Perkrautas protas
PIOTR STASIAK
Kiekviena NICHOLO CARRO knyga sulaukia daug žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesio, ir ne tik uždarame šiuolaikinių technologijų gerbėjų pasaulėlyje. Galbūt todėl, kad jis geba rašyti apie šias technologijas taip suprantamai ir aistringai, jog jo mokslo populiarinimo publikacijos perskaitomos kaip dokumentinis tyrimas arba technotrileris. Naujausia jo knyga irgi ne išimtis. „Seklumos: ką internetas daro su mūsų smegenimis“ („The Shallows: What the Internet Is Doing to Our Brains“) – tai keleto metų tyrimų rezultatas, daugelio neurobiologijos ir neuropsichologijos srities mokslo darbų apibendrinimas. N. Carras bando atsakyti į klausimą, kaip dėl intensyvaus interneto naudojimo pasikeičia mūsų smegenų veikimo būdas.
Jis nesutinka su evoliucijos teorijos šalininkais, kurie teigia, kad net jei tinklas sukelia realius fizinius pokyčius mūsų galvose, vis tiek jie pasireikš tik po daugelio kartų. „Viskas vyksta dabar, iš tikrųjų – jau įvyko“, – rašo jis. N. Carras teigia, kad netrukus įvyks esminė revoliucija mūsų rūšies intelektinėje istorijoje. Kad naudodami tinklą patenkame į realybę, kuri perkrauna mūsų protą informacijos pertekliumi ir išblaško mūsų dėmesį. Informacijos perteklius skatina žmones skaityti paviršutiniškai, žaibiškai apdoroti informaciją ir, svarbiausia, atsisakyti gilios refleksijos. Kaip šis procesas paveiks mūsų kaip rūšies ateitį, paklauskime paties autoriaus.
– Ar labai pavojingas tas procesas, kurį aprašote knygoje „Seklumos“? Ar pritariate anglų literatūros žinovo profesoriaus Marko Bauerlaino nuomonei, kad jis griauna mūsų ateities pamatus? Antai sociologė Maggie Jackson pranašauja tamsiųjų amžių pradžią…
– Aš stengiuosi nekelti panikos. Galų gale – kaip rašau savo knygoje – savo rūšies intelektinės raidos procese nuolatos susiduriame su pasikartojančiu pokyčių motyvu. Kiekviena nauja informacinė technologija (spaudos, radijo, televizijos) palieka antspaudą mūsų smegenyse. Kita vertus, interneto atveju, norėdami prisitaikyti prie greito srauto nedidelių skirtingos informacijos porcijų, kurias jis mums pateikia, turime aukoti sutelktą mąstymą ir galimybę kontempliuoti bei reflektuoti. Jeigu vertiname žmogaus proto gilumą ir subtilumą, ši tendencija turėtų kelti nerimą.
– Kaip glaudžiai vadinamoji Vakarų civilizacija yra susijusi su tokiomis vertybėmis kaip skaitymas įsigilinant ir giliai reflektuojant? Gal tiesiog išgyvensime be šių gebėjimų?
– Manau, kad ranka rašytų knygų atsiradimas prieš du tūkstančius metų turėjo didelį poveikį Vakarų civilizacijos plėtrai. Jos ne tik pateikė informacijos išteklių, idėjų ar pasakojimų, bet ir išmokė mus įsigilinti į tą informaciją, idėjas ir pasakojimus. Žmonės iš prigimties yra padarai, kuriems sunkiai pavyksta ilgam sutelkti dėmesį. Knyga leido mums įveikti šį biologinį trūkumą ir išmokti mąstyti kur kas disciplinuočiau.
Spausdinimo mašinos išradimas maždaug 1450 m. padėjo paskleisti tokį būdą mąstyti platesnėse žmonių grupėse, vėliau jos suvaidino esminį vaidmenį užgimstant Švietimui. Taigi, jeigu prarasime gebėjimą giliai apmąstyti tekstą, tai tikrai labai neigiamai paveiks mūsų kultūrą.
– Bet galbūt tas faktas, kad mūsų smegenys gana lengvai praranda gebėjimą sutelkti dėmesį ir skaityti įsigilinant, akivaizdžiai įrodo, kad mums – kaip rūšiai – jos nebereikalingos toliau plėtojant mūsų civilizaciją?
– Tikriausiai tiesa, jog mums nereikia nei gilios koncentracijos, nei gilios kontempliacijos, kad dirbtume efektyviai ir produktyviai. Galimas daiktas, įvyks tokių socialinių įgūdžių kaip teksto supratimas devalvacija. Vis dėlto bijau, kad, jiems sumenkus, mūsų intelektualinis gyvenimas taps mažiau įdomus ir nuskurs kultūra.
– Bet gal ateityje visi turės plačių, paviršutiniškų, lengvai „pernaršomų“ žinių beveik apie viską ir tik vienoje srityje – susijusioje tikriausiai su profesiniu gyvenimu – labai išsamų išmanymą, reikalingą darbui? Tada – dėl komunikacinių galimybių, teikiamų mums interneto, – galėtų pradėti formuotis mokslinės fantastikos autorių aprašytas smegenų tinklas.
– Nemanau, kad galėtų egzistuoti toks dalykas kaip smegenų tinklas. Yra tik atskiros kiekvieno iš mūsų smegenys, dirbančios atskirai arba kartu su kitais.
– Jūsų kritikai atkreipia dėmesį, kad prognozuodamas ignoruojate didelę grupę žmonių, kurie – neatsižvelgiant į aplinkybes – ir ateityje išsaugos gilios koncentracijos ir gilaus mąstymo gebėjimus. Ši grupė – pavadinkime ją kultūros elitu – ir toliau galės stumti civilizaciją į priekį, tuo tarpu kiti leis laiką paviršutiniškai naršydami tinkle. De facto jų gyvenimo būdas bus lygiai toks pats kaip ir tų žmonių, kurie dabar didžiąją laisvo laiko dalį praleidžia žiūrėdami televizorių.
– Tikėtinas scenarijus, bet nemanau, kad geriausias, koks galėtų ištikti mūsų civilizaciją.
– Ar turite kokių nors prognozių, kaip naujo, seklaus proto susiformavimas paveiks mūsų visuomenės ir demokratijos funkcionavimą?
– Manau, kad politikos praktikos taps dar paviršutiniškesnės. Niekas nebenorės aptarinėti sudėtingų klausimų. Vis daugiau dėmesio bus skiriama šmaikštybėms, garsiems šūkalojimams ir įspūdingiems veiksmams, kurie tinka tokiai medijai kaip internetas. Taip prasitęs ir suintensyvės tendencija, kurią pastebime žiniasklaidoje jau šiandien.
– Ar suseklėjusio mąstymo žmonės yra lengviau manipuliuojami reklamos užsakovų požiūriu?
– Žinoma, matau puikias perspektyvas reklamos pramonei.
– Ar turite kokių nors pasiūlymų, kaip šiandien galime riboti informacijos perteklių, kuris plūsta iš tinklo?
– Asmeniškai aš mielai naudoju internetą kaip priemonę ieškoti informacijos, tačiau dokumentus, kuriuos surandu, skaitau tik išspausdintus popieriuje. Jau niekaip nepabėgsime nuo informacijos pertekliaus. Daugių daugiausia galime riboti tai, ką vadinu mūsų smegenų pažintiniu perkrovimu.
– Ar galime pakeisti tinklo naudojimo, taip pat ir pramogai, būdą, siekdami užkirsti kelią mūsų mąstymo seklėjimui?
– Įrenginiai ir prietaisai čia nepadės. Vienintelis būdas yra kuriam laikui atsijungti ir leisti sau giliai apmąstyti kokį nors klausimą.
„Polityka“, 2010.IX.8 Vertė Vitalijus Šarkovas
