Eiti, bet – intravertiškai?
ASTRIDA PETRAITYTĖ
Valdas Papievis. Eiti. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 160 p.
Paėmiau Valdo Papievio „Eiti“, ir knyga „įkrito“ į dvigubą kontekstą: pirmasis – natūralus autorinis, antrasis – keistas situacinis.
Autorinis – vis dar tebeveikiantys prieš keletą metų skaitytų „Vienos vasaros emigrantų“ apžavai. Ištikęs atradimas, privertęs pakontempliuoti savąjį lietuvių literatūros, ypač šiandieninės, neišmanymą, buvimą anapus knygų, kurias „skaito visi“. Ne, lyg ir nesu alergiška garsiems vardams, nutinka, kad pasigardžiuodama ryju kokį bestselerį, bet – dažnusyk viduje išgirstu tą niekingąją argumentaciją: neskaičiau, bet (nes) man neįdomu. Įtraukusi „Emigrantų“ magija, privertusi nustebti, kad tai nėra knyga, apie kurią „kalba visi“… Toks poetinėm girliandom besiliejantis egzistencijos srautas… Paradoksalus dvejopumas: ir individualiosios egzistencijos atsajumas nuo „aplinkybių“, buvimas daiktu sau, ir, kita vertus, „nepakeičiama“ veiksmo vieta – Paryžius, jo ženklai, jo dvelksmas.
Situacinis – buvo praėjusi diena ar dvi, kai pažiūrėjau Wernerio Herzogo „Šviečiantį kalną“. Filmo herojus – „laisvojo stiliaus“ alpinistas legenda (kaip sužinojau vėliau internete) Reinholdas Messneris. Užsibrėžusį vienu kartu pasiekti dvi viršukalnes (Gašerbrumą 1 ir Gašerbrumą 2) iki tol man negirdėtame Karakorumo kalnyne, Messnerį ir jo partnerį (kuriam filme tenka tik statisto vaidmuo) iki paskutinės stovyklavietės, į kurią pakylama iš kažkurio Pakistano taško, lydi būrys vietinių nešikų (šiuos matome) ir nežinia kokio (ne)gausumo filmavimo komanda (šios neregime, tik girdime klausiantįjį – režisierių). Šis, tarsi ir laikydamasis taktiško tono, geba užčiuopti užslėptas skaudžiąsias gijas: apie kalnuose žuvusį brolį, apie jo paieškas, nejaučiant fizinio skausmo – nors batai jau buvo nudrengti ir kojos basos, – dar kalbama šykščiai dalykiškai, bet štai užklumpa klausimas: „O kaip mama sureagavo?“ ir išties „puiki“ kinematografinė scena – bebaimis Herojus įkniaubia veidą alkūnėn.
Iš paskutinio „civilizuoto taško“ kamera ilgokai seka sniegynais nutolstantį dvejetą; užkopimus į pirmą ir antrą viršukalnę paliudija pačių alpinistų mini aparatėlis. Man skaudėjo po šio filmo. Ne dėl prisipažinimo, kad paskutinės dienos buvusios pragariškos, ne dėl patirtų (neįsivaizduojamų) fizinių krūvių – dėl atsajumo nuo šio pasaulio, regimo Herojaus akyse, girdimo balse. Visa baltuojančių kalnų didybė – tik kosminės vienišystės scena. Ir galiausiai toks nuoširdus – tarsi vaikiškai patiklus Herojaus prisipažinimas: man jau nereikia jokių viršukalnių, dabar tenoriu – Eiti Eiti Eiti, kad prieš mane skleistųsi pasaulis… kol pasibaigs… ar aš pasibaigsiu, taip, kol aš pasibaigsiu…
Na taip, tai aš Eiti parašiau didžiąja raide – nelyginant Papievio romano pavadinimą… Kurio herojus savo likimą (misiją? prakeiksmą? išeitį?) taip ir nusako: eiti. (Kol aš pasibaigsiu.) Vargu bau ėjimas tam, kad skleistųsi prieš mane pasaulis, ne, tai ne ekstravertiškasis ėjimas, siurbiant į save pasaulio įvairovę. Tai intravertiškasis Eiti – užsidarius, užsibarikadavus savyje, eiti sau, eiti su savim, nors retkarčiais ir mėginant nuo savęs pabėgti…
Ar man vaidenasi, ar taip yra iš tiesų: aname, „Emigrantų“, pasakojime – daugiau nerimastingo virpulio, čia – vienišystės desperacijos ir nuovargio („…pats jis vienatvės nejunta. Jis jau pamiršęs, ką reiškia su žmonėmis būti“, p. 69)? Ar Provansas – nors ir lankoma turistų, visgi gana tyki provincija su alsiu vasaros karščiu ir nuolatiniais gaisrais kaip didžiausia vietos sensacija – diktuoja ėjimą link tuštėjimo, išsigryninimo (gal kokie dzenbudizmo terminai čia tiktų?), ar, priešingai, išsivadavimas iš žmogiškųjų saitų „pasirenka“ provincijos nyką?
Bet ne, kiek sutrikusi mintiju: tai juk ne grynabalsė odė pasmerktumui Eiti… Knygoje esama dar ir siužeto, tarsi intrigos, psichologinio rebuso, šiek tiek detektyvo: herojus lengvai duodasi iš to pirminio ėjimo (bet kuria kryptimi, į bet kur valandų valandas, dešimtis kilometrų) išmušamas melodraminių pagundų – susipynusių, spalvingos praeities draiskalus liudijančių trijų moterų siluetų: našlės vienišyste apsigaubusios šeimininkės Annes, jos invalidės, grėsmingus vidinius grumėjimus retkarčiais išduodančios dukros ir griuvėsiuose su kačių tuntu tūnančios paslaptingos senės, tarsi ir dailininkės, jų (ir išnykusių buvusiųjų) buvusio spalvingo gyvenimo aidų ir mįslių.
Man tai truputį paralelu: à la siužetas ir tasai – Eiti – herojus (kaip paralelus alpinistą šaukiančiam / genančiam balsui yra apie jį kuriamo filmo vyksmas ir jo vieša savianalizė). Betgi Papievis šį dvisluoksniškumą sujungia pasakojimo intonacija, ritmika, grynąja poezija, tad pinasi pasakojimo pynė – gija prie gijos, frazė prie frazės… Per poetinę prizmę ne tik savoji vienišystė, bet ir anapusybė (t. y. išorybė) pakontempliuojama: „…Tai buvo žiedas, panašus į nužydėjusios pienės. Tik daug kartų didesnis. Jis, daugybės skėtinių šluotelių į baltą rutulį išgaubtas, išdidus ir sutrikęs, nes nė pats nežinojo, kaip nei sodintas, nei sėtas čia atsirado, baltavo ant aukšto koto be jokio lapelio ir kiekvienąsyk, dvelktelėjus menkiausiam vėjukui, drebino širdį – atrodė, kad ims ir pažirs, arba jį laikantis stiebas nulūš.“ (p. 32) Į poetines intencijas romanistas nesibaido ir pirštu bakstelti – imdamas ir nubraižydamas trikampę teksto grafiką (p. 46 ar 58).
Taip, užburia vienišojo pasmerktumas Eiti, kai žingsnių taktą atliepia Poezijos magija – dar ir padžiazuojant: nekart įsiterpia pasikartojantys motyvai, frazės. Į pabaigą dar vos vos sužaidžiama herojaus-autoriaus susidvejinimu (kai „apšviečiamas“ trečiasis žaidėjas – skaitytojas, atrodo, saikui jau nusižengiama).
Prano Gailiaus juodai drykstelėtos žmonių figūrėlės, tarpais gan tankiai įsiterpusios į tekstą, žinia, ne iliustracijos, tai tarsi savarankiškai džiazuojantis ta pačia tema balsas… Viršelyje, beje, verbalinis ir vizualinis pranešimai susilieja į vienį.
