Skaitymo ūkai  

EMILIJA VISOCKAITĖ

Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 322 p.

„Nuo 1993 m. ketvirtadieniais Centre vyksta tarpdisciplininiai seminarai“, – skelbia lietuviškas semiotikos interneto puslapis. Tame Centre susirenka mokslininkai, dėstytojai bei studentai ir ginčijasi įvairiais pašaliečiui vargiai suprantamais klausimais. Centras turi ir porą populiariausių filologinių magistrantūros programų, ir dailiai apipavidalintas rimtas jų knygas leidžiančią draugę leidyklą, ir akademinę savaitę Druskininkų kurorte. Kai kas sako, kad Vakaruose semiotika – jau praeitis, bet Centras mano kitaip. Užsispyrėliškumas yra būdingas semiotikų bruožas.

Literatūros tyrinėtojo profesoriaus K. Nastopkos knygoje atsispindi gyvoji semiotikos mokykla: seminarai, diskusijos su studentais, J. Lotmano paskaitos ir pažintis su A. J. Greimu, kurį K. Nastopka atvirai įvardija savo lėmėju. Galbūt dėl to pirmą kartą Lietuvoje susistemintoje literatūros semiotikoje daugiausia yra A. J. Greimo, o K. Nastopkos visai mažai. Kita vertus, didžiulis profesoriaus nuopelnas – lengvas, šmaikštus tonas ir skaidrus dėstymas, pavykstantis iki galo dalyką perpratusiems mokslininkams. Aistringas pasitikėjimas semiotikos galiomis užkrečia ir skaitytoją. Semiotika šioje knygoje nebeatrodo, anot žymios minties, nesuprantama kalba apie savaime suprantamus dalykus, o greičiau kietas ir linksmas žaidimas apie (gyvenimo) prasmę.

Nuosekliai pristatomos semiotikai svarbios lingvistų F. de Saussure’o, L. Hjelmslevo teorijos, greimiška V. Proppo „Pasakos morfologijos“ interpretacija, J. Lotmano ir Ch. S. Peirce’o semiotinės mokyklos. Nors ir švelniai per dantį patraukdamas negreimininkus, profesorius stengiasi išlikti kuo objektyvesnis.

Kiekvienam teksto lygmeniui tyrinėti svarbios sąvokos nuodugniai pritaikomos literatūros fragmentams – nuo J. Aisčio ir J. Juškaičio iki A. Vaičiulaičio ir A. Nykos-Niliūno. Garsieji A. J. Greimo straipsniai (pavyzdžiui, „Baimės ieškojimas“ ar M. Martinaičio „Ašara, dar tau anksti“ išknebinėjimas), paties K. Nastopkos atlikta J. Apučio „Horizonte bėga šernai“ analizė pristatomi lakoniškai, tik kaip metodo iliustracijos. Verbuoti būsimus semiotikus tikrai būtų padėjusios tos įspūdingosios įžvalgos, išvados, kurios paaiškina, kamgi vis dėlto reikia braižyti tuos kvadratus ir dėlioti semantines opozicijas.

Kita vertus, gal pakaks ir tokių semiotinių burtažodžių kaip „tiesosakos kvadratas“, „pasakojimo gramatika“ ar „aistros konfigūracija“. Arba skyriaus magišku pavadinimu – „Pasijų semiotika“. Tai tokia logizuota psichologija, taikoma literatūros subjektų būsenoms aprašyti, pavyzdžiui: „Kuo intensyvesnis laukimas, tuo stipresnis apvylimas, sukeliantis pasitikėjimo krizę dviem požiūriais: „ne tik todėl, kad S2 nepateisino jam pareikšto pasitikėjimo, bet taip pat – ir galbūt pirmiausia – todėl, kad S1 gali kaltinti save, klaidinga linkme nukreipęs savąjį pasitikėjimą. [...] Laukimas palaiko pusiausvyrą tarp įtampos, kylančios dėl stokos, ir atvangos, einančios iš pasitikėjimo.“ (cituojamas A. J. Greimas, p. 229)

Smagiau už šitai – nebent tik naratyvinė schema (A. J. Greimo mokinys E. Landowskis būtent ją įvardijo tikro grožio pavyzdžiu). „Į naratyvinę schemą įrašoma gyvenimo prasmė su trimis pagrindinėmis jos instancijomis. Kvalifikacinis išbandymas suteikia galėjimą veikti ir įveda subjektą į gyvenimą. Lemiamasis išbandymas leidžia jam realizuoti savo galias konkrečia veikla ir įgyti vertės objektą. Šlovinamasis išbandymas, atlygindamas už veiklą ir suteikdamas jai prasmę, veikimo subjektą paverčia būsenos subjektu.“ (p. 98) Negrįžtamą laiko seką suskaidžius į diskrečias būsenas, subjektui paliekama pasirinkimo laisvė, jam pripažįstama atsakomybė.

Pasak A. J. Greimo, „būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą“ (p. 13). Literatūros reikšmes, o kartu ir kitas žmogaus gyvenimo sritis, siekiama aprašyti matematiškai tikslia kalba. Ir, kaip sako K. Nastopka, čia jau tiki arba ne. Tačiau net ir netikint semiotinės analizės skaitymas moko įdėmiai stebeilytis ir iš prasmės ūko išskirti reikšmes, t. y. mąstyti.

_____________

Ūkas: knygų balsai, aidai ir atgarsiai. Geriausios 2009 metų lietuviškos knygos. Sudarytojas Mikas Vaicekauskas. V.: Naujasis Židinys-Aidai, 2010. 159 p.

„Kritika yra specifinis rašymo būdas, kur reikalinga ne tik literatūrinė analizė, bet ir kritiko temperamentas, ir ambicija sukurti paveikų, įtaigų tekstą, ir specifinis, aštrus skaitymo įprotis. [...] Kritikos tekstas, kaip ir literatūros tekstas, turi teikti skaitančiajam malonumą“, – sakė literatūrologas R. Kmita pokalbyje „Bernardinuose“ ir drungnumą įvardijo kaip vieną didesnių šiandienos kritikos nuodėmių.

Specialiai šiam rinkiniui po vieną arba dvi recenzijas apie išrinktas kūrybiškiausias ir metų knygas parašė literatūros kritikos pasaulyje ne pirmą kartą girdimi žmonės, kas turbūt turėtų reikšti recenzijų pavyzdingumą. Tačiau tai tik dar vienas pretekstas kritikuoti lietuviškąją kritiką, kuri nemoka ar nenori būti įdomi ne vien tiems, kurie ir šiaip daug skaito.

Liūdniausia su knygomis vaikams ir paaugliams. Galbūt jų adresatas tėra tėvai ir mokytojai, tačiau pagailo tų keleto puikių knygų, kurios vien atpasakojamos tarsi mokyklinėje interpretacijoje. Nežinau, kam skirti tokie paaiškinimai: „Lyrinės komunikacijos modelis aš – tu jau daugelį metų įsitvirtinęs Skučaitės poezijoje vaikams. Jo paskirtis – mažinti atstumą tarp lyrinio subjekto ir adresato“ (p. 86) arba „Akivaizdu, kad Šerelytė kuria nonsenso stilistikos kūrinį.“ (p. 90) Išskirtinei M. Jonučio knygai „Kirminas paukštis“ nerandama svaraus žodžio: „Kitas knygos bruožas – žaismingumas.“ (p. 60)

Išskyrus tvirtas literatūrologines A. Kalėdos analizes, kurios yra įprastos filologams studentams ir dėstytojams, bet vargu ar daugiau kam, absoliuti dauguma kitų – visiškai neįdomios nei kultūringajai visuomenės daliai, nei juo labiau tai dar nesukultūrintajai. Keliems žmonėms svarbu, kuriuo asmeniu savo eilėraščiuose kalba A. Kaziliūnaitė? Įdomiausiose knygose ieškoma filologinių trūkumų, neprisipažįstant, kad knyga įtraukė – taip apnyksta atstumas tarp puikios ir vidutiniškos knygos.

O štai M. Žvirgždas šventvagiškai palygina I. Toleikytės „Garstyčių namą“ su J. Apučio ir R. Granausko kūryba, ir dabar aš jau tikrai jį perskaitysiu. Išsikeltiems reikalavimams nenusižengia ir R. Kmita, sugretinęs H. A. Čigriejų su A. Kaziliūnaite, S. Parulskiu ir R. Šileika. Ž. Nedzinskaitė konstatuoja, kad K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“ turi beveik viską, ko reikia geram romanui – džiugu, kad pastebimi į populiariosios literatūros barikadų pusę perėjusios knygos pranašumai, o ne vien tai, ko jai trūksta. Vos keli recenzentai neslepia aistringo santykio su literatūra. Visada su įkvėpimu, drąsiais mostais, kietai rašo M. Šidlauskas (šįkart apie V. Gedgaudo ir L. Katkaus poeziją), kuris vienintelis netingi paieškoti nenuvalkiotų žodžių: leisgyviauti, dekadentinė niaurastis, nuožmiai skanduoti, sveika dozė katarsio, generalinis mūsų susmulkėjimas ir sumulkėjimas.

Pirmąją vietą metų recenzijų rinkimuose skiriu G. Gailiūtei už geležinę logiką ir smagią P. Pukytės „Netikro zuikio“ kritiką (gaila, kad daug svarbesniam R. Šerelytės romanui laiko pagailėta). Anot G. Gailiūtės, lietuvių literatūros kanone „neproporcingai daug kūrinių, kurie yra ne tiek literatūros, kiek kultūros dokumentai, iliustruojantys, kas mums įvairiais (dažniausiai sunkiais ir literatūros gyvenimui nepalankiais) laikais atstojo literatūrą, pavyzdžiui, Vydūnas ar Simonas Daukantas. Matyt, iš dalies dėl to į kanoną prašosi priimama ir Pukytė.“ (p. 38) Drąsios, ironiškos ir argumentuotos recenzijos pabaigoje kritikė pamini ir plačiosios visuomenės skaitomus „Silva rerum“ bei G. Vilpišausko „Vėją nuo jūros“ kaip du įdomiausius pastarųjų metų lietuviškus romanus. Galiu lažintis, kad kiti dar neapkerpėję recenzentai skubiai gūglėje ieškojo, kas gi tas G. Vilpišauskas.