ERNESTAS NOREIKA. Eilės

Lelijos šokis

jei virstum šešėliu lelijos, perkūnijos mezginiu,
už veidrodžio slepianti veidą, išplėštą iš sraigės,
jau viskas nurimo. lietus. irgi baigės. tik kiautą
šukuojančios šukos. jau laikas molinį dievuką
prikalti prie nendrių, keturiais lietumis iš upelio,
kol pėdas įrėmina žingsniai, lai keliasi paukščiai,
budėję narveliuose. prikalki mane prie liūties per
per kūniją, prie kranto tupinčios valties, kad ma
tyčiau tik tyčia, kaip tamsos atsliūkina ir klaupias
žaibuojančiai dagčiai. jei virstum šešėliu lelijos,
kai sninga, kai šalta, o gal tik ruduo man primena:
žydėjo žvaigždyne lelijos. dabar tik ugnis ir vanduo

Povų ežeras

išsinarini iš nakties kaip kaulelis ugnies iš chrismos
ir pažyri vėrinio upėmis, veriančiai varstomom vėjyj,
nieko nelieka, tik riksmas drugelio dvaselės palėpėj,
prie mėlynų nuotraukų, pavėsio vandens. Iškalbėti

tylėjimai neregio, vedančio baltąjį tigrą už pavadžio
palakti akių iš veidrodžio pamesto. tavo. tik lyja ir
lyja ir daugiau nesimato. nei žydinčių krūmų, nei
degančių pievų. nei galo. nesimato ir išnarų, lyg

nebūtum iš perlo išlipus, lyg nebūtum siųsta kaip
dalis dangiškosios ugnies, lieka nuotraukos, mėlynas
drugio plazdėjimas, riksmas ir sunerti sparnai
iš sudžiūvusių sodų drėgmės. ir panyra naktis į

tave ir narinasi oras laikrodėliais mažais ir lietum
žvakės degančio dievo, viskas vykdavo vasarom,
tą kartą liepą buvo karšta ir deganti upė nusinešė
lieptą: iki šiol regiu, kaip mėnulį naktim šoki liepose.

Į sodininką

mėnuliaveidi sodininke, ant smėlio rugiagėlės, kupranugariai apsirengę
boružėm, sakyčiau, šiąnakt lis, bet nemanau, kad gertų vandenį gėlė
taip godžiai. ateis naktis. nuvys. taip kaip nuvyto sodai melsvame veide
ir taip nuvyto veidas soduose, sakyčiau, kad buvau kažkur, deja, nebežinau,

kur sapnas, kur tikrovė ir kur vaivorykštės, pakylančios iš pievų ant vabalų
sparnų, ant smilgos koto, ir nelinkėjau blogo dievo, tik to, ką knygos moko.
ir to, ką slepia vasarą žvaigždės sekretas, bet niekaip šito neišmokai, kad
miršta mylimos ir iš aukštai atskleidžia ašarą. bet ko tais ji nenuvysta rytą,
ir prieš akis iškyla mirusios vaivorykštė, o mandolina skamba vis ir skamba

ašaros ir rožinis

Kvepia*

nieko pakeist negaliu, kai už kregždę įaugi voratinkly,
barsto riešutus senas mėnulio lazdynas ir rožynai nutyla
žydėti kartu su šviesa palei upės tekėjimo kryptį

tas ryškus lempučių žydėjimas naktį, kol dar plaka žvaigždė
elektros mergaitėj, išeinu vis dar basas į apnuogintą aikštę,
kad surasčiau laiškelį, iš plauko nunertą, ir prisėsčiau ant

kranto, kur mylisi rūkas, išgerti arbatos su citrinos drugiu,
šitas skonis man primena vasaros mantrą, iškarpytą iš
žilo, burnos be dantų, kai viskas tik tveriama iš kaulų

ir sruogų ir tu iš mėnulio ploniausių plaukų, graudu,
kad save miesto varpui apnuoginau, o prie Viešpaties stalo
kėdės nerandu, tik laiškelį, kurį parašiau atsisveikint,

dabar narsto jį senas mėnulio lazdynas, auga plaukas,
gal tavo? į tylą, girdžiu, kaip rožynai netyčia pražysta…

_____________

* taip kaip kvepia labiausiai