Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Piliulės ir Mėnulio kiškio šventės. 798

2010 09 18

Ką tik grįžau, jau 23 val., eisiu pamokų ruošti; rytoj sekmadienis, tačiau vėl tas gyvasis aliarmas vers iš patalų, nes darbo diena.
Darbo, nes kažkada toks vienas nemirtingasis Houi, kur tarnavo pas dangaus valdovą, užrūstino savo šefą ir kartu su pačiute buvo nublokštas vargti į žemę: tada jis nušovė tokius saulės paukščius ir už tai iš Kinijos imperatoriaus dovanų gavo nemirtingumo piliulę. Jis tą piliulę paslėpė, tačiau pati, vardu Čang, užsigerdama vandeniu tuos vaistukus sugėrė ir nukeliavo į Mėnulį. O Mėnulyje, kaip žinoma, gyvena kiškis, nes kažkada trys išminčiai apsimetę elgetomis prašė maisto beždžionę, lapę ir zuikį. Du pirmieji juos papenėjo, o kiškelis nieko neturėjo, tai šoko laužan ir save pavertė kepsniu, kad tie diedai galėtų pavalgyti. Kai seniai prisiputo, jiems pagailo kiškio, tai nusprendė jį nuboginti į Mėnulį. Nuo to laiko zuikis ten ir gyvena, turi savo butą – galim jo siluetą matyti iš Žemės. Ta moteris Čang nukeliavo pas kiškį ir ten pasiliko. Jos vyras Houi tuo tarpu įsigijo butą Mėnuliui priešingame jang šviesulyje – Saulėj. Taip jie ir gyvena vienas priešais kitą ir kartą per metus pasimato – aštunto Mėnulio mėnesio penkioliktą dieną. Mėnulis tada būna pats pilniausias ir gražiausias metuose, nes žmona pasipuošia prieš pasimatymą. Šiemet ši rudens vidurio šventės diena bus rugsėjo 22-oji – kinai valgys Mėnulio pyragėlius (į juos XIV a. toks vyrutis įkepė specialius laiškelius miestiečiams, kad aštunto Mėnulio mėnesio 15 dieną išskerstų mongolus – taip kinai išsivadavo iš priešo). Žodžiu, rytoj reiks į pamokas, nes atidirbsim už tos piliulės ir laiškelių pyragėliuose šventę (labai graži man kinų mitologija, galėčiau dar papildomai pavargti už tokias įstabias istorijas).

Šiandien ryte nulėkėm į Pekino geležinkelio stotį užsisakyti bilietų į Šanchajų. Stoties interjeras, sakyčiau, buvo įrengtas dairantis į Egiptą, Maskvą, Gariūnus ir pagodas. Labai savotiškas hibridas. Stoty – milijonai platformų, langelių, švieslenčių, rentgeno aparatų. Išstovėjom eilę, tačiau liepė ateiti pirmadienį – atseit tik 10 dienų prieš kelionę galima įsigyti bilietus. Sugaišom daug laiko, tačiau viskas į naudą – kai keliausim, žinosim, kaip orientuotis šio monstro viduriuose.
Perėjom dešimt viadukų, tris transporto mazgus, kelis kartus pakeitėm metro, sėdom į autobusą ir nuvykom į garsųjį 798. Tai – Kinijos Sohas, menininkų rajonas. Iki dabar veikiančiame elektros prietaisų fabrike įsikūrę šimtai galerijų, menininkų dirbtuvių. Per tas keturias valandas apžiūrėjom turbūt tik pusę eksponatų – ėmė temti, laukė ilgas kelias namo. Būdama ten pamiršau, kad esu Pekine. Jaučiausi kaip Berlyno „Tacheles“, Londone ar Niujorke. Lankytojai – vieni stileivos, europiečiai, kurie išsidrėbę ant ypatingo dizaino fotelių geria kavą arba už 50 juanių valgo picą. Labai jau turistinė vietelė.
Ilgai apžiūrinėjau Wei Lu darbus, matyt, per ilgai, nes galerininkė priėjusi puolė pasakoti apie menininką, jo šeimą, gyvenimą. Gal manė, kad ketinu pirkti. Kita dizainerė siūlė pasimatuoti jos siurrealistines-komunistines kičines sukneles (nes ėmiau čiupinėti) ir po nosimi pakišo „tik“ penkiaženklį skaičių…
Iš darbų gausos geriausiai atsimetu žolės sodinimo ant nugaros performansą (Boriso Viano „Dienų putos“ herojei lelija pati, be sodinimo, išaugo plaučiuose), iš gulbės ir triušių padarytas iškamšas, merginą su skutimosi peiliuku burnoje – kol ji papasakojo savo istoriją, peiliukas jau buvo supjaustęs jos burnytę, – į gigantišką kamuolį susuktas mėlynas muliažines avis, Peliuko Mikio vidaus organų išklotinę, rusų galerijas, kuriose kabo zebrų, liūtų, pjautuvo ir kūjo herojų bei liaunų putlių rusaičių aktai… Dar patekom į kažkokį furšetą, parodos atidarymą: buvo eksponuojamas kažkokio vyručio CV – kur gimė, ką mylėjo, kur studijavo, ką sukūrė (ant baltų sienų kabėjo dokumentų ir archyvinių nuotraukų išklotinės). Prie išėjimo griaudėjo techno – būriavosi šimtai naujausio mados klyksmo apologetų. Vyko kažkokie videoreivai, norėjom apžiūrėti erdves, bet jau tingėjom, be to, bilieto pareikalavo sargybinis – ai, kitą kartą.

Penktadienį, per taiči užsiėmimą, sugebėjau palaikyti pokalbį su instruktoriumi – tuo žvitriu senuku.
– Ar pavargai? – paklausė taiči meistras.
– Ne, nepavargau, – atsakiau (kiniškai).

Taigi, viskas tik geryn. Pamokos ne vėjais eina. Va, ir nemiga baigėsi. Turbūt dėl to, kad pagaliau turiu savo internetą, ryšį su pasauliu – nereiks prašytis prie „Google“ nei lapės, nei beždžionės. Dabar žinosiu, kas kada ką Lietuvoje nužudė ar išprievartavo: kai atsiverčiu „Delfi“, užsimanau pas tą kiškį ir Čang, kur Mėnulyje gyvena.

Vaikų auginimas pagal kinus.
Mano „miau“ – hěn hăo!

2010 09 19

Kinai savo vaikų kelnėse iškerpa užpakalio zoną. Kai mažučio šlapimo pūslė arba žarnos pareiškia pageidavimą nusilengvinti, vaikas patupdomas prie medžio. Kai viskas baigta – padedamas atgal, kur buvęs. Čia pat jo tėveliai prie gatvės išsistatę keptuves čirškina špinatus, pjausto mėsą, formuoja koldūnus, niurko šunis. Kinų imunitetas – plieninis. Jeigu kada auginsiu kokius vaikus, irgi tąsysiu po nešvarumus ir šiukšlynus – jokia zaraza tada jų neims. Tikrai jau netepsiu jokiais pieneliais ir muiliukais nelepinsiu!

Šiandien po pamokų nuėjau prie ežerų. Norėdama išvengti rikšų, kurie tempiasi į savo karietas, ėjau nuošaliomis gatvelėmis. Staiga už nugaros pasigirdo kniaukimas: miaukė dviračiu važiuojantis vyras. Kniaukė be perstojo ir vingiavo paskui mane (mėginau mėtyti pėdas, bet kniauklys neatstojo – priskreto). Galiausiai ir aš jam atkniaukiau.
Taip ir ėjom kokias penkias minutes gatvelėmis: jis „miau“, aš jam atgal – „prrrmiau“. Keitėm tonus ir garsumą. Tada prisivijęs nusišypsojo, pasakė hěn hăo („labai gerai“) ir aplenkęs mane numynė savo keliais.

Mėnulio atostogos

2010 09 24

Groja Vincentas Gallo. Pilnačiai Vincentas irgi labai patinka: nepasibeldusi įšoko pro langą ir ritinėjasi ant grindų. Kinai valgo visa, kas juda. Mėnulis šokinėja ant mano grindų, todėl užsirakinu, kad neįeitų koks kinas ir nesuvalgytų šio šviesulio su visu ten gyvenančiu zuikiu.

Užvakar vakare, kai Mėnulio ponia Čang su kiškiu apsitaisė savo gražiausiais rūbais, Pekino gyventojai išėjo į gatves. Mudvi su Pavlina sėdėjome medyje ir stebėjome, kaip seneliai su anūkais fotografuojasi pilnaties fone, kaip aplink Mėnulį, lyg uodai kokie, zuja tamsoje mirksintys aitvarai. Grojo muzika, tvoskė kepamos mėsos. Jaučiausi lyg J. Basanavičiaus gatvėje, tik ši Palangos alėja vakar vyko drakono viduriuose – ore tvyrojo sunkiai įvardinama senovė.

Dieną su kambario drauge nuvykome į daosistų šventyklą. Vienuoliai ruošėsi Mėnulio iškilmėms: dėvėjo proginius rūbus, grojo gongais ir priešistoriniais styginiais. Ant akį rėžiančių rožinių ir geltonų altorių įkurdintos dievybės buvo tingios ir tyliai raugėjo. Suprantama: šitiek maisto joms buvo prikrauta, kaip neapsirysi!
Šventyklos kieme išaugę medžiai apsiausti mėlynais audeklais. Jau anksčiau pastebėjau, kad ne vietoje išaugęs Kinijos medis nekertamas, o paliekamas su visais išlinkimais ir pavojumi užversti namą. Tarkim, jeigu statant tvorą jos linijoje auga medis, jo niekas nepjaus – tvora mandagiai pasitrauks į šoną.

Kieme stovinčiuose „gardeliuose“ buvo išstatytos skulptūros, vaizduojančios upių, vėjo, žemės ir kitų gamtos stichijų dievus bei demonus. Grupinės skulptūros vaizdžiai dėstė higienos ir moralės tiesas: nevalyva moteris raitėsi kančiose, o daug negerų darbų dariusieji stovėjo su gyvūnų galvomis – už blogį jiems teko kiaulės, vištos ar uodo kūnas.
Ne mažiau siurreali buvo senovės kinų liaudies švenčių ekspozicija: tigro formos batukai, trigalviai aitvarai, šilko piešiniai, vazos, apeiginiai daiktai, brėžiniai… Mėnulio kalendoriaus šventės – tai nesibaigiantis mitologinis epas. Tų šventinių daiktų buvo tiek daug, kad mano galva galiausiai perkaito, o akys apraibo.

Grįždamos namo pripirkom Mėnulio pyragėlių ir nunešėm į stiklinį mūsų mokyklos sargybinių namelį. Uniformuotos budėtojos, šiaip jau iš išvaizdos nesiskiriančios nuo devynmečių mergaičių, gavusios pyragėlių labai nudžiugo: jos gal net tokių niekad nebuvo mačiusios. Mažutės tik sargauja, nieko nevalgo, nemiega, oro pakankamai negauna, todėl ir neauga. Gal jas patėviai vos gimusias pardavė tarnauti į Central Academy of Drama? Pekino piemenukės.

Antrąją Mėnulio atostogų dieną iš pat ryto susikrovėm kuprines ir patraukėm į autobusų stotį.
Po geros valandos buvom 70 km už Pekino. Vos išlipus mus apipuolė kinai, siūlantys keltuvus, taksi, nakvynę, džiovintų vaisių, patalynę, kelioninių peiliukų, gaiviųjų gėrimų… Užsidengiau galvą megztiniu ir nėriau pro mane apspitusią minią.
Atakos tuo nesibaigė. Vairuotojai tempė į savo automobilius ir siūlė nuvežti iki mūsų tikslo – Didžiosios kinų sienos. Išsirinkome gausiai besiskrepliuojantį vairuotoją. Tiksliau – buvom priverstos išsirinkti būtent jį, nes senis pasirodė besąs subtilaus psichologinio smurto virtuozas: pačios nesuprantam, kaip atsidūrėm jo automobilyje.

Sakoma, kad nuo lankytojų gausos Didžioji kinų siena įlinksta. Išsirinkome mažiausiai lankomą ir tarp turistų nepopuliarų privažiavimą (jų yra keli), todėl atvykus prie sienos mus pasitiko vietinės senutės, siūlančios pirkti migdolų, o ne aršūs suvenyrų pardavėjai. Senis iki kalnų mus vežė pasiutusiu greičiu: nesuprantu, kaip vidury gatvės žioplinėjantys šunys liko nenutrenkti, o mes nepalindom po sunkvežimiu.

Siena atliepia kalnų reljefą, todėl lankytojams tenka užsiiminėti alpinizmu. Kelias status, plytos nubyrėjusios – tenka lipti atsargiai arba ropoti keturiomis. Pasiekus viršūnę siena leidžiasi žemyn – grindinys „krenta“ į kalnų prarają. Taip ir lipi – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, prakaitui žliaugiant. Pasiekus bokštą galima klibančiomis kopėčiomis užsikabaroti į jo viršūnę. Atsiveria įstabus peizažas: varstoma aštrių saulės šešėlių, kaži kur į visas puses vingiuoja siena. Ši raityta gyvatė yra beveik 9000 km ilgio ir eina iki pat Gobio dykumos. Pavliną apėmė katarsis: užsilipusi ant viršukalnės sau pasižadėjo tapti Didžiosios kinų sienos sargybine arba čekų turistų gide, Didžiosios sienos Stalkeriu. Aš ėmiau sielotis, kad nepasiėmėme miegmaišių – bokštelyje nusižiūrėjau sau kontempliavimo kampą.

Būnant kalnuose mane visada labiausiai sujaudina prarajose sklandantys paukščiai. Tądien virš galvų skraidė juodi didžiasparniai plėšrūnai.

Kelionė atgal truko kelias valandas. Pirmiausia tas skreplių diedas (jis savo pažadą tesėjo: laukė mūsų, kol baigsime kopinėjimą; žinoma, ne už ačiū, ne už gražias akis laukė) mus iš kalnų miestelio nuvežė į kitą miestelį, tada sėdom į autobusą ir porą valandų važiavom į Pekiną. Autobuse buvo televizorius, transliuojantis fokusų kanalą. Rodė, kaip mergina mentėmis laužo kompaktus ir vinilus. Kol keliavom iki sostinės, ji sulaužė turbūt milijoną plokštelių. Gerai, kad jai tarp menčių niekas nesugalvojo įstatyti Mėnulio – ir tą būtų perlaužusi, pasiutėlė.
Nebūtų kas man dabar šokinėja ant grindų.