Neleiskite šviesai numirti
SIGITAS GEDA
2007 metai
Iš posakių (gal Rytų?)
Norint ką nors pamilti reikia su tuo žmogumi sulaukti senatvės.
Iš atsiminimų
Tai buvo apie 1976-uosius. Nuomojom kambarį Karoliniškėse iš L. J. Vienądien paskambino Kornelijus P., kad norįs parodyti man savo eiles. Atėjo, aš paskaičiau, dar išgėrėm, regis, degtinės, klausiu:
– O kodėl pas mane atėjai?
– Matai, motina buvo nusiuntusi pas Mieželaitį. Miežis perskaitė, užsirūkė ir sako: „Aš užkėliau ant pjedestalo Žmogų, o Geda – Nieką, pats rašai apie Nieką, tai pas Gedą ir eik…“
Gruodžio 22, šeštadienis
Nabatėjai
Tauta, gyvenusi kažkur kelyje iš Aleksandrijos į Damaską. Didžiuliai akmenys, vanduo tarp jų prasigraužęs tunelį. Bene 1812 m. vienas šveicarų archeologas atrado jų civilizacijos griuvėsius – rūmus, nekropolius, aukojimo akmenis… Jie garbinę akmenis, išskobdavę juose „dubenį“ – kraujui aukoti…
Ar jų dievas buvo kitoks? Ar jie išliko visų Dieve?
Kur jau! Teisuoliai esame tik mes, gyvieji…
Pirmame mūsų eros amžiuje nabatėjai užkliuvo romėnams ir – dingo iš akiračio. Paprasčiausia aneksija…
Metams baigiantis
Perskaičiau dvi priešingas recenzijas apie vieną knygą ir vieną autorių. Profesorius iš Kauno kelia ją į padanges už „metafizinę drąsą“, avangardininkas iš Vilniaus – mala į miltus.
Iš pradžių pasibaisėjau, paskui atsitokėjau: argi taip nebuvo ir per visą mano gyvenimą?
Laimė, dabar už tai niekas negresia. O gal gresia kas ir man?
Bėda, kad žmogus iš jaunumės taip neužgrūdintas. Jeigu būtų tokia mokykla, kurioje moko, kaip ištverti tarp kūjo ir priekalo, tarp šūdinyko ir Parnaso… Nėr!
Šnekusis dzūkelis
Pavardė, rodos, Aidukonis. Trobos durys – atdaros, kluono – irgi, tvarto – irgi…
– Nieko nezbijau! Žamį moku suarc klynukais. Kiemo nesumauroju.
Vietoj „traktoriaus“ sako trumpinį:
– Vaikus su trakais mokinau arc.
Gyvena Naniškėse, prie Taurupio.
Kas pirmas pasakė?
Menas iš tikrųjų geriau užburia širdį nei turtai ir rangai.
Gruodžio 23, sekmadienis
Beveik juokais
Kaip tuokėsi Tomas su Tania. JAV metrikacijos skyriai niekuo nesiskiria nuo mūsiškių. Sėdi senė ir bamba… Paskui jie nutarė susituokti ir cerkvėj (Tania nemokėjo kitų kalbų). Susirado popą, buvusį disidentą, kad atliktų išpažintį. Tomas:
– Batiuška, aš katalikas, o ji pravoslavė. Ar galite mus sutuokti?
– Šiaip jau tai negalima, bet pas mane galima, vakar sutuokiau du musulmonus…
Tovarišč Stalin, vy bolšoj učionyj…
(Tomo tėvas, nors ir inteligentas, kartais mėgdavo pavartoti ir „matą“.)
2007-ųjų kvadratai
Žinau, kad viskas menama
Ir nieko nebeliks,
Bet buvo toks gyvenimas,
Yra tokia šalis…
Mano antrininkas
Vienas toks jau yra buvęs, pavarde, regis, Zinkevičius. Dirbo savivaldybėj, barškindavo gitara… Žmonės jį dažnai palaikydavę Geda… Dabar atsirado kitas – Laimutis, už mane, tiesa, jaunesnis. Jį, girdi, kalbindavę žmonės stotyse:
– Na tai kaip ta poezija? Ką rašai?
Atsakydavęs:
– Nelabai. Dabar labiau – moterys…
Keisčiausia, kad du sykius Geda Žvėryne jį palaikęs a. a. J. Kunčinas. Vieną kartą parsivedęs į namus ir užrašęs knygą – iš palovio (ten laikydavęs).
– Grįžtu, atsiverčiu, dedikacija „Sigitui…“ Paskui vėl. Sakau, kad aš ne Sigitas, o Laimutis… Anas pasiuto: „Tai antrininkas? Ir negeri? Metei, pablūdai?“
Pirmas buvo iš to paties krašto, šitas – nuo Molėtų, visą gyvenimą jautęs potraukį menams, dirbo bene ūkvedžiu konservatorijoj.
Bėdžius bėdžių prišaukia
Skambinęs žmogus sakėsi skaitęs apie visas mano nelaimes. Jis pats nukentėjęs andai L. V. byloje (mačiau tik kelis kadrus per televiziją). Buvo tardomas, tiriamas, pasodintas, o dabar priklausąs nekaltai apkaltintųjų draugijai… Pasirodo, ir tokios esama!
Sakęs, kad jį paguodžią tik didesni bėdžiai. Antai jo dėdė prie Molėtų:
– Pirmą sykį gyvenime mačiau tokias kenčiančias akis… Kaip Kristaus. Negali pajudinti nei rankų, nei kojų, o žiūri…
Sako, kad turėčiau užrašyti daug jo pasakojimų. Kai žmogui kas atsitinka, tai pirmasis klausimas:
– Kodėl? Už ką man?
Apsidairo ir mato, kad daug tokių. Anksčiau neregėjęs… Tiesa yra ta, kad žmogus per gyvenimą atranda vis „naujus pasaulius“ – kenčiančių, pažemintų, nuskriaustų…
Tuotarp: su Kalėdomis sveikinęs turtuolis labiausiai skundėsi savo senatve, plaučiais, širdim… Neaišku, kam tie turtai. Nėr kam palikt… Gert negali, valgyt – nelabai, užtat – keikiasi baisiai…
Beje, tai būdinga naujiesiems turčiams. Kažkodėl kai kurie jų kalba vienais keiksmažodžiais.
Neskaitė Ekleziasto!
Šilko kelio šalis (Uzbekija)
Du režimo priešininkai – išvirti aliejuje… Kalėjimuose 5000 politinių kalinių. Prezidentas išrinktas be jokių rinkimų – trečiai kadencijai… Keista, esu po tą šalį važinėjęs. Niekur nemačiau tokio „didelio Lenino“ – Taškente, naktį. Lyg ir Maskvos centras, bet jokio žiburio, vien aštrūs prožektoriai, apšviečiantys juodą eglių sieną prie paminklo. Šalta, nyku, purvina – jokio judesio! Tai buvo 1986-ųjų vėlyvą rudenį.
Reisas į Maskvą buvo atšauktas. Miegojau sėdomis, galva ant stalo.
Valdas K. pasijuokė:
– Pirmą sykį matau poetą, kuris miegui prisitiesė ant stalo laikraščių…
Rodos, tai buvo „Pravda“ – Tiesa!
Jau tada krašte buvo daugiaaukščių viešbučių turistams. Tiesa, tualetai ir vonios – išdaužyti. Viskas suomių statybos. Turguje nuskurę žmonės siūlė pirkti asilą, prie viešbučių trainiojosi jaunos mergelės (prižiūrimos saviškių). Mane ir Eugenijų I. jie palaikė norvegais…
Laikraščiai
„Lietuvos rytas“ per tris puslapius rašo apie vyriškį, kuris nusišovė sužinojęs savo diagnozę (prostatos vėžys). Dirbo ūkio skyriuje – prezidentūroje. Žmona skundžiasi, neva gydytojai nesuteikė jam psichologinės pagalbos…
Jeigu tik tiek bėdos būtų! Mūsų kraštas pilnas šia liga sergančių. Niekas į juos nekreipia dėmesio (nebent privačiai).
Tūkstančiai palikti lėtai išmirti. Net tikslesnę diagnozę gauti sunku, net konsultaciją… Visur į tokius žiūrima kaip į… nurašytus gyvulius.
Aš tai jau žinau… Laikraščiai laukia sensacijų, kad galėtų ką nors pribaigti.
Apklausos
Tik penki procentai mūsų mokinių pasakę namuose turį daugiau nei 100 knygų… Tiek knygų mokiniai teturi Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse. Lietuviai su šiais žemynais siejami ir pagal išsilavinimą (bendruosius sugebėjimus) – 32-oje vietoje, estai – 6-oje.
Lietuvos Seimas svarsto projektą dėl abortų uždraudimo (tai, žinoma, labai naudinga „pogrindžiui“, o ne pačioms moterims).
Išėjimo metai
Suskaičiavau, kad per pastaruosius penkerius metus mirė, pasitraukė, išėjo l. daug man artimų žmonių.
Kitados pradėjau sugrįžimais – sugrįžimas iš Šiaurės, sugrįžimas iš Rusijos, sugrįžimas iš Kaukazo… Nesu vartojęs žodžio „atėjimas“, – kodėl taip braunasi tie išėjimai?
Artėjimas? Ko? Kieno?
Ateitis? Jos beveik nėr.
Iš paradoksų
Ilgai nesupratau, kas slypi žodžiuose: „Žuvis, kurios atitrūko nuo kabliuko, atsimenu visas, o moteris, su kuriomis pergulėjau, – retą.“
Malonumas (kūniškas) nėra įsimenamas, labiau įsimena aplinkybės, detalės, nuotaika. Pats malonumas neužsifiksuoja.
Nūdienės kultūros sudievintas Malonumas liudija, kad žmonės nenori įsiminti. Viskas Čia ir Dabar.
Gyvenimo vingiai
Skulptorius Vladas Vildžiūnas pasakoja, kad pašalintas iš Dailės instituto (kitados!) labai norėjęs su savo kolega įsidarbinti… šungaudžiais, bet niekaip nepavyko… Tada įsidarbino skaičiavimo mašinų gamykloje – dizaineriu. Šungaudžiai buvo tikrai prestižinė (proletariška!) profesija Tarybų Lietuvoj.
1975 m. Vladas Druskininkuose pastatė garsųjį paminklą M. K. Čiurlioniui. Tai beveik atsitiktinumas: artėjo MKČ gimimo šimtmetis. Tokiam garsiam kūrėjui paminklą padaryti galėjo tik komunistų partijos narys… Tas darė darė ir nepadarė, tada jau L. Šepetys kreipėsi į Vladą… (L. Š. tada buvo kultūros ministras.)
Gruodžio 24, pirmadienis
Laimė yra čia ir dabar
Galbūt ir aš išjudinsiu savo giliąją motyvaciją – pasinaudoti l. mažais kasdienybės spinduliais. Sudėti pasaulį iš trupinių. Žvirblio – auksuotais, bronzuotais sparnais – laimė.
Nepavargstančio vabalo laimė.
Pats prisipilsiu savo stiklinę. Vandens.
Iš kalėdinio humoro
Vienas kompozitorius bepinigės metais sukūrė „Kalėdines giesmes“. Sumanė ir pinigų paieškot… Kunigėlis ėmė jam ir išpoškino:
– Bažnyčia niekad niekam nemoka…
Žmogus nustebo – juk buvo užsakę…
Aš jam ir aiškinu:
– Algi, pamiršai, kaip zakristijonas renka aukas?
– Kaip?
– Tu įmeti pinigą, o jis sako: „Dievas atlygins!“
Žemaičių dainos
Kodėl jų neužrašė niekas XIX a.? Gal dar nebuvo… Pavyzdžiui, „Mano telyčia“:
Ten mona gryčia
Ir mona telyčia,
Daržas prižėlęs
Lyg pievų gėlės.
Mylėsiu baisia,
Jei mon tik leisi…
Užrašiau netiksliai, bet „pjauna“ visą romantizmą!