ALEKSANDRS ČAKS. Eilės

„Širdis ant trotuaro“ (1928) – pirmasis vieno žymiausių XX a. latvių poetų Aleksandro Čako (tikr. Aleksandras Čadarainis; 1901–1950) eilėraščių rinkinys. Netrukus pasirodė dar trys poezijos rinkiniai: „Aš ir šis laikas“ (1928), „Frakuotas apašas“, „Pasaulio smuklė“ (abu 1929). Visos šios keturios knygos ženklino naujo latvių poezijos etapo pradžią.
Knygelę „Širdis ant trotuaro“ tesudaro 13 eilėraščių, paties poeto pavadintų „eilėraščių ciklu“. Jos poetikos ašis – meninis palyginimas. Dažnas kūrinys čia primena pačių netikėčiausių, labai dinamiškų ir nepaprastai emocingų, spalvingų palyginimų virtinę. Knygelė dedikuota „Mano draugams“. Taip kukliai lyg nurodomas leidinio adresatas. Tačiau tuomet dar jauno poeto modernisto kūrybos adresatu netruko tapti visa literatūrinė Latvijos visuomenė.
Pateikiame kelis šio ciklo eilėraščius.

Vertėjas

Romantika

Gyvenu pačiam centre, tarp mūrų,
kur sodas –
gėlių puodynė ant kėdės kambaryje
ir vazoje pernykščių viržių sauja.

Nėra čia upių didesnių už latakus
ir ežerai – tik balos,
kurias saulėkaitoj
išbraido pusrūsių berniokai.

Tiek tos gamtos:
apelsino žievė
ant trotuaro
ir ridikėlių lapai atliekų dėžėj.

O naktimis
už lango – ne lakštingalų giesmė,
tik girgžda vėjy iškabos
ir miaukia katinai ant stogo.

Bet mielas ir brangus
kaip išsvajotosios artumas
yra šis centras man
ir laužytos jo gatvės.

Tik čia,
pravėręs langą,
galiu lig skausmo
stebeilyt ne žvaigždes, bet žibintùs
ir pasinerti į svajas:
svajoti apie žmogų,
kurs visa tai pastatė,
kad visa taptų man taip sãva
kaip pulsas,
kaip burėms vėjas,
kaip laivui šturmanas ir sraigtas.

Mergina su šuniuku

Rygos senamiesčio gatvelėje, siauroj
kaip pašto dėžutės skylė,
kur miesto triukšmo bei grūsties – tik aidas,
kur kvepia derva, geležim, obuoliais iš rūsių,

aš sutikau merginą –
išvaizdžią,
mitrią kaip liežuvis,
kaip grojant smuikininko smičius.

Jos bateliai – juodi, lakuotos odos
su raudonais dryželiais, kulniukais žaliais.
Kepurė – kaip didžiulė žėruojanti žarija –
skaisčiu raudoniu užlieja
it migdolas ovališką veidą
ir lūpas –
tarsi jos būtų kraujuotos.

Ji skubėjo
lyg iššautas šampanas,
lyg vandens srovė stačiausiu nuotėkiu
ir rudos odos pasaitėliu
nervingai timpčiojo šunėką –
didumo
sulig kalvio kumščiu,
kojelėm tirtančiom
kaip želė.
Ji skubėjo,
jos žingsniai biro
tarytum obuoliai iš apverstos pintinės,
nes artinos audra –
jau pakibus virš čerpių stogų,
panaši į milžiniškus dūmus,
pro kuriuos mirksniais išsišauna liepsna.

Tramvajuj

Tramvajuj
rūbelį virš kelių
akimis vien pakėliau
aukštyn.
Betgi ji
sėdėjo priešais
tokia šalta
kaip žalvariniai tramvajaus turėklai
dvidešimt trijų laipsnių šalty.

Vai, panele,
kad jūs žinotumėt,
kaip stuksi
mano širdis –
tokiu greičiu
kaip jūsų pirštukai
„Royal“ rašomosios mašinos klavišais,
perrašinėjant ministro įsakymą.

Betgi ji
sėdėjo priešais
tokia šalta
kaip žalvariniai tramvajaus turėklai
dvidešimt trijų laipsnių šalty.

Negi jai rūpės tipelis
nudrengtais batais ir prasta kepure.

Ji skubėjo pokylin,
kuriame saldins gyvenimą likeriu,
šoks čarlstoną
ir apie keturias prieš rytą
tamsoje atsiduos
puošniam, frakuotam ponaičiui.

Jūreivis lakuotais batais

Kur bulvare žibintų eilės dvi
ir apkarpytos liepos,
aš sutikau jūreivį
lakuotais batais, ilgais ir nušveistais lig
blizgesio,
ir krūtine kaip burės išpūsta.

Veidas –
varinio pinigo rudumo,
tarytum poliruota ąžuolinė spinta,
o eisena kaip nerami bangų mūša.

Suprantama – aistrus meilužis,
kurio charakteris
kaip selteris putoja,
kaip parakas išsprogsta,
nežino nei ribų, nei poilsio.
Jo akyse –
kaip katino –
sumišę lapų žaluma,
rūdžių rusvumas ir dangaus žydrybė.

Jo akys – katino akių
spalvos,
begėdiškos lyg moterys,
lyg šunys rujoje pavasarinėj.

Jis ką tik iš laivo
ir meilės alko kaip duonos,
ėjo nešdamos sykiu
dervos, silkių, jūros kvapus,
kuriuos Rygon atsivežė iš Gento.

Jis ką tik iš laivo,
puošniais lakuotais batais,
jis tarsi bepatvinstantis baseinas –
taip alko moters kūno.

Paskutinis tramvajus

Paskutinis tramvajus į Rygą
iš priemiesčio stotelės
išvažiuos be skambučio.
Paskutinis tramvajus į Rygą.
Trys moterėlės viduj,
aš – priešais jas,
o kampe kažkoks girtas seniokas.

Paskutinis tramvajus važiuoja greičiau nei kiti –
pasiraitydamas, drebėdamas, dūgzdamas.
Laukinėj platformoj konduktorius snaudžia,
užliūliuotas vagono ir snaudulio,
ir negirdi,
kaip senis dundena tramvajaus ritmu
dainą apie vaikį nepaprastai šaunų,
iš kurio frontas pasiėmė koją,
o sužadėtinę – gatvė prarijo;
negirdi,
kaip spigiai moterėlės aptaria kainas,
kylančias grėsmingiau
nei prakeiksmas,
nei panika minioj,
o mane –
šie pokalbiai raižyte raižo
kaip stiklo šukės,
kaip ražienos kojas basas,
ir ištrykšta iš manojo kūno bei dvasios
džiugus svaigulys,
kurį tebesinešu
nuo mergaitės lūpų
iš sodo, po obelim.

Toks gyvenimas

Gertrūdos gatvėj,
prie Miškinskio baldų fabriko,
skubėdamas ir sielvartaudamas
pasivijau
pusamžį vyrą –
tokį žemo rango tarnautoją
ar gal kokios parduotuvėlės pardavėją,
nes buvo jau po septintos
ir saulė auksino pastoges.
Jo veidas
atrodė rimtas
iki skausmo,
kaip kasininko, kuris skaičiuos milijonus,
kaip pjūviui besiruošiančio chirurgo.
Jis ėjo
iš lėto
tarytum pavargęs,
nešinas silkėmis ir svaru cukraus,
ketvirta jau savaitė,
kaip palaidojo žmoną:
žmoną –
meilią lyg saulė,
plaukais
kaip klevo lapai rudenį,
tokiais aukso geltonio;
kaip jo butas liko
netvarkytas,
tuščias,
atvirom virtuvės durim,
ketvirta jau savaitė
jis ėjo
iš lėto
tarytum pavargęs
ir ranka prilaikydamas
nešė berniuką
ant dešiniojo peties,
nešė
kaip Kristus Nazarietis
kryžių
į Golgotą.

Draugas iš Airijos

Šiandien
gatvėje
sutikau jūreivį,
draugą iš Airijos.

Jis iššiepė dantis,
baltus kaip reklamose,
ištiesė man ranką,
didelę kaip inkaras.

Naktį
lig antros
mes prasėdėjom smuklėje.

Ir viskį aitrų kaip gyvenimas
tą naktį
aš mylėjau daug labiau
nei save, nei moters kūną.

Perrėkdamas muziką,
peršaukdamas stambius it jaučiai
fabrikų darbininkus,
dainavau šaulių dainas –
taip dainavau,
tarsi milinę seną
tebjausčiau ant pečių.

Jūreivis sėdėjo niūrus,
tarytum girdėtų dainoj
liūdesį, dingusią meilę.
Staiga prisiminė gimtinę –
ūkanotąją Airiją.

Ir staiga
kad trenks
stiklinę į grindis.
Trenkė
ir spjovė
engėjams visiems
tiesiai į veidą
toje naktyje.

Vertė Vigmantas Butkus