupės „vinimi“. Ypač įdomūs buvo jo komentarai, lėtas, bet svarus, mąslus minčių dėstymas, užduočių apmąstymų logika. Savita, „antaniška“, bekompromisė. Jo piešiniai kaip ir mintys buvo drąsūs, platūs, gyvastingi. Mokytojų namų trečiame aukšte iki šiol gyvuoja jo freska „Paukščių takas“ – įspūdingas, paveikus kūrinys, nutapytas akrilu ant sienos – atsiradęs mūsų organizuotos vasaros akademijos „Vėjas“ metu, galima sakyti, per savaitę… Antano objektai iki šiol puošia mūsų auditorijų sienas – kaip jaunatviško kūrybingumo ženklai, primenantys jo parodas, instaliacijas, performansus.

Buvau svočia Antano ir Marijos vestuvėse. Drožiau užstalės kalbą apie neišardomą mokyklinę porą, kurios meile absoliučiai tikiu (nors šiek tiek išgąsdino pranašiškai juoda Marijos suknelė…).

Kai Antanas įstojo į VDA freskos-mozaikos studiją, buvau tikra – apie Antaną dar išgirsime. Bet – stojo tyla. Gal tik mes negirdime jos garso?

Juozas

Tylenis. Aukštas, išvaizdus. Lėtas. Niekad negalėjai žinoti, ką jis mato ir ką apie tai mąsto. Užduočiai atlikti jam reikėjo laiko. Ypač todėl, kad prieš pradėdamas piešti ilgai žiūrėdavo į tuščią lapą. Galvodavo. Tąkart piešėme pietą. Pieta – mano pedagogikos koronnyj nomer. Ėmiausi jos entuziastingai, „sumeistravau“ ištisą studijos sistemą, į kurią sukroviau visą ligšiolinę savo meninę, pilietinę, emocinę ir gyvenimišką patirtį. Užduotis man pačiai atrodė labai svarbi. Čia negalėjo rastis jokio atsainumo, juolab „chaltūros“.

Juozas ilgai stovėjo prie molberto, įsistebeilijęs į medinę Dievo Motinos skulptūrėlę, ir vis nesilietė prie tuščio popieriaus lapo. „Kas atsitiko? Kodėl nepieši, Juozai?“ Po pauzės tyliai ir kaltai sušlamėjo atsakymas: „Negaliu. Ji per daug tobula, kad galėčiau prie jos prisiliesti…“ – „Tai užsivilk paltą ir eik namo.“ Nusišypsojau sau širdyje… PAMOKA ĮVYKO. Viena iš labiausiai pavykusių.

Juozas baigė dizaino studijas VDA ir dabar ten dėstytojauja. Jo dizaineriška judesio transformacija puošia mokyklos vadovėlio puslapius.

Imelda

Juodaakė juodaplaukė gražuolė – VU Lietuvių literatūros katedros studentė – buvo pirmųjų būryje – tų, kurie susispietė dar 1991-ųjų vasarį. Atoki, susikaupusi, mąsli. Bijojau jos žvilgsnio. Tiriančio, skvarbaus. Egzaminuojančio. Įtampos kupinose pirmosiose pamokose jaučiausi mokine. Stengiausi išvengti drąsesnių klausimų, pastabų – tada dar pati nesuvokiau lygiaverčių mokytojo ir mokinio santykių dovanos. Imelda (tokio vardo niekad neužmirši) puikiai vykdė užduotis. Piešė neskubiai. Apmąstydama. Tarsi atsiklausdama savęs – kodėl ji turi TAI daryti. Brangino savo laiką. Save. Apie tokias merginas sakome: „Žinojo savo vertę.“ Rašė eiles. Skaičiau jas „Atgimime“, iliustruotas minimalistiniu piešinėliu iš mokyklinės užduoties tušu.

Ryškus prisiminimas: pirmoji Kaltanėnų vasaros stovykla. Svečiuojamės mano „gryčioje“. Žvaigždėtas vakaras. Židinys. Kursime didelį laužą – stovyklos uždarymas. Linksmas klegėjimas…

Staiga atsidaro sunkiosios trobos durys ir – išbalusi Imelda ant slenksčio. „Ką tik sušaudė mūsų muitininkus Medininkuose… Reikia kažką daryti! Ar girdit?!“ Sutrikę sužiūrame į grindis… Išeinam į naktį. Tyliai apsupam liepsną.

Po kiek laiko (rodos, po metų) Imelda netikėtai pakvietė mane kavos. Nustebau. Pajutau – „kažkas ne taip“. Susitikome ŠMC (tada – Parodų rūmai) kavinėje. Tikėjausi kokios nors išpažinties, paslapties ar nusiskundimų. Bet ne… Imelda tokiu iškilmingu būdu atėjo atsisveikinti su mokykla. Mūsų pokalbis nebuvo turiningas. Greičiau sumišęs. Panašus į tą, kai jaunuolis yra priverstas pasakyti savo draugei, kad jos nebemyli…

Vėliau skaičiau Imeldos recenzijas. Džiaugiausi, kad protingos. Dar kartą atsitiktinai susitikome Jonitų vienuolyno bažnyčioje. Apsikabinome.

Laurynas

Kiekvienas susikuriame vienokias ar kitokias vizijas-iliuzijas. Tikri iliuzionistai. Galima pavadinti jas svajonėmis. Jos egzistuoja nepriklausomai nuo garbių pasaulio mokytojų rekomendacijų neturėti svajonių. Kaip ir planų. Laurynas buvo mano „svajonių mokinys“. Tokį aš įsivaizdavau idealų jaunuolį savo mokyklos erdvėje dabar ir, aišku, šviesioje perspektyvoje. Perspektyva turėjo būti tokia: Laurynas, kaip aktyvus, mielas, mandagus, protaujantis vaikinas, besąlygiškai įsilieja į mokyklos gyvenimą, uoliai perpranta jos programas, tampa jos (mokyklos) favoritu, pavyzdžiu, VEIDU etc. Piešti jam nelabai sekėsi. Patikėjome organizacinę veiklą ir ruporo pareigas. Laurynas ruošėsi studijuoti menotyrą ir mes pasistengėme, kad jo straipsneliai kuo dažniau atsidurtų spaudoje. Aišku, visi jie turėjo atspindėti mokyklos gyvenimą. Ir kaip man tada atrodė – tik gerai. Žodžiu, Laurynas buvo ruošiamas tapti mokyklos atstovu spaudai, o vėliau gal ir jos pedagogų kolektyvo nariu ar net paveldėtoju. Žavėjausi juo. Noriai patikėdavau (ir pavesdavau) visokias pareigas. Juolab kad jis tenkino lūkesčius. Kaip sakiau – Laurynas ėjo atstovo spaudai pareigas… Tąkart jam buvo pasiūlyta aptarti tradicinę kasmet vykstančią dėstytojų parodą. Prisimenu – ateina Vega V. ir sako: „Ar skaitėt? Kažkas čia ne taip… Jūs jį lepinat, puoselėjat, o jis – še tau…“ Nubėgu perskaityti. Iš tiesų – šiokios tokios dviprasmybės, gal net ironija ar skepsis – žodžiu, „ne to tikėtasi“. Skandalas!.. „Ar turiu visada rašyti taip, kaip reikia?“ – paklausė. Neturėjau ką atsakyti. Supratau, kad jis teisus.

Nusifotografavę pirmosios laidos bendroje nuotraukoje ir tradiciškai atšventę su alumi, duona, lašiniais ir svogūnais – išsiskirstėme. Laurynas iš tiesų įstojo į VDA menotyrą, bet ilgai ten neužsibuvo ir ėmėsi grynosios žurnalistikos. Pamaniau, vaikinas principingas, bus gerai.

Netrukus pastebėjom jį LNK laidų piramidės viršūnėse. Tai, ką mačiau tose laidose, neturėjo nieko bendro su TUO Laurynu. O ir jis, atvykęs į mokyklos 10, o vėliau ir 15 metų jubiliejų, jautėsi lyg ir ne savo vietoje. Gal jis niekada ČIA ir nebuvo? Bet ką gali žinoti?

Ingrida-Salomėja

Ją pakrikštijo Salomėja. Rodos, tai buvo Roko idėja. Rokas mėgo skaityti eiles. Dažniausiai – rusiškas arba artimas rusiškam stiliui ir žargonui (tikriausiai jis dar buvo girdėjęs apie Vysockį). Buvo, matyt, girdėjęs ir apie Salomėją Nėrį – Ingrida jam asocijavosi su poete besiplaikstančiais šviesiais plaukais, apvaliu veideliu ir (manau) vadinamąja charizma. Vardas ūmai prilipo ir Salomėja įtvirtino jį savo kūrybiškumu, netradicinėm išmonėm, „kaip iš balos“ trykštančia energija. Atrodė, kad jai visko per mažai – užduočių, idėjų, veiksmo, laiko… Prie kiekvienos pamokos ji pridėdavo dar kelis savo priedus – tarsi niekaip negalėdama vienu kartu užbaigti to, ką pradėjo. Diena jai rodėsi per trumpa viską apie save išpasakoti – galėjai pamanyti, kad ji tiesiog nė nemiega – miego valandos jai netiko, nesiderino su natūra. Be Ingridos-Salomėjos nevyko joks mokyklos vakarėlis, akcija, paroda. Užtekdavo tik kibirkštėlės ir auditorijoje užsikurdavo tikras laužas!

Ingrida draugavo su Juozu. Tas chrestomatinis dviejų priešybių junginys atrodė įmanomas tik paradoksaliu savo neįmanomumu (atrodo, jie vis dar kartu).

Mano prisiminimas: Ingrida buvo puiki piešėja. Ypač gerai jai sekėsi eskizai, greitas piešinys, japoniško sumi-e maniera. Turėjau įprotį paišyti kartu su mokiniais. Ypač tose pamokose, kai studijavom kūno plastiką, judesį. Išstatydavom savo piešinius visi kartu – juos aptardavom. Tuo norėjau parodyti, kad esame lygūs, kad galime drauge pamatyti ir apkalbėti tai, kas nutiko pamokoje. Išskleidus popieriaus lakštus išsyk pastebėjau išskirtinai puikius Ingridos piešinius, šalia jų manieji pasirodė kiek atmestini ir kuklūs… Suglumau. Tradicinis pedagogo instinktas „neprarasti autoriteto“ lyg ir ragino to nepastebėti, bet sąžininga intuicija kuždėjo nebijoti tiesos. Taip ir pasielgiau. Sudėjau mudviejų piešinius greta ir išsamiai aptariau tyčia pabaksnodama į savo klaidas ir Ingridos pranašumus.

Taigi – Ingrida privertė mane vėl pasijusti mokine. Nuo to laiko nenustoju daryti to paties. Tik jau be baimės.

Mačiau Ingridą „Stiliuje“. Dabar ji vadinasi Ingrida Didika ir yra žymi rūbų dizainerė, savo šlovę barstanti po pasaulį.

Andrius

Apie Andrių reikėtų parašyti knygą. Ar bent jau knygelę. Toks jau jis buvo – išskirtinis. Sužinojau apie jį iš Aldonos D. Buvo surengęs savo parodėlę Mokytojų namuose dar prieš mums ten įsikuriant. Geltonplaukė, laisva, besiplaikstanti natūra su neaiškia skaudaus aiškumo pritvinkusia biografija, Dievo dovanotu (ir jo nulemtu) ryškiu ir trumpu likimu. Atėjo į mokyklą praeidamas. Stabtelėjo. Iš karto tapo aišku, kad nei programinis mokymas, nei laiku apibrėžtos pamokos, nei juolab grupinis mokymas jam netiks. Bet Andriui reikėjo popieriaus, dažų, pastelių ir globos. Globos – pirmiausia. Prasidėjo nuo to, kad Andrių apnakvindinau didžiosios studijos balkonėlyje (tegul Mokytojų namų Zita atleidžia man šią nuodėmę dėl senaties…). Paskui gyveno jis visur ir visaip, bet vis netoli. Ateidavo, kada norėdavo. Kada reikėjo pinigų. Maisto. Pokalbio. Teptuko. Molberto. Ėmiau prisirišti prie šio ypatingo vaikino, kaip kad prisirišau prie pusbalsiu išsakytos tiesos. Ne visai ją suvokdama, bet patirdama.

Jo nepriklausomoje nervingoje linijoje jutau kaži kokią giminystę, kuri atsiranda tarp žmonių, kad ir koks būtų jų amžius, lytis, padėtis visuomenėje ar juolab išsilavinimas. Andrius visada sutrikdydavo pamoką. Jis visai negalėjo paklusti. Jis visas buvo. Jam nuolat reikėjo apie save pranešinėti. Vėliau atsisakėme viešųjų pamokų – tiesiog susitikdavom visur: mokykloje, namie, mano studijoj, kavinukėje ar gatvėje. Andrius priblokšdavo savo drąsiu, netgi akiplėšišku individualumu. Neatsimenu elegantiškesnio, žavingesnio jo amžiaus jaunuolio (jam buvo 16!). Turint omeny jo nulinę socialinę padėtį, tai stebino ne mažiau nei kraštutiniai ekscentriški jo šou: parodos, performansai, kalbiniai pareiškimai, „imidžas“. Andrių globojo Aldona. Toje globoje buvo daug paslapties, kuri idealiai tiko Andriaus įvaizdžiui ir natūraliai papildė (ar pripildė) jo punktyrišką gyvenimą.

Mūsų santykiai darėsi komplikuoti tiesiogiai proporcingai jo nervingumui ir kraštutinumams… Greitai Andriaus neliko… Taip jis atsiskaitė su gyvenimu, kuris tapo jam gerokai sunkesnis už suvaidintą lengvumą. Sudegė kaip padegtas… siūlas. Ūmai ir ryškiai. Turėtume jį prikelti.

Tomas

Kai pasakau – Tomas, iškart matau jį mėgstama poza išsidriekusį ant studijos grindų: ištiestos kojos, atkišti batai tvirtais padais, susikaupęs akiniuotas veidas, dvi raukšlelės kaktoje (bylojančios apie susikaupimą) ir didelis kartonas ant kelių – tokį jį užfiksavo J. Javaitis savo puikioje televizijos apybraižoje mūsų mokyklos trijų mėnesių gyvavimo proga… Tuomet filmavo pietos piešimą. Kaskart, kai žiūriu tą siužetą, atrodo, kad sapnuoju. Aš – ilgais, romantiškais plaukais, puikioji mano draugės Irenos D. medinė autentiška pieta, būrys gražių jaunų veidų, pasinėrusių pietos lauko magijon. Tomo pieta buvo didelio formato, juodos ir pilkos spalvos, dramatiška, horizontali kompozicija (prisimenu gerai), toks liūdnas jos veidas ir tirštas sodrus žemės spalvų bei formų gyvenimas, ją pasisavinantis. Surengtoje parodoje Tomo pieta buvo viena įspūdingiausių. Vėliau ji dingo. Visada jos gailėjausi. Niekada nepamiršau.

O va su Tomu buvo atsitikęs keistas dalykas. Kartą (o gal ne kartą) Tomas, regis, vėlavo į pamoką. Aš žaismingai timptelėjau jam už ausies, tuo parodydama, mano supratimu, familiarų motinišką santykį. Deja, atrodo, Tomui tai pakvipo jo asmens orumo įžeidimu. Mano gestą nutvilkė jo atžari reakcija, kuri tuo neužsibaigė – Tomas nustojo lankytis pamokose ir aš nustėrusi suvokiau savo nekalto mosto kaltę. Taip kvailai išsiskirti tiesiog negalėjau, todėl susiradau jo draugę Jurgą (ji kurį laiką gyveno mano studijoje ir ten susipažino su Tomu) ir paprašiau jos atsiprašyti Tomo už mane. Jos atsargi ir ori laikysena patvirtino mano diagnozę ir aš lengviau atsidusau tik po to, kai Tomą pamačiau prie molberto…

Vėliau, daug vėliau aptikau, kad mūsų vaikų grupę lanko Tomo sūnus. O dabar, visai neseniai, gatvėje ties Aušros vartais mane sustabdė akiniuotas vyrukas. Labas, Jūrate, aš – Tomas. Grunskis. Puolėme viens kitam į glėbį. Šalia šypsojosi Jurga. Girdėjau, kad tai kaip reta laiminga šeima, o Tomas – žymus, talentingas architektas.

Asta

Nė nežinau, kaip ji pas mus atsidūrė. Tik prisimenu jos nuolat liūdną, labai nurimusį veidą ir dideles akis, kurias literatai vadina „klausiančiomis“. Ko klausinėjo ar ko klausė tos akys, buvo nuolatinė paslaptis, nes Asta beveik nieko nekalbėjo ir iš tiesų nieko neklausinėjo. Tyli, nuošali ir nusišalinusi (nuo mūsų ir nuo pasaulio), ji taip ir liko paslaptis. Jeigu ne jos piešiniai, nė nebūtum tos merginos pastebėjęs, nebent tik jaustum maudžiančią atsakomybę ir šiokį tokį nejaukumą. Tarsi nuolat būtum stebimas Dievo akies, koreguojančios tavo vienašališkus (todėl ir atsakingus) veiksmus. O piešiniai kaskart darėsi vis drąsesni, išraiškingesni, spalvingesni. Drąsa, apie kurią jie bylojo, keistai disonavo su neperprantamu uždarumu ir akino mane ja pasitikėti ir vesti tolyn. Talento gimimas skleidėsi mūsų akyse. Ir tai buvo saldaus džiugesio akimirka, kai tau pasiseka (kaip

įsivaizduoju) surasti netikėtą deimantą. Šis atradimas padovanojo malonią pedagoginę dovaną – laimę tapti kito žmogaus lemties krikštatėviu (krikštamote). Asta už mokslą nemokėjo – savaime buvo aišku, kad tai neįmanoma. Neklausinėjau jos nei apie šeimą, nei apie kokias nors buitines aplinkybes. Žodžiai ir buities detalės išnyko toje kūrimosi erdvėje kaip visai beprasmis balastas, nepalytėtas nesusipratimų ar konfliktinių situacijų taršos.

Į Dailės akademiją, Tapybos katedrą, Asta įstojo nesurinkusi pakankamai balų nemokamoms studijoms. Metus už jos studijas mokėjo mūsų mokykla. Paskui – tyla. Atrodo, Asta dingo, išsisklaidė, ištirpo. Bet ar pranyko? Besikuriant Užupio meno inkubatoriui išgirdau, kad ji – viena iš tos stebuklų šalies gyventojų, kartu su savo vyru tapytoju Bagdonu augina du vaikus. Aplankiau Astą jos romantiškame, sveikai bohemiškame būste, į kurį patenki svyruojančiais mediniais laiptais, išpuoštais egzotiškomis užupietiškomis smulkmenomis. Šalia – jauki „Galeros“ parodų erdvė, kur Asta rengia savo parodas ir netgi veda dailės pamokas užupiečių kolonijos vaikams. „Kaip gyveni, Asta?“ – „Ačiū, gerai“, – pirmąkart pamatau Astos šypseną.

Ieva

Ievutę atsivedė Rokas. Iš „konarskynės“. Pirmiausia įsimintinas buvo jos mielas apvalainas veidelis su duobute dešiniame skruoste. Romus. Šviečiantis. Jukus šypsnys. Gyvos akys. Atsimenu jos pabrėžtinai kuklią aprangą ir ypač grubius aulinius batus (tuomet dar retenybę), kurie turėjo byloti apie paprastumą arba išskirtinumą, arba jaunatvišką protestą. Tas sunkus storapadis apavas keistas disonavo su jos trapia figūrėle ir nuosaikia laikysena, lyg iškaba, skelbianti neprieinamumą, atsisakymą. Iškart patikėjau, kad tai nėra poza – veikiau askezė, galbūt kvietimas pažvelgti giliau… Niekur nedominavo, niekuo nešokiravo. Dirbo, klausė ir klausėsi. Ryškiai pirmavo gabumais. Jos itin profesionalius grafikos darbelius turime mokyklos fonduose iki šiol. Apmaudu (nors nekeista), kad į Dailės akademiją ji įstojo tik iš trečio bandymo, beveik praradusi viltį ir pasitikėjimą savimi. Nežinia, ar taip atsitiko dėl natūralios konkurencijos, ar dėl mūsų „našlaičių“ mokyklos titulo, tuomet dar šleifu plevenančio akademijos kolegų kuluaruose…

Ievutę buvo įsimylėjęs vėliau visokiais meniniais akibrokštais pagarsėjęs jaunuolis. Ateidavo. Laukdavo jos po paskaitų. Kartais dalyvaudavo vakarėliuose ir sueigose. Nors neatrodė, kad jam būtų sekęsi. (Vėliau jis, regis, tapo avangardistiniu menotyrininku ir veikėju.)

Greitai sužinojau, kad Ievutė išvyko į Prancūziją. Iš ten ji sugrįžo… Bet jau ne į akademiją.

„Ar nepasiilgsti kūrybos? Juk taip puikiai tau sekėsi…“ – klausiu virpančia širdimi asketiškame Jonitų vienuolyno kambarėlyje, sunkiai slėpdama kvapą užtvindžiusias ašaras, žvelgdama į GRAŽŲ spindintį veidą, įrėmintą baltu abito rėmu…

„Pasiilgstu…“ – nušvinta sesuo Ieva Marija.

Malvina

Retai būna (bet tikrai pasitaiko), kad vardas taip taikliai charakterizuotų žmogų. Ir ne jo iliustratyvumu (tarkim, Ramunė – baltais plaukeliais, švytinčiu skaisčiu veideliu, ar Liepa – aukšta, liauna, gražiai nuaugusi…). Malviną asocijuojame su heroje iš pasakos apie Buratiną. Su mėlynu kaspinu pakaušyje, atviru veidu, didelėm lėlės akim… Gal tas veido atvirumas labiausiai prigijo ir mūsų Malvinai. Romi, lėtapėdė, kiek kampuota jos laikysena, tylus, bet giliai kabinantis žvilgsnis. Atsargūs, bet žinantys jos klausimai ar replikos ją, tuometinę filosofijos studentę, išskyrė iš kitų kitokumu. Malvinos piešiniai, kuriuos pamačiau pirmiausiai ir kuriuos ji piešė eskizuodama mokykloje, buvo labai panašūs į ją pačią. Jie puikiai galėjo iliustruoti mūsų pamėgtą vieną iš pirmųjų užsiėmimų – „Mano autoportretai“, labiau pritinkantį psichologiniam testui nei kūrybos procesui, bet iš tiesų idealiai tinkantį nustatyti tiek mokinio gabumus, tiek jo asmenybę.

Keistai atsitiko, kad nebuvau tiesioginė jos mokytoja – gal dėl to, kad ir ji studijavo priešokiais tarp studijų VU, o paskui ir Švedijoje, kur, beje, ją ir išsiuntėme. Bet Malvina visada buvo. Kai po kiek laiko, jau gavusi mūsų mokyklos diplomą, ji vėl pasirodė – pakviečiau ją likti mokykloje, eiti administracines pareigas. Neatsimenu, kokie motyvai lėmė tą apsisprendimą – toks jis buvo natūralus. Galbūt todėl, kad norėjosi užsiauginti pamainą ir Malvina tuomet labiausiai atitiko mano įsivaizduojamus standartus. Pirmas jos prašymas buvo „suorganizuoti jai pianiną“ – ji norinti mokytis muzikos.

Mokytojų namuose tą norą įgyvendinti nebuvo sudėtinga – pianinai mėtėsi vos ne ant kiekvieno kampo… Ji kasdien užsispyrusiai užsidarydavo pianino kambarėlyje. Buvau šventai įsitikinusi, kad Malvinai reikia tęsti muzikos mokslus, kurie tikriausiai kažkuriuo metu buvo apleisti ir nutrūko…

Kartą, regis, kažkurio oficialaus renginio metu, jau geriant taurę vyno, ėmiau atkakliai prašyti Malvinos ką nors mums pagroti. Ji nesipriešino. Prisėdo ir… maždaug vienu pirštu ėmė barbenti, regis, pavargusią vargšę „Elizą“… Tuomet ūmai nustėrau suvokusi, kad Malvina niekada anksčiau nesimokė muzikos. Ji tik dabar nusprendė tai pradėti…

Matyt, tai buvo pirmas kartas, kai suvokiau pašonėje turinti kietą riešutėlį, kuris visaip linguodamas, traškėdamas, šerpetodamas ir svinguodamas išaugo į plačiašakį riešutmedį, vis dar skleidžiantį naujas ataugas, kartais meiliai pūkuotas, kartais skaudžiai dygliuotas. Kartą, nutvilkyta tų dygliukų šluotele, smarkiai sutrikau. Ką daryti? Atmesti? Atsisakyti? Nubausti? Pasmerkti? Išgelbėjo mintis: Malvina – puiki iliustracija viso ilgo atkaklaus mano pačios puoselėjamo principo, asmenybės ugdymo rezultatas… Taigi, likome. Dabar ji – mylima mažųjų menininkų mokytoja, toliau ieškanti savo „pianinų“ kiekvienoje naujai atsiveriančioje erdvėje.

JŪRATĖ STAUSKAITĖ