Literatūra / Poezija ir Vertimai

2010 10 15

ARTHUR YAP. Eilės

Arthuras Yapas (1943–2006) yra plačiai pripažintas kaip vienas iš geriausių Singapūro poetų. Už 1971 m. išėjusį rinkinį „Tik eilės“ („Only Lines“) jam buvo skirta Singapūro nacionalinės knygų plėtros tarybos pirmoji poezijos premija. 1983 m. buvo apdovanotas prestižine Pietryčių Azijos rašytojų premija ir kultūros medaliu už nuopelnus literatūros srityje. Taip pat jis buvo produktyvus dailininkas.

plėtimasis

per aptemusio dangaus platybę
neprasiskverbs raudonos žaros,
nežaižaruos saulėlydžiai

ten spindulių neliks,
sutemus
horizonte eilė namų
suauga su dangumi
ir kas pasakys,
kaip čia baigsis;
negaliu sukramtyti mėnesio į dienas
kaip ir dienų į valandas
ir surikiuoti tų valandų
ištardamas, be konteksto, aš žūstu.
kadaise vienoje dienoje
sutilpo diena ir naktis,
o dabar tik dienų ir naktų
amebos,
namų kempinių eilės
mirksta danguje,
kempinių dangus
skverbiasi į namus,
ten kadaise namai karojo nuo dangaus,
dabar jie suspausti.
taigi vienas miestas plėsdamasis
turi atsiremti į kitą,
antraip jie žus

nakties medžiams augant ir augant

paskutinį sykį matytas

jis pasakė tris dalykus & jos atsakyme

skambėjo kasdieniška neviltis.

ten jis tūnojo, neslėpdamas savo žiaurumo.

netikėtai prislėgė ją liūdesys

&, be įprastų dalykų, nauja aštri

neapykanta &, jai nuslūgus,

dingo jos liūdesys. jos gailestis ir apmaudas,

atrodo, išsruvo pro pirštus;

per daug aliejaus ant supjaustytų daržovių;

jos emocijos, šokčiojančios tarsi

vaikiškam gyvačių
& kopėčių žaidime, languota šluostė.
tris kartus kanalizacijos vamzdžiuos

sukliuksėjo & jos prašymas buvo aiškus.
jis dar gaišo, bandė sutaisyti vandentiekį.
gyvatės & kopėčios nuplaukė žemyn,
morkų galiukai, paprikų sėklos &

svogūnų šaknys.

jis atsitiesė & ji numetė šluostę.

jo veidas kaip šaškių lenta. ji aiškiai išvydo,

kaip minkštėja jo bruožai, & žengusi pirmyn

išpylė savo ašaras į kriauklę.

tavo gerumas

Keithui

kartais plyksteliu pykčiu dėl tavo gerumo,
kurio niekas negali sudeginti,
apie tai ne man diskutuoti.
žinau, prie tavęs jaučiuosi gerai.
& to man užtenka, mano drauge.
ši draugystė visam laikui; eilėraštis
trumpas, nevisavertis &, išskyrus vieną žodį,
visiškai nereikalingas

įmantrus įvykis

jei būčiau tavo vietoje, išvaikščiočiau tamsią

naktį iki šiokios tokios šviesos, žibinto stulpo

ar apšviestos parduotuvės, & sustočiau prie

durų, pasitaisyčiau batų raištelius ar

nusišypsočiau,

norėčiau surasti rūsio laiptus,

smarkiau suplaktų tavo širdis. be to, norėčiau

sužinoti apie rytdienos pobūvį: kiek ateis, ko

nebus, nakties jautri ausis pagauna tolumos

vienišumą .

ar šoks susiglaudę skruostais? ar

kas nors

smulkiai apsakys savo keistus

poelgius?

& ar kas suskaičiuos taškus? ar tu uždarysi duris?

kodėl tu vis dejuoji?

jei būčiau tavo vietoj, džiūgaujantis keistas

vaikinas: dienos jautri akis mato klastingą

žvilgsnį tolumoj.

Ievos Laniauskaitės piešinys

Puikioji jaunystė

jie gražūs. jei būtų buvę skirtingos
išvaizdos, vieną iš jų
ji/s būtų išskyrę. vieno panašus žvilgsnis,
atrodo, ištrina kitus:
kaip gėlių grožis,
vieno charakteringi bruožai,
atitinkamai atsikartojantys kituose,
yra bendrai panaikinami.

jie kasdien nueina į pajūrį su vandens buteliais,

iš kurių, atrodo, amžinai gurkšnoja.

jie turi savo įpročius,

kuriems, kaip šviesoforams, būna paklusnūs.

jie nueina į diskotekas ir šoka smarkiu tempu.

visada linksmi, saulė nenusileidžia jų veiduose,

ir net tamsa neaptemdo jų įdegusios

odos.

jie be nuodėmės leidžia savo dienas.

kai vienas susilaužė koją, kiti nekreipė

dėmesio. Ir jis su lazdomis neatsiliko nuo kitų,

o kitas po motociklo avarijos buvo pavadintas