Atspindžiai

Parodos

Žingsniuodamas rudeninio Vilniaus gatvėmis gali pasijusti it mindžiodamas parodų salių parketą. Vitrinos atspindi keistą, jau spėtą primiršti pasaulį it slapta iš sapno išvogtą laišką, kuris jame gulėjo ant naktinio stalelio, šiuo metu neturinčio keturių medinių kojų, nes šių atminimo išvogti iš tos keistos realybės taip ir nepavyko. Nežinomo garsaus dailininko drobės keičia spalvas, krenta ant žemės. Mes jas mindome ir šloviname praėjusios vasaros atodūsį, kuris dekonstruotas ir išslapstytas atspindžiuose.

Vokiečių gatvėje nejučia įmyniau į savo atspindį menininkės Aurelijos Maknytės bute – vitrinoje puikavosi miela netvarka dvelkiantis parodomasis būstas. Sujauktas guolis, televizorius, stalinės lempos apšviestas apskritas stalelis, kurio paviršius pagamintas iš kelio ženklo, knygos… Drauge žygiuojantis bičiulis pastebėjo, jog visos knygos išrikiuotos taip, kad negalėtum perskaityti nei autorių, nei pavadinimų. Atspindžiai taip pat neturi nei autorių, nei pavadinimų, pagalvojau tuomet. Ir dar sykį žvilgtelėjusi į savo atspindį vitrinoje taip ir nesupratau, ar aš ūmai persikėliau į A. Maknytės butą, ar jis į mane.

Padėtis pasidarė dar keblesnė perskaičius greta vitrinoje apsireiškusio būsto kabantį konceptą. Šis skelbė, kad projektas vadinasi „Savaitė“ ir trunka nuo 2005 m. Jo esmė, o gal paviršius, o gal nesvarbu, o gal, visgi, pavidalas toks – savaitę kiekvienas norintis gali gyventi menininkės A. Maknytės bute. Skelbiama, kad tai kvietimas „drauge kurti bendrą kūrybinę erdvę“. Veikiausiai kalbama visai ne apie vitrinoje besipuikuojantį sujauktą guolį, susivokiau. Net žadama duoti savaitei raktus ir, jei dalyvaujantysis pageidauja, pati menininkė gali kartu negyventi.

Vos už kelių žingsnių nuo A. Maknytės kambario, kuriuo dažniausiai nestabtelėdami be atvangos plaukia praeivių atspindžiai, Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje atidaryta metalo dailininkų paroda. Sauliaus Vaitiekūno darbo „Žalia giria, balta jūra“ fragmente matyti baltame fone įtaisytos baltai nudažytos dujokaukės, tai savotiškas ornamentas, bandymas kalbėti tyla. Tenka pripažinti, kad ši tyla iškalbingesnė už daugelį jo kolegų netaupiai vartojamų „žodžių“. O kad jau prakalbome apie žodžius, tai negaliu nepastebėti ironiškos pastabos greta S. Vaitiekūno darbo: „pergalei žalgirio mūšyje /1410/ ir „nord stream“ dujotiekio statybos darbų pradžiai /2010/ paminėti – …mūšis laimėtas – kova tęsiasi…“

S. Vaitiekūno darbo fragmentas yra mano galvos aukštyje ir žiūrint į vitriną atrodo, kad jis – atspindžio galva, tas baltas chaosas su baltomis dujokaukėmis, besimaudančiomis jame, balta bauginanti jūra, mirties deivės Kali spalva vilnijanti Baltija – kaukolės indo turinys ir pats indas. Kaukolių servizas išstatytas vitrinoje it skrupulingos miesčionės svetainės spintoje.

Senamiesčio menininkų galerijoje / dirbtuvėje  (Totorių g. 22–4, Vilnius) atidarytoje jaunos tapytojos Eglės Karpavičiūtės parodoje „Science fiction. Retrospektyva“ neapleido jausmas, kad daugelis autorės darbų, kuriuose lankytojas gali regėti šviesų ir pavidalų atspindžius, nejučia kelia kai kurių fizikų užduotą klausimą – galbūt žiūrėdami į veidrodį ar eidami pro vitriną mes patys esame atspindžio atspindžiai. O galbūt ši esatis, kurioje esame įpratę būti, yra vientisas didelis atspindys kitos būties, kurią laikome atspindžiu. Vyraujantis E. Karpavičiūtės darbų motyvas – pasirinkti vaizdai, detalės išraunami su šaknimis iš menamos-esamos tikrovės, iš kitų daiktų ir objektų kaimynystės bei trimatės erdvės daržo. Tai tas pat laiškas, kuri gavai sapne, o nubudęs užčiuopei saugiai gulintį savo megztinio kišenėje, nors stalelio, ant kurio tas laiškas ilsėjosi sapne, šioje realybėje nėra. Skirtumas tik tas, kad E. Karpavičiūtės darbuose nėra nei stalelio iš vienos realybės, nei kišenės – iš kitos, taigi, paveiksluose vaizduojami objektai neturi greta savęs to, kas juos sietų su bet kuria realybe. Jusliškai tai daiktai be „tėvynės“, sąsajos su realybe neturėjimu primenantys kapitoną iš didingosios Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“, kuris buvo pasmerktas gyventi amžinai ir tik kas kelerius metus jam buvo duotas šansas panaikinti prakeiksmą, radus naują tėvynę, kurią jis brangintų, mat nubaustas amžiais skrosti jūros bangas jis buvo būtent dėl to, kad nebrangino savosios tėvynės. O šiame kontekste tėvynė ir realybė savo prasmėmis faktiškai giminingos sąvokos.

E. Karpavičiūtės paveiksluose pavaizduoti objektai yra belaikiai ir beerdviai, išoperuoti iš bet kurios realybės, neturintys tėvynės, pažymėti amžinybės prakeiksmo ženklu. Šio objektų efemeriško perteikimo tapytoja pasiekia su stebėtinu lengvumu naudodama atrinktų vaizdų modeliavimo principą bliką – atspindį. Šviesos atspindžiai, objektų atspindžiai E. Karpavičiūtės darbuose netenka savo ankstesniųjų būties „įkapių“, atsikrato savo esmės, funkcijos, savasties, tad tarsi yra pasmerkiami likti vien tik paviršiaus atvaizdu, tuščiu, beprasmiu kiautu, tačiau ir tai jiems nelemta, nes autorė juos „apiperi“ ir norom nenorom žiūrovas jaučia, kad drobėje vaizduojami kauliukai, lenktyninės mašinos ir kiti „kiaušiniai“ tuoj tuoj įskils, praplėš lukštą ir išsiris patys iš tavęs. Tai naujas filosofinis lygmuo, tobula vizualinė kvintesencija, kviečianti susipažinti su apriorine būtimi. Iš objekto ketina išsiristi tas pats pavaizduotas objektas, it kokia matrioška, tik skirtumas tas, kad tiek drobėje pavaizduoto objekto, tiek to, kuris kėsinasi iš jo išsiristi, dydis toks pats. Tai kaip apiperėtas veidrodis, kurio lukštui suskilus išsirita ir nelauktai cypsėti ima kitas veidrodis, begalybė.

Tuo tarpu studijoje-galerijoje „D’arijaus papuošalai“ veikianti Artūro Braziūno tapybos darbų paroda ne tik teptuku kalbina atspindžius, bet ir pasideda ant lėkštelės pavadinimą „Atspindžiai“ ir pjausto jį peiliu ir šakute (kažkur greta ant naktinio stalelio mėtosi ir gelsva popierinė servetėlė, skirta pavadinimo „Atspindžiai“ raidžių atspindžių likučiams nusišluostyti, nors nusišluostyti save atspindžiu būtų kur kas apdairiau). Tačiau A. Braziūno darbai linkę pasišnekučiuoti su lankytoju ne apie atspindžius ar atspindį, o veikiau apie atspindžio galimybę – lelijos, laivai sau patogiai įsitaisę ant vandens ir, sakytumei, nuobodžiauja. Gal kažko laukia ar laukiasi, bet taip ir nesulaukę persileidžia ir ramiai ramiai kraujuoja po savimi Kedžio megztuko spalvos kraujais-vandenimis paveiksle „Vakaras prieplaukoje“ arba ryškiai raudonų potėpių chaosu plazda įspūdingo dydžio drobėje su dviem, regis, visai linksmai nusiteikusiomis avies galvomis.

Kreivą veidrodį priminė aplankyta VDA studentų ir dėstytojų paroda galerijoje „Akademija“. Pirmame aukšte eksponuojami dėstytojų darbai pasirodė labai skirtingo meninio lygio, bet kad ir koks jis būtų skirtingas, nedvejodami galime tvirtinti, kad antrame aukšte egzistuojantis dėstytojų parodos kreivas atspindys – studentų darbai – apskritai net nepriminė to, ką būtų galima eksponuoti galerijoje. Norom nenorom į galvą, it į kokį ant žemės bumbtelėjusį obuolį besikėsinantis kirminas, vis lindo įkyri mintis, jog studentų darbai tokie silpni pasirinkti tyčia, kad ryškiau kontrastuotų su dėstytojų darbais. Bet būtų bylojama – iš mūsų jiems dar daug ko reikia pasimokyti. Ir bylotų taip aiškiai, kad net į parodą užsukusiam Prancūzparkio balandžiui tatai taptų nenuginčijama aksioma, kurios nevalia lesti.

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ