Sklepas

Apie laimingą literatūrą

LAURYNAS KATKUS

A

Čia patenkama tarsi į lėktuvo kabiną – per siaurą tambūrą, pasilenkus po vandentiekio vamzdžiais. Tačiau patsai sklepas gana erdvus: jame sutelpa ne tik daiktai, kurie paprastai gyvena rūsiuose – vežimėliai, padangos, remonto medžiagų liekanos, maišai su užrašais „seni žemėlapiai“, „berniukui nuo 128“, „iš Laimos“ ir pan., – bet ir rašomasis stalas su kėde. Po stalu šyla svarbiausias patalpos prietaisas – elektrinis radiatorius. Kai lauke sniegas ir toks minusas kaip šį sausį, o grindys iš betono, negelbsti nei šilti batai, nei vilnonės kojinės – pėdos greitai sustyra. Bet sukišus jas į radiatorių iškęsti galima. Aplink stalą susikuria šiltesnis mikroklimatas, ir užšalęs tušinukas vėl atkunta. Ne Sibiras, ne, nors paltą nusivilkti verčiau nebandyti. Kada šitas stalas stovėjo „normaliame“ kambaryje, neprisimenu; ankstesniame bute jis bazavosi juodojoje laiptinėje prie virtuvės, kur irgi ateidavau paryčiais, vaikams dar nepabudus.

Išskyrus šalia birzgiančią kinišką lempelę, rūsyje tamsu. Užgesinau šviestuvus ir prie lauko įėjimo, ir koridoriuje; tada, pasišviesdamas mobiliuku, nuvairavau iki savo durų. Apskritai čia turiu laikytis konspiracijos: kaimynai praėjusį mėnesį stebėjosi, kodėl rūsiui apšviesti sunaudojama šitiek daug kilovatų. Iki šiol nedemaskuotam man pavyko išlikti todėl, kad a) ateinu pats pirmas, b) mano patalpa rūsio gale, už kampo.

Jau po septynių. Namas bunda. Netrukus laiptai sudundės nuo traukiančių į darbą kojų. Žiūriu į Adomo ir Jahvės pirštus, siekiančius vienas kito, bet taip ir nesusiliečiančius. Viršum rankų juoduoja aštrus įtrūkio žaibas. Ne pirmos jaunystės žymiosios freskos reprodukcija pridengiau šūkį „Rap is cool. Yo!“, kurį paliko buvęs šeimininkas. Neturiu nieko prieš repą. Tiesiog raidės buvo per ryškios.

Visi apšilimo pratimai jau atlikti: kortų žaidimas su Hoffmannu ir Byronu sužaistas, užrašai peržiūrėti (internetas čia nesiekia, ačiū D.). Dabar reikėtų imtis to, dėl ko čia atsibeldžiau. Pradėti rašyti. Kaip? Ką tokį? Taip. Rašyti.

B

Prieš mane boluoja kompiuterio ekranas. Kompiuteryje gyvena mano tekstai. Visi, išskyrus kelis ankstyviausius. Kai kurie spausdinti laikraščiuose ir interneto portaluose, sudėti į knygas, kai kurie ne. Tiesą sakant, nėra jokio skirtumo. Vis tiek pirminė ir svarbiausia jų egzistavimo vieta yra čia, standžiajame diske, belangiame keliolikos kv. m sandėliuke po žeme.

Klaustrofobiška vietelė. Kita vertus, didelės erdvės mane visad nuteikdavo nejaukiai. Vaikystėje mėgstamiausia vieta buvo po tėvų lova, kuri tada rodėsi didžiulė ir masyvi, nelyginant tvirtovės siena; niekas kitas po ja neįstengdavo palįsti, o aš galėdavau tenai atsitempti kasetinį magnetofoną ir klausytis tėvo įskaitytos pasakos „Išminčius kišenėje“.

Panašiai yra ir čia, rūsyje; viskas aprėpiama, norint paliečiama. Lentynose – seni pažįstami, ilgai tau tarnavę ir dar tarnausiantys daiktai.

Ir dar esu aš. Vienas pats. Tiksliau, dviese: pats su savimi.

Neištaikiau progos rimčiau pasidomėti meditacija. Į galvą ateina keli vaizdiniai – kaukolė, šventųjų, atgailaujančių paleistuvių ir filosofų atributas. (Ir ne tik tų, kurie pavaizduoti didelio formato paveiksluose. Rimčiausias pažįstamas filosofas ją irgi laikė savo darbo kambaryje.) Kitas vaizdas – ratu besisukantys sufijai, gražiai plevėsuojantys jų sijonai ar sutanos. Bet aš ne filosofas; ir niekad neturėsiu baltų dervišų drabužių. Todėl man priimtiniausia meditacijos forma yra paprasta – tai stačiakampis. Kompiuterio monitorius.

Būti su savim. Pergalvoti, kas nutiko vakar ar prieš dešimtmetį. Prisiminti liepos popietę sode, eilėraščių tomelį rankoj… Šiaip sau, be jokios naudos ir tikslo. Arba pirmą akimirką, išėjus į nepažįstamo didelio miesto gatvę: žmones, iškabas, parko medžius, susiliejusius į trumparegišką fovizmą. Pasistengus atrasti laiką; vietą; galbūt bendrakeleivius. Pasiduoti asociacijų srautui, pasikliaujant jų nuovoka, slaptais sąryšiais ir valentingumu – kas tai gali sau leisti? kas sau leidžia?

Galiausiai nieko nebelieka, nei prisiminimų, nei asociacijų. Tik balzganas ekranas, lengvas, lūkuriuojantis snaudulys. Savo alsavimo klausaisi kaip kažko svetimo. Ir tada gali šis tas nutikti. Tuščiame sąmonės fone kažkas krusteli, ir iš niekur atsiranda frazė.

Klebendamas juodus klavišus, užrašai ją; antrą, galbūt trečią. Vadinasi, dar nesi visiškai tuščias; tavo gyvenimas dar nevisiškai išgyventas! Vadinasi, dar gali pajudėti į priekį – nors tik keliolika centimetrų, per sakinio ilgį.

C

Ar nejaukus jausmas, kuris apima, kai išlendi ant žemės paviršiaus ir prisimerki nuo šviesos pertekliaus, susijęs su anais pogrindiniais malonumais? Ar gėda, atsirandanti paklausus, kuo užsiimi, yra atpildas už tai? „Esu poetas“, po paraliais; kas tai per profesija?

Sako, būta laikų, kai rašytojai kūrė erdviuose salonuose prie ąžuolinių stalų, o visuomenė sulaikiusi kvapą laukė, kada krebždanti plunksna leis jiems prisiliesti prie amžinybės. Gal taip ir buvo, bet pražuvo. Dabar literatūros, o ypač poezijos domenas panašus į šitą užkaborį po Antakalnio namu. Žmonių butai, jų gyvenimai yra viršuj. O į rūsį nusileidžiama tik prireikus ko nors neįprasto: varžto, kastuvo ar žieminių batų.

Taip nutiko dėl ne vienos priežasties. Pradėkim nuo truizmo, kad XX amžiuje atsiradusi ir ištobulėjusi įrašymo ir transliavimo technika į neregėtas aukštumas iškėlė pramogos ir atsipalaidavimo sferą. Cirko, balagano ir turgaus paskalos pavidalu ji egzistavo nuo amžių amžinųjų, tačiau dabar pirmą kartą tapo įmanoma ją užfiksuoti ir įamžinti. Penkiolika ar kiek ten minučių šlovės tapo prieinama kiekvienam. Be ypatingų pastangų ir be rašto tarpininkavimo.

Šalia to suiro ir poeto – dievų išrinktojo, žmonijos vedlio į ateitį ar prieš Imperatorių sukylančio maištininko – įvaizdis, kuris buvo stiprus ir avangardo laikais, o Rytų Europoje dominavo per visą totalitarizmo epochą (net ir toks blaivaus proto įsikūnijimas kaip Czesławas Miłoszas neabejojo, jog reikalui pribrendus „maištą įžiebs poetas“). Svarstyklės nusviro į kitą pusę, ir dabar poetas atsidūrė vienoje gretoje su senų automobilių kolekcininku ar miesto ceremonimeistru. Garbinga kaimynystė, kas be ko. Vis dėlto nelabai guodžianti.

Be to, Vakarų Europoje šitas procesas vyko palengva, mažiausiai kelis dešimtmečius; o Rytuose tai atsitiko vos ne pernakt. Devinto dešimtmečio pabaigoje pas mus, kaip ir visoje Rytų Europoje, rašytojai buvo Nepriklausomybės judėjimo lyderiai, mitinguose jų žodžius gaudė šimtatūkstantinės minios, jų knygos pasirodydavo neįtikėtinais tiražais – o devyniasdešimt antraisiais situacija jau panėšėjo į dabartinę. Ar žmonės, išvydę, jog naujoji laukinio kapitalizmo tikrovė mažai panaši į tą pieno ir medaus kraštą, kurį rašytojai (ar gal vis dėlto ne jie?) piešė savo kalbose, nusprendė, kad jie yra neatsakingi tauškaliai? Ar lietuviams apskritai būdingas nepasitikėjimas suformuotu žodžiu, atseit pernelyg tvarkingu, racionaliu – juk ne vienam, net ir išsilavinusiam, žmogui vaizdas ar gestas atrodo tikresnis už eilėraščio eilutę ir prozos sakinį (todėl Lietuvoje klesti visoks teatras)?

O ir tasai laifstailas, užvaldęs Vidurio ir Rytų Europą, argi jis buvo palankus literatūrai? Geisk ir vartok – toks buvo jo šūkis, tokia antropologija. Ištisos visuomenės sakytum sugrįžo į infantilią būseną (ar, tikriau, atskleidė diktatūros dangstytą, nors iš esmės jos išugdytą infantilumą), kur trokštama visko iš karto, kur čiumpamas ryškiausių spalvų žaislas ir mėgaujamasi juo tol, kol dėmesį patraukia kitas, dar ryškesnis. Turbūt dar niekad mūsų regiono istorijoje Prekė nebuvo taip beatodairiškai šlovinama. Nesinori būti blogu pranašu, bet kartais atrodo, kad netrukus grėsmės zonoje gali atsidurti ne tik literatūra ir skaitymas, bet ir tokie tarsi savaime suprantami dalykai kaip gebėjimas susikaupti, suprasti. Jų atrofija jau regima, susidūrus su kai kuriais turbokapitalizmo išaugintais jaunais organizmais.

D

Taip. Bet juk neraginsi daužyti mašinas, kai priešais tave stovi vienas toks įrašymo technikos stebuklas, be kurio bala žino kaip išsiverstum. Ir tos pramogos, tie techniniai menai, jie gali kelti panieką, gali – paniką, bet reikia pripažinti, kad žmones jie „veža“ labiau už literatūrą.

Iš tikrųjų, argi galima palyginti šituos skruzdėliškus rašmenis su kinu? Milžinišku spalvotu reginiu, dabar jau ir trimačiu, kuris įgrūdamas sąmonėn taip, kad vaizdai nelyginant atrūgos tavaruoja akyse bent kelias dienas? Aišku, dabar galima žiūrėti filmus mažame televizoriaus ar kompiuterio ekrane, kuris šiek tiek pristabdo visus tuos specialiuosius efektus, efektingai nukapotas galvas ir t. t. – taip aš ir darau, nes tai parodo, ko filmas iš tikrųjų vertas – bet vis tiek, kaip tvirtina sinefilai, dauguma filmus trokšta žiūrėti Didžiajame Ekrane. Ak, ta dauguma.

Ar gali literatūra prilygti roko muzikai, galiūnui ritmui, kuris prasiskverbia pro kūnus, mūrus ir šalių sienas? Didžiajam šių dienų ikonoklastui, kuris sudaužo žodžius ir vaizdus, palikdamas tik aklą gyvybės tvinksėjimą. Juk faktas: kai paleidi bytą (pakankamai kietą bytą), visa kita pasidaro nesvarbu. Gali dainuoti apie draugės savižudybę, Budos kaliošus ar šizofrenijos priepuolį – apačioje stovinti minia vis tiek raivysis ir turės gerą laiką. Bum bum bum bum – pavaro bičas, ane?

Ir tereikia pažiūrėti į kino režisierius, aktorius ir roko muzikantus, į nesivaržant dalijamus „genijaus“ titulus, ekstazišką jų adoraciją. Štai kas vakare krinta į patalus nekamuojami abejonių, kad visą dieną pūtė muilo burbulus. Štai kam dabar atiteko pereinamoji „dievų išrinktųjų“ vėliava.

E

Manot, čia kalba pavydas? Ne. Jei iš tikrųjų pavydėčiau, neprisipažinčiau. Nei sau, nei kitiems. Ir susigalvočiau kokią kompensacinę schemą; juk nėra labai sunku įsivaizduoti, kad esi nepaprastasis ir įgaliotasis Kultūros pasiuntinys ir niekini šituos menkus, bandomis besiganančius žmogiūkščius. Arba – kad pabaiga ir tuštuma jau netoli, ir tik tie, kurie išlaikė neužterštą Dvasios ugnį, pasieks Vandenio amžių ir sėdės Madam Blavatskajos kairėje per amžius. Ir nepastebėsi, kaip atsiras bendraminčių ratelis, kuriame „tarp mūsų“ galėsi persimesti reikšmingu žodžiu arba dar reikšmingiau patylėti.

Netinka, man tas netinka. Kad ir kokie paiki būtų žmonės, jie nėra anoniminių demonų užvaldytos marionetės. Kiekvienas iš jų, net ir elementarus chuliganėlis ar alaus kiosko pardavėja, kurie makaluoja rankomis ir spiegia prie roko koncerto scenos, turi tuos pačius poreikius kaip ir tie, kurie pasimėgaudami skaito Proustą ar Borgesą. Nekasdieniškų, stiprių pojūčių poreikį. Tikrumo ir grožio poreikį. Poreikį kažko, kas būtų labai panašu į gyvenimo srautą, tačiau aprėpiamiau ir aiškiau. Skiriasi pavidalai, jų sudėtingumas, raiškos priemonės, bet esmė lieka ta pati.

Kita vertus, manęs nežavi įsitikinimas, kad popkultūra yra savotiškas matas ir etalonas, į kurį visi turi lygiuotis. Perteklinės roko & kino citatos, ne vieno amžininko rašytojo baimė pasirodyti nuobodžiu intelektualu, mėšlungiškos pastangos (ypač prozininkų) nė akimirkos nenustoti enterteininti skaitytoją – tai man atrodo kapituliacijos ženklas. Suprantu, kad popkultūrinė kalba žadina viltį, jog įmanoma įveikti moderniojo gyvenimo komplikacijas, uždarus meno bei filosofijos žargonus ir grįžti į šiltą ir nuoširdų liaudies glėbį. Vis dėlto paprasta ir spontaniška ši kalba yra tik iš pirmo žvilgsnio. Iš antro – pasimato mieli vadybininkų, prodiuserių ir pan. veideliai, kurie viską apskaičiavę ir atkalę – todėl geriau ilgai nesistebeilyti. Apskritai literatūra nesivelka įkandin popmuzikos ar kino. Greičiau jau atvirkščiai. Simultaniško pasakojimo modelis, neseniai išpopuliarėjęs kine, literatūroje naudojamas nuo neatmenamų laikų, ir tai tik vienas pavyzdys. Nors šiandien literatūra ne tokia pastebima, ji vis dar yra žemėn įleistas rūsio skliautas, be kurio neišsilaikytų joks menų statinys.

F

Bet gal galima sustiprinti literatūros galią, jos poveikį ir patrauklumą?

Kadangi neatrodo, kad šrifto padidinimas ar pan. būtų veiksminga priemonė, literatams kažkas kužda, jog dėmesį patrauks pirmiausia tai, kas eina prieš priimtus įsitikinimus ir normas, kas šokiruoja visuomenės nuomonę – žodžiu, maištas ir skandalas.

Nesigilinsiu į permainingą épater les bourgeois istoriją. Mane domina, kokius pavidalus šis imperatyvas įgavo per pastaruosius kelis dešimtmečius, kuriuos aš pats stebėjau. Kadangi politinis maištas dėl žinomų priežasčių pasidarė nepopuliarus ir neįtikinamas, bene pagrindine baze tapo Freudo ir jo sekėjų mokslas. Libido ir seksualiniai kompleksai faktiškai užėmė vietą, kuri anksčiau buvo rezervuota klasių kovai ir revoliucijai. Tą matome ne tik literatūroje, bet ir – dar didesniu mastu – vaizduojamuosiuose menuose (ką ir kalbėti apie menų kritiką). Tą patį žodyną girdime Vakarų, o dar dažniau – Rytų Europoje.

Rašytoją, intelektualą šis mokymas traukia ne tik tuo, kad pateikia rišlų pasaulio paveikslą, kuris kertasi su prieštaravimų ir kompromisų kupina viešąja morale. Ne mažiau svarbus ir eschatologinis mokymo matmuo – amžina taika ir gerovė žemėje stos tuomet, kai paskutinis žmogus / žmona įveiks iliuzinį drovumo ir privatumo jausmą, kai jo (-os) seksualumas visiškai išsilaisvins. Todėl literatūros kūriniai, kurie fiksuoja šį procesą, praktiškai prisideda artinant laisvės valandą. Kad jis vyksta, liudija ir priešiška tam tikrų asmenų ir grupių reakcija – ji ir negali būti kitokia, nes jie dar yra Egipto nelaisvėje, dar nėra pasiekę aukštesnio pasąmonės lygio.

Rašytojui priimtinas froidizmo požiūris į žmonių elgesio priežastis – juk blaiviau manyti, kad jį nulemia organiniai instinktai, o ne kažkokios patetiškos maksimos. Patrauklus ir siūlomas etosas: būti ne „makaronų kabintoju“, o iliuzijų griovėju, drąsiu asmeniu, kuris į akis išrėžia nemalonią teisybę. O jusliško, kūniško rašymo reikalavimas – argi jis neatveria galimybės rasti individualų stilių ir individualią vaizdiniją?

Be to, galima rinktis ir melancholiškesnę, ne tokią revoliucingą mokymo versiją. Kiekvienas iš mūsų, pasakoja ji, yra aklina monada, kurioje kunkuliuoja tamsūs geismai. Ir kai ši monada imasi veikti, ji veikia tik norėdama patenkinti šituos troškimus, kurie yra nepatenkinami. Ir visokie jausmai, solidarumas, bičiulystė ir, ak, toji meilė, apie kurią tiek pripliurpta – tai tik iliuzija, tai tik mūsų savimeilės atspindys. Mums gyvenime skirta tiktai klausytis mįslingų impulsų ir bandyti juos iššifruoti – žinoma, nesėkmingai*.

Šiaip ar taip, literatūrinę produkciją tai paveikia neigiamai. Pradedant nuo vieno iš protėvių, markizo de Sade’o, kuris, kaip tvirtina Octavio Pazas, yra daugiažodis ir nuobodus autorius – reikia pridurti, kaip ir madingas autorius Georges’as Bataille’is. Tuos plokščius paveikslėlius laikyti kūrybinga literatūra reikia nemažai užsispyrimo. Be to, ir vaizduojamas geismų rojus neatrodo itin žavingai; jis keistai primena mašiną, sudarytą iš žmonių kūnų ir negalinčią nė akimirkos sustoti. Kažkaip mažokai ten džiaugsmo; kenčia ir vaitoja ne tik, taip sakant, mašinos dalys; bet ir pats Bataille’o protagonistas reiškia pageidavimą, kad akcijos metu jam būtų „perpjauta gerklė“.

Bataille’is kyla ir dar aukščiau, ligi pat padangių plačių. Pasirodo, geismas valdo ne tik žmoniją, bet ir kosmosą. Sueities ritmu trūkčioja visas pasaulis, ir „jūra niekados nenustoja masturbuotis“. Stiprus vaizdinys, be abejo. Tačiau norisi klausti, kuo tokia fiziologinė mistika skiriasi nuo tikėjimo ateiviais arba skyle, kurią išpažino rusų sektantai chlystai? Pasakojama, kad chlystai savo namuose išgręždavo skylę ir garbindavo ją, taip ar panašiai jon kalbėdami: skyle, skyle, išganyk mane. Tikėjimo, reikalingo priimti šitas tiesas, kiekis tas pats. Gal skirtumas tik tas, kad froidistas mikliai paaiškintų ir skylės simboliką.

Tai, žinoma, kraštutiniai pavyzdėliai. Bet ir kitų šios krypties adeptų pastangos nuvilia: gauname skurdų pasaulį, kuriame peržaidžiamas tas pats žaidimas – kas, kur, su kuo, kaip ir kiek kartų. Anksčiau ar vėliau išryškėjančią panieką (jei ne neapykantą) ne tik kitiems, bet ir sau. Nuvargusi vaizduotė gali paįvairinti veiksmą vos keliais būdais: personažais, panašiais į realius asmenis – nes įdomiau galvoti, kad viskas vyko kitapus autoriaus galvos; perversijos ar neįgalumo motyvais, nes skandalas…

Ir tai nėra, kaip galima pagalvoti, nepavojingi suaugusiųjų žaidimai – literatūroje tai virsta didžiule regresija. Dviejų žmonių ryšys, kuris apimdavo visą papročių ir temperamentų, principų ir socialinių sąlygotumų, psichologinių niuansų ir estetinių žaidimų skalę, tampa arba permatoma seksualinių konkretybių alegorija, arba atgyvenusių ideologinių sistemų triukais, siekiančiais nukreipti mus nuo to, dėl ko čia susirinkome. O visomis kitomis temomis, neužmaunamomis ant jo kurpalio, froidistas nesidomi pagal apibrėžimą.

Gala, Freudas ir Dalí. Nuotrauka iš Salvadoro Dalí mirties" (rež. Delaney Bishop, 2005) filmavimo aikštelės

Ypač nykiai nuteikia pastangos sumenkinti menininkų, filosofų, disidentų darbų rangą parodant, kad realiame gyvenime jie buvo tokie pat menki žmogeliai kaip ir visi arba apskritai – moralinės pabaisos (sakykime, Joyce’as tvirkinęs savo dukterį etc.). Įrodymai dažniausiai būna labai menki, netiesioginiai – bet nieko baisaus, nes svarbu juk dar kartą išpažinti savo tikėjimą libido (ir, žinoma, paskandalyti).

Ir vis dėlto neįmanoma nepastebėti, kaip ši redukcija nepasiekia tikslo. Visa ko pagrindu tapęs šimtą kartų sustiprintas ir išryškintas seksualumas staiga ima ir pranyksta. Juk šiuolaikinėje literatūroje egzistuoja ir kita, ko gero, ne mažiau ryški tendencija, kur erotika ir seksualumas apeinami, nutylimi, beveik – vėl – tapę tabu. Bet taip atsitinka jau ne dėl senosios moralės, bet todėl, kad vidutiniam piliečiui jo seksualiniai instinktai atrodo banalūs, ne tokie laukiniai ir polimorfiški, kaip kanoniškai nustatyta (persisotinimo geismu nuotaika, aseksualumas ženklina ne vieną šiuolaikinį romaną). Taigi kelius į išsilaisvinimą užstoja ne kas kita, o menamas laisvės mokslas.

Neseniai viename vokiškame laikraštyje skaičiau kritiko Floriano Illieso straipsnį, kuriame jis skundėsi, kad šiuolaikinėje literatūroje maištas silpsta, kad nėra nei troškimo, nei prieš ką maištauti, nes nebėra autoritarų, nes visi labai atviri ir lankstūs. Todėl, įtaigoja Illiesas, krinta kūrinių kokybė. Man tokia argumentacija atrodo keista. Kritikas neįžvelgia, kad maištas prieš visuomenę seniai tapo jo inscenizacija, tos pačios nuobodžiaujančios publikos lengvai suvirškinamu maistu. Šokiravimas, normų transgresijos ir t. t. virto pataikavimu vujeristinei buržua auditorijai. Raginantis maištauti nesupranta paradoksalios situacijos, kad jo kvietimas yra epigoniškas, nes reikalauja sekti avangardistiniais tėvais ir seneliais. Aš sakyčiau kitaip: kai maištas tampa kliše, kur kas maištingesnis dalykas gali būti nemaištavimas.

G

Trinkteli vidinės, paskui laukujės laiptinės durys. Pirmųjų trinktelėjimas duslus ir trumpas, antrųjų ilgesnis, metalas į metalą. Girdžiu kažką brazdant, paskui spynoje du kartus garsiai pasisuka raktas. Tai rūsio durų spyna, jos garso su niekuo nesupainiosi. Į mano literatūrinį pogrindį tuojau pateks svetimkūnis – kaimynas ar koks nors meistras, elektrikas arba santechnikas?

Automatišku judesiu užgesinu lempelę. Žmogus leidžiasi laiptais ir suka į mano pusę. Greičiausiai tai gretimo sandėliuko savininkas, jis dažnai čia užeina. Pro skylėtas mano duris prasiskverbia net menkiausia švieselė, o kas gali garantuoti, kad jam ko nors neprireiks koridoriaus gale. Todėl užverčiu ir kompiuterį ir atsiduriu tamsoje.

Akys bando prisitaikyti prie naujų sąlygų ir ką nors įžiūrėti. Bet greit paliauja. Kad aš žiūriu, rodo tik tai, jog akiratyje nesiūbuoja baltos dulkelės (kaip paprastai būna užsimerkus). Tamsa tikrai be prošvaisčių.

Sėdžiu šimtaprocentinėje juodumoje ir esu niekas. Ne Katkus. Nebe Laurynas. Išnykęs gyvūnas. Tuštuma ir nulis. Mano ženklai nepasieks adresato. Rašmenys pranyko kažkokioje dėžėje ir nebeatsiras. Jei bandyčiau ką nors ištarti, neišspausčiau nė garso.

Bet jei esu nulis – vadinasi, galiu būti viskuo. Mano atsargoje – visi pasaulio žodžiai. Savo begarse antikalba galiu apsakyti, ką tik noriu. Galiu iš naujo sukurti „Iliadą“, „Bevaisę žemę“ ir „Tūlą“; arba ne, dar geriau – galiu papasakoti, kas esu, papasakoti savo gyvenimo istoriją, kurioje nė vienas žodis nebus sumeluotas, nė vienas nereikalingas, nė vienas – neskambus, papasakoti savo artimųjų, savo šalies ir savo laiko istoriją, nuo pradžios iki galo, pasakoti ir kalbėti – ir kalbėti ne niekam ir ne bet kam, o kai kam. Tam, kuris pakankamai arti, kad girdėtų kiekvieną žodį, bet išlaiko diskretišką atstumą. Tam, kuris visad pasiruošęs išklausyti, visad viską supranta, kuris sustingsta papasakojus rimtą istoriją, krusteli papokštavus minkštai, plačiai ir bedugnei ausiai, gumsančiai ten rūsio gilumoje…

Įsibrovėlis už kažko užkliūva ir nusikeikia – oi, kaip riebiai. Jis mano, kad, be jo, rūsyje daugiau nieko nėra. Jis beveik neklysta.

H

O juk galėjai būti kažkas. Rimtas vyras, veiklus žmogus. Tas, kuris įgyvendins visas gerovės ir turėjimo svajas, kokias tik ištisos trys lietuvių kartos prisvajojo per penkiasdešimt tarybmečio metų. Darbas, verslas, priedai ir dividendai – ir jokių megalomanijos ir sąžinės graužimo kontrastinių dušų. Galėjai būti knygyno savininkas, kas rytą stilingu motoroleriu atvažiuojantis į senamiestį ir atrakinantis drožinėtas įstaigos duris. Arba kas nors rimčiau – pavyzdžiui, televizijos laidų vedėjas. Pataukštum porą valandų tiesioginiame eteryje, ir nereikėtų tūnoti šitam kaulus laužančiam šalty, sėdėtum atsipūtęs fotelyje prie židinio, nuosavame name. O jei būtum apsukriai sukęsis (dešimtas dešimtmetis, neribotų galimybių laikas!), turėtum dar kelis butus. Dėl viso pikto ir nuomai. Atostogautum prie šiltų jūrų su ta pačia arba keičiamom partnerėm. Jokių vaikų, suprantama – nes trukdo karjerai, savirealizacijai, poilsiui ir t. t.

Nedaug trūko, kad būčiau pasukęs į tą pusę. Situacija buvo kaip pasakoj, kur broliai prieina kryžkelę ir turi rinktis, kuriuo keliu eis: jei dešiniuoju – laimę suras, jei kairiuoju – į bėdą paklius. Mano temperamentas ne iš lėtųjų, o verslas choleriško būdo reikalauja ir jį dar sustiprina, lietuviškas kapitalizmas tai tikrai. Be to, prieš dešimt ir daugiau metų beveik visur buvo galima kažką pasiūlyti, patobulinti ir užsidirbti. Ne kartą paniždavo nagai, kai pamatydavau nesąmones parduotuvėj ar kavinėj.

Dar vienas dalykas – į prasmės, sėkmės, vietos visatoje ir pan. klausimus verslas turi labai konkrečius atsakymus. Štai mano atlyginimas, o štai – mano apyvarta, produkcija, štai sukurtos darbo vietos… Ir to nenuneigsi jokiais filosofiniais išvedžiojimais – darbo vietos yra darbo vietos. O jei kartais atsirastų koks nors neaiškus nepasitenkinimas, jį visuomet galima nuslopinti tokiais anestetikais kaip narystė prestižiniame cigarų klube ar interviu spalvotame žurnale.

Vis dėlto aš pasirinkau tą pusę, kurią ir dera pasirinkti kairiarankiams. Jei rimtai – turbūt nebūčiau sugebėjęs įtikinti save, kad nuolatinis voveriškas sukimasis rate su vienintele nueito kelio apmąstymo forma – balansų suvedinėjimu pagal formą ER2161 (ir gal dar kalėdiniu firmos vakarėliu) – yra man skirtas gyvenimo pavidalas. Kurį laiką gal ir ištverčiau, bet galiausiai sprogčiau. Tačiau turbūt didžiausia kliūtis būtų ta tefloninė etika, kurią priimti privalėčiau norėdamas, kad verslas sektųsi. Turiu galvoje požiūrį į kitus žmones kaip į vienetus, iš kurių reikia išpešti naudos, o prireikus – pergudrauti. „Verslo partneris“ man, matyt, iki dienų galo liks nesuvokiamas dalykas. (Neįsivaizduoju, kaip įmanoma rodyti draugiškumo ženklus žmogui, kurį čia pat bandai „išdurti“? Nebent jei esi įsitikinęs, kad ir jis tavo atžvilgiu nusiteikęs lygiai taip pat.) Ir tas teflonas – metodiškas problemų, konfliktų, pralaimėjimų „taupymas“, t. y. nutylėjimas, ir ne mažiau metodiškas laimėjimų ir indėlio į BVP augimą, sėkmės istorijų ir pan. trimitavimas.

Jau kuris laikas pas mus tai įgavo groteskiškus pavidalus. Verslui nebegana asmeninių pasiekimų ir turtų demonstravimo, jis panoro išaukštinti save kaip in corpore prometėjišką veiklą, kuri vienintelė gali suteikti gėrį ir išganymą šaliai – ką ten, visai žmonijai. Klausydamasis verslininkų gražbyliavimo, imi galvoti, kad žinai tik vieną neseną instituciją, apsigaubusią tokia aureole – komunistų partiją. Buvo tokia formulė, kad Partija – epochos garbė, protas ir sąžinė (ir tai visai nenuostabu, turint omeny, kokias pareigas tarybiniais laikais ėjo daugelis verslo tūzų).

O aš nesugebėjau net tapti komjaunuoliu – kliudė nedrausmingumas, per didelis žavėjimasis pankais ir gotais. Ar ne iš tų laikų atsinešiau kenksmingą įprotį tūnoti sandėliuke?

I

Pažįstami vokiečiai ar amerikiečiai manęs klausia: ką reiškia būti tokios mažos kalbos kaip lietuvių rašytoju? Kiek tavo šaly yra skaitytojų? Ko jie pageidauja iš rašytojų, ko tikisi?

– O, – atsakau, – mūsų skaitytojai yra įdomūs. Kone įdomesni nei rašytojai. Ir ne tik Lietuvoje – visur šiose platumose padėtis panaši. Todėl patogumo dėlei kalbėkime apie kažkur tarp Baltijos ir Juodosios jūros esančios šalies Silvanijos skaitytojus. Taigi: Silvanijos skaitytojų yra dvi didžiausios padermės. Vieną pavadinkime „autentiškąja“, kitą – „šiuolaikiškąja“. Jos puikiai sutinka viena su kita – maždaug taip kaip katė su šunim arba Rabelais papemanai su papefigais.

Pradėkim nuo „autentiškųjų“, nes jų Silvanijoje dauguma. Tai iš tiesų rimti skaitytojai. Ir dėl to, kad daug skaito, ir dėl to, kad niekad nepralinksmėja. Mat tai, kas nūnai rašoma silvaniškai, kelia didžiulį jų susirūpinimą. Jauni, o ir ne tokie jauni autoriai nukrypsta nuo garbingos tautinės literatūros tradicijos ir pasiduoda pragaištingai kitų geografinių krypčių (sakykim, Pietų) įtakai. Tai reiškia, kad jie nepuoselėja liūdesio ir skausmo, kuris privalomas tikram silvaniškam kūriniui, negvildena egzistencinių klausimų. Tai reiškia, kad jie nesinaudoja laiko patikrintomis pasakojimo ar eilėdaros formomis, o mėgina kažką patys sukonstruoti ar atvirai seka Pietų autoriais. Būtų dar pusė bėdos, jeigu jaunimas rėktų, kokia absurdiška ir tuščia šiandiena, kaip skauda galvą dėl pagirių, ką jaučia ant tilto stovintis savižudis ir pan. – bet ne, jie tik varinėja sau kažkokias neišgyventas greitakalbes, tik maivosi ir šaiposi. Negana to, daugelis apskritai atsisako rašyti apie silvaniškos kultūros lopšį – kalnus, paprastą ir natūralią kalniečių būtį, o atkakliai bando pavaizduoti mums visiškai svetimo sluoksnio – tarkim, keliaujančių prekiautojų – gyvenimą. Negalima sakyti, kad tikrųjų silvaniškų rašytojų visai nebėra – yra jų, daugiausia, žinoma, vyresnio amžiaus. Bet kad jie kažkokie šleivi kreivi – kaip ir jų kūriniai, kurie, nors ir iš teisingo šaltinio semia, vis dėlto nesuteikia trokštamo patvirtinimo, kad tradicija dar gyva. Toks pavojus mūsų literatūrai negrėsė net baisiausiais Šiaurės Krypties priespaudos metais!

„Autentiškąjį“ skaitytoją galima palyginti su samanom apaugusiu akmeniu; tuo tarpu „šiuolaikiškasis“ panašus į drugelį. „Ammm, baik tu, – sako „šiuolaikiškasis“, šiurendamas lengvais sparneliais, – šitoj Dievo užmirštoj skylėj niekas kitas, išskyrus tamsuolius samanius, nesiveisia. O šviesa, jūnou, iš kur ji ateina“, – ir tu pamatai, kaip, nenumaldomo instinkto verčiamas, jis skrieja Pietuose šviečiančio žibinto linkui. Skrieja ir sukasi, – bet taip ir nepasiekia. Parplevena atgal mažumėlę nuliūdęs, užtat kaip puikiai išmanantis paskutines anų kraštų madas! Su kokiu virpuliu jis apsako savo susitikimus su Reikšmingais Vardais, ką jie pasakė ir ką padarė prieš tai ir po to! „Įsivaizduojat, – pasakoja, – kai aš paskutinį kartą buvau Paryžiuje, nuėjau į Maison de les Écrivain tualetą. Staiga atsidaro durys ir įeina Jis, Lakankanas! (Ar kt.; įstatykit patys.) Jis prisiartina prie pisuaro ir – nusišlapina, įsivaizduojat? Ir tai daro taip genialiai, o kartu taip žmogiškai.“ (Atodūsis.) Suprantama, kad apie vietinę literatūrą „šiuolaikiškasis“ skaitytojas neturi daug ką pasakyti. Na, tada, kai ji pasieks bent šeštąją dalį to kietumo, atvirumo ir rafinuotumo kaip Pietų pavyzdžiai, tada, kai jos veiksmas vyks anoje pusėje, o ne šitose niekieno nežinomose provincijose, kai herojės ir herojai vadinsis Lolitomis ir Bardamiu, kai jie gers alkoholį (ar rūkys žolę) ne todėl, kad jiems liūdna ar skauda, bet todėl, kad tai daro pietietiškų bestselerių herojai, tada mes pažiūrėsim. O kol kas, sorry –

J

Kelias akimirkas sėdžiu visiškoje tamsoje, kol gretimame sandėliuke užsidega šviesa ir mano celės kertėje atsiranda mažytis gelsvas ruoželis. Įsivaizduoju kaimyną – prakaulų žilą vyrą iš trečio aukšto, tarybiniais laikais dirbusį savotišką darbą – profsąjungų, tai yra visų dirbančiųjų, laisvalaikio ir pramogų organizatoriumi. Tuomet įgyti sugebėjimai jam praverčia ir dabartiniame būvyje, kai laisvalaikiu virto visas gyvenimas: niūniuodamas prieštvaninį šlagerį, kaimynas nuo lentynų trauko daiktus, darinėja stalčius, paskui stabteli ir paklausia: o, ėėė, ar man šito reikia?

Klausydamasis jo keliamų garsų bandau suvokti, ko jis ieško. Paskui imu girdėti ir kai ką daugiau: tamsoje klausa paaštrėja. Girdžiu, kaip kanalizacijos vamzdžiais nubėga vanduo, šitoj pusėj, vadinasi, prausiasi vonioje, girdžiu žingsnius virš galvos, tai kaimynė, vieniša mama, jos durys likusios senovinės, be šarvo, paskui subarbena tankesnės lazdelės, tai, be abejonės, jos sūnus. Pro šalį pravažiuoja mašina, rodos, lengvoji, – ar įmanoma iš garso nuspėti markę? – bet gerklę pradeda kutenti kosulys. Bandau jį nuslopinti, įkvėpdamas oro ir rydamas seiles, bet kartu svarstau, ką reikėtų daryti, jei jis vis dėlto išsiverš į paviršių. Ką nors numesiu ant grindų, kad užtrenktų kosulį, juk pasitaiko, kad pats nukrinta koks nors prastai padėtas daiktas, čia sėdėdamas kelis kartus girdėjau mįslingus garsus, o gal tiesiog atvirai nusikosėti ir baigti šitas slėpynes? Keista, kaip jie iki šiol manęs neužpelengavo, juk reikia tik žvilgtelėti į spyną ant sandėliuko durų, ji juk neužrakinta, noras kosėti truputį nuslūgsta, tegu viskas lieka, kaip yra, juoba kad kaimyno pusėje pasigirsta garsesnis čežėjimas, lyg įskilę varpai skalambijantys stiklainiai ir – valio! – žingsniai link durų. Vėl pasikartoja ta pati seka, tik atbuline tvarka: čirkšteli jungtukas, sužvanga spyna, kaimynas kopia laiptais į viršų, kol galiausiai brakšteli laukujų durų užraktas, ir stoja tyla.

K

Du kartus brakšteli laukujų durų užraktas, ir žingsniai nutolsta. Pagaliau. Šilumininkai nuskaitė šalto vandens skaitiklių rodmenis ir išėjo, palikę tabako ir dar kažkokį (ar tik ne šlapimo?) kvapą. Pasitraukė – iki kito mėnesio paskutinės dienos. Pagaliau galiu pajudinti sustirusias kojas, nebijodamas per garsiai sušnarėti ar ką nors užkliudyti.

Lyg to telaukęs, prabyla mobiliukas – kad net krūpteliu. Pamiršau nustatyti begarsę aplinką… Pačiumpu šviečiančią dėžutę – skambina viena man artima moteris. Ji praneša negalinti atlikti tam tikrų įsipareigojimų kitiems asmenims ir prašo manęs juos perimti. Nenoriai sutinku. Jei nenoriu įstrigti vakarinėse spūstyse, turiu išvažiuoti už keliolikos minučių.

Uždegu lempą ir atsiverčiu kompiuterį. Žvilgteliu į rašmenis monitoriuje ir iš pradžių nesuprantu, kas čia per tekstas. A, čia tas, kurį turėjai šiandien rašyti, bet visą dieną taip ir nesugaudei nuo Ainošiaus prie Kaipošiaus klydinėjančių minčių. Rašei jį ir vakar, ir užvakar, ir praėjusią savaitę – su permaininga sėkme, bet skyrelių raidės vis dėlto pasiekė tavo pavardę. Norėjai išsiaiškinti, kas tau yra rašymas. Kodėl tą darai.

Norėjai. Ir ką – kokia ta tavo literatūra, kuri nesivaržo su popkultūra, atsisako skandalo, kuri parašyta periferine Rytų Europos kalba? Kas jai lieka?

– Iš tikrųjų nedaug kas. Nieko apčiuopiamo, nieko svaraus. Nei paveikaus, nei pribloškiančio. Ne tai, ne tai ir ne tai… Protingų žmonių pranašystės apie literatūros marginalizaciją, autoriaus ar romano mirtį. Protarpiais apimantis jausmas, kad esi atgyvena arba šarlatanas. Viena juoda žiema, kai nelabai padėjo ir alkoholis.

Kas lieka – iš esmės tiktai oras. Suvirpintas oras, pasikartojančios garsų sekos. Oras ir to paties kartojimas. Spjaudymas ir gaudymas, anot lietuvių posakio.

Lieka kalba, tasai padaras, kurio niekas negali pasisavinti, kuris jungia mus patvariau ir teisingiau nei geismas. Lietuvių kalba: lėtapėdė, bet ori, įvairiausių dalykų kaip sendaikčių parduotuvėlė – arba, tęsiant palyginimą, kaip sandėliukas – prigrūsta kalba. Kalba, kurioje tau niekad nenusibosta raustis; kuri paskutiniais dešimtmečiais vystėsi taip sparčiai, kaip turbūt jokia kita Europos kalba.

Lieka sauja bičiulių. Ne tik gyvų, bet ir mirusių, ne tik pažinotų, bet ir niekad nesutiktų – tai, kas vadinama literatūros tradicija. Iš jų mokaisi, jiems pavydi, su jais varžaisi – tai tęsiasi jau šitiek amžių, daugiakalbystės ir vertimo dėka įveikiant kalbų barjerus, ir neatrodo, kad galėtų nutrūkti. Lieka skaitytojai, kad ir kiek jų būtų, penki ar tūkstantis penki – kuriems ir šiandien literatūros reikia kaip oro.

Lieka tikėjimas paradoksu – gal dar ne šv., bet tikriausiai pal. paradokso logika, kuri „per mažai“ paverčia „per akis“, pralaimėjimą – pergale ir išsineria iš pranašysčių ir tendencijų tarsi gyvatė iš senos odos. (Ir dar vienas klausimas: galbūt šiuolaikinis poetas turi nors kartą pasijusti pterodaktiliu? Gal šarlatanai yra būtent tie rašytojai, kurie to niekados nepajuto?)

Dar lieka pasitenkinimas pajutus, kad užrašytoje frazėje ar pastraipoje esama formos gracijos – matyt, tas pats dalykas, kurį Osipas Mandelštamas pavadino „nepaaiškinamu poezijos teisumu“. Tikėjimas, kad literatūra ir dabar gali pateikti išsamiausią žmogaus vaizdą – ne vienetą ar funkciją technokratinėje schemoje, o kaip unikalų ir kartu taip panašų į kitus asmenį. Kad ji gali būti tas išminčius kišenėje, apie kurį tėvo balsu bylojo pasaka.

Na, tai pasakyk, klausiu, ar to užtenka, kad literatūra jaustųsi, kad būtų laiminga?

– Tiesą sakant, nežinau, – atsakau. – Bet nebekvaršinu galvos, nes turbūt niekad nežinosiu, – sakau ir paspaudžiu ryškiai raudoną kvadračiuką Turn off computer.

* Beje, ši versija populiari tarp nusivylusių Kultūros pasiuntinių iš E skyrelio.