Visi laiškai – žirafos

Rašytojau,

žvėrys, pagaliau. Kolonos, pagaliau. Na tu ir stilizuotas vyras, o aš buvau normalus žydų berniukas kaip Albertas Einsteinas ir vaikystėj taip norėjau būti gydytoju. Navakai, kolonos riaumoja, suprantu. Leopardų kojos dorėninės, pagaliau. Neturiu nei rankšluostyčių, nei puodyčio – leopardai keptuvėje man kepa kavą, arbatą ir neša, suprantu.

Skaičiau tavo laišką, tu toks prie mistikos ir melancholijos, na pažiūrėki į žvaigždes ir atryki man nors vieną rankšluostį, aš juo šluostysiu dorėnines leopardų kojas, vėliau pradėsiu nebepasidalinti rankšluosčiu.

Gerai, tegul žvėrys ir kolonos nueina į antrą planą, vadinas, nusisuku, kolonos ir žvėrys jau už nugaros, bet žinau, jei prireiks, dorėniniai leopardai ateis ryti mano ašarų, riaumoti, užjausti ir prigamins daug dežaviu.

Nueinu pas lėkštę, kad stovėčiau lėkštei už nugaros, turiu eit palei sieną. Į antrą planą tegul nueina ir žydų berniukas, nes jau darosi panašu, kad man dvidešimt treji metai ir aš reflektuoju savo ankstyvuosius patyrimus. Dar, spėju, galvoji, kad jei taip, tai tuoj ir apsakymą suausiu.

Tik tokie neapvalūs mano tekstai ir man beldžia iš po lovos ir meta stiprius teiginius apie nevientisą pasakojimą, fragmentaciją, apie išardytą sąmonę, bet žyyyyydams žemė pažadėta.

Gali išardyti mano ausis ir spynas, kojas iki klubų, šiaip ar taip, mano veidas jau nesiliauja transformuotis į sfinksą ir tuoj visi matys mano sfinksinę dimensiją. Kurią nors naktį sėdėsiu savo sofų ramybėje, vidury kilimo gulės rombai, ir aš pavirsiu sfinksu.

Albertas Einsteinas vaikystėje

Būna, apžiūrinėju kilimo daiktus, beldžiuosi į kilimą, bet neatidaro, jei ilgiau jis man neatidarys, teks jį išardyti.

Daiktai susiorientuoti pasaulyje tikrai neleis, prisitąsiau su tuo žiūrėjimu – tuoj kabinsiuos nagais į vaškinį parketą ir čiuošiu čiuošiu juo, geriausia tai, kad turiu ilgą stogą, dar ilgesnį parketą, ir jie niekaip nesibaigia.

Dar gerai tai, kad rašau šiandien tokiu metu, kada smegenys įpratusios sapnuoti, vis sapnuojam ir sapnuojam, bet man atrodo, kad laikas pereiti į naują epochą – iškubizuoti, išrombinti, išstačiakampinti tikrovę.

Tuoj viską išsiaiškinsiu, kodėl Živilės namai ne apvalūs, o stačiakampio formos ir kodėl ji savo stačiakampio formos namuose neaugina apvalių gėlių, jos ir plaukai neapvalūs. Pažįstu Živilės oponentą, kuris gyvena apvaliame name su apvaliu kaminu, jo net blakstienos apvalios.

Živilė rytoj nori eiti rinkti kopūstų, jai apvalių daiktų ilgesys, suprantu. Rytoj ji užmigs žiūrėdama į žalią šimtalapį rutulį, pagaliau.

Ar aš dabar aiškiai kalbu būdama savo sofos ramybėje? Mano protas nenuoseklus, kaulai apvalūs, man akys bėga nuo pėdučių, nuo veido – ir kad aš jau pasakysiu, tai pasakysiu, jei man galvoj, nosy ir akyse ištisai kas nors nesimaltų, mano popieriai būtų tvarkingesni. Šiandien gyvenimo tiek prisiuosčiau nosim, kad galvos krepšiuos raitosi paukščiai žuvų pelekais ir kraipo uodegas.

Nusiveski mane į zoologijos sodą ir parodyki man dvidešimt devynias ramybes – beždžiones, kraipančias galvas. Jos išjudina mano liaukas. Ten taip ramu, gera, žiūrėjimas į besikraipančias dvidešimt devynias ramybes – beždžionių galvas – išlaisvina ir nedeformuoja. Taigi aš suskaičiuosiu ir sunumeruosiu ramybes, kurias parodysi, taigi aš prižadu nesivolioti su ramybėm, nežaisti ir neliesti. Penkių sofų ramybė manęs neramina, čia sofų invazija, jos nesuvaldomai vis dar grūdas į mano caklą.

Parodyki man dvidešimt devynias ramybes – beždžiones, kraipančias galvas, taigi aš būsiu laiminga matydama apvalią ramybę.

Mes rašom žirafas, aš ir parašiau žirafą.