Visi laiškai – žirafos

Labas, akviliete.

Kas tau yra kūryba? – prieš kamerą klausia mano draugas Lazeris. Už lango vėjyje plazda Vilniaus bažnyčių bokštai, lyg išskalbti ir išdžiaustyti kryžiais į viršų, kitam kambary verda Olgos užkaistos bulvės, tarsi pats gyvenimas, visur guli kažkokie daiktai, raktai, ženklai, raidės, kabliataškiai, diezai, bemoliai, gogoliai mogoliai.

Tada papasakoju, kaip su vaiku Gabrielium ėjom į negyvų žvėrių muziejų. Vėliau jisai dievagojosi ten matęs vienaragio iškamšą. Pagalvojau, kad vaikui šitos žvėrių formos pagalvės yra kito pasaulio ženklai, net lovoje gyvenantys šuniukas ir meškiukas jam yra ne iškimšta tekstilė, o kito pasaulio ženklai. Kitą pasaulį lengva kurtis, kai tiek ženklų. Iškimšti jį savo fantazijos ašutais ir pripūsti čiulpinukais kvepiančio cė o du.

O man savi ženklai. Skaitau knygas, klausausi muzikos, darau dar ką nors nepranokstamai tauraus ir tų ženklų – nors ženklinkis skersai išilgai. O jei yra ūpo – pats statyk savo ženklus ir tegu pagal juos vairuodami visi dūžta ir krinta nuo skardžių. Kūryba, bičiuli Lazeri (na gerai, ir tu, Akvile), ir yra tokie nežinia ką ženklinantys judesiai. Tarsi plauktum. Jei nedaryčiau šių judesių, paskęsčiau. Tada man išsyk taptų geriau, nes nuolatinė kūryba užknisa labiau nei nuolatinis popsas. Nuolatinė kūryba išryškina ne tik kelius, bet ir kelių galus, o popsas apskritai niekur neveda, tad ir neklaidina, tvyrai palaimingo pato situacijoj ir tvyrok sveikas.

O jei grįžčiau prie negyvų žvėrių muziejaus, pasakyčiau, kad eilėraščiai yra kito pasaulio iškamšos, net ne ženklai. Jie labai sėkmingai tą kitą pasaulį imituoja ir profanuoja, įsivaizduoja jį esant labai jau kitur. Bet jei, tarkim, parašai vieną tikrą eilėraštį, tai jau vienaragio iškamša, nebe bebro, tai jau kas kita, jau šachas ir matas. Bet ir tokiu atveju nederėtų bėgti, rėkti ir rankom makaluoti, nes būsi ne tiek Kolumbas, atradęs Ameriką, kiek Robinzonas Kruzas, atradęs Penktadienį.

Vakar kalbėjomės apie literatūros perpasakojamumą. Vienam dėstytojui labai mat svarbu, kad kūrinį būtų įmanoma papasakoti. Neabejoju, kad grįžęs iš kultūros džiunglių jis žmonai perdainuoja „Toską“ ar pervaidina ledi Makbet. Tuo tarpu man kūrinys tuo geresnis, kuo mažiau įmanomas papasakoti. Jei būtų kitaip, Kafkos „Metamorfozė“ vieną rytą atsibustų pavirtusi savo pirmuoju sakiniu, visų kitų nebereikėtų. O tavo respondentai Proustas su Joyce’u ramiai miegotų toliau. Negyvų žvėrių muziejus ir yra tokių perpasakotų gyvūnų sankaupa, kur aš matau perpasakotą bebrą, o vaikas net perpasakotą vienaragį.

Ir pirmą, ir antrą, ir visus kitus įmanoma atgaivinti savo vaizduotės, t. y. kūrybos elektrošokais, bet tada visi ten išsilakstytų, varlės su gyvatėm ištaškytų formaliną, drugeliai išsitrauktų smeigtukus iš pilvų, o galiausiai teliktų tušti podiumai, išėjimų lempelės ir gesintuvai. Tuo tarpu „perpasakoti“ jie visai stabilūs, transportabilūs, rentabilūs ir lengvi klasifikuoti. Tik tiek, kad man jų tokių nereikia. Atrodo, kad vaikui irgi, kitaip jis ten nebūtų pamatęs balto raguoto arklio.

Nykiausias dalykas turbūt yra pasakoti, kur kam vieta ir kaip kas turi būti, o va štai kiek pripasakojau, vos „Toskos“ neperdainavau. Na ko aš toks radijas, ko toks arbitras, toks liniuotės ir skriestuvo mulatas? Nušauk tu mane ilgu kontroliniu šauktuku, nes tuoj dar parašysiu, kad kolekcionuoju elektros prietaisų instrukcijas. Tuoj čia viską išasfaltuosiu, greičiau šauk. Gali nesitaikyti, aš juk visur.

Prieš savaitę Kaune pradėjo itin girdėtis pravažiuojantys traukiniai. Anksčiau jie pravažiuodavo ant pirštų galų, tokiais tykiais kordebaletais, o ko dabar visiems bruka savo garso takelį – kas ten supaisys. Tačiau gražu. Kai kniedyti kryžiuočiai kildavo į ataką, turėję žlegėti panašiai. Nežinau, ko aš čia apie traukinius, gal todėl, kad štai jie vėl dunda ir prašosi į šį laišką. O daugiau dabar visiškai nieko nevyksta, nes man nesinori, kad vyktų. Pasaulio iškamša saugiai skrieja aplink saulės muliažą, o aš apie tą iškamšą apsisuku trisdešimt kartų per mėnesį. Apsisuksiu dar pusantro šimto kartų ir ateis pavasaris, bus galima ir apie jį parašyti.

Tiesą sakant, metų laikus jau baigiu sudėvėti, jie mane džiugina, tačiau kažkaip nebeautentiškai, lyg iš pareigos. Jie visada tokie patys, neprogresuoja, neatsinaujina. Jei būtų išrasti Silicio slėnyje, dabar neatrodytų tokie beviltiški. Žinau, kad progreso idėja žavi vien protingus, tačiau neišmintingus žmones, bet žinau ir tai, kad štai ateis tas pavasaris, o aš vėl jausiuos tarsi gavęs dovanų knygą, kurią ne tik turiu, bet ir pats parašiau. Ir vėl ją perrašinėsiu, kraipydamas caklą, nes tik taip įmanoma parodyti, jog dovana džiaugiesi ir norėtum dar penkių tokių pat.

Ai, Akvile, važiuos tie traukiniai, eis tie pavasariai, muziejuose dulkės vienaragių iškamšos, bus ruduo, atjos šiaurys, marmuras gulės ir lauks, o mes toliau rašikliais rakinėsime raides, lupsime jas nuo kiekvienos apelsino žievelės, klijuosime prie kopūsto lapo, ir kam? – vien tam, kad nors maža srovele pasižymėtume savo dvasines teritorijas.

Net nematydami, kaip stiklinėmis akimis pro savas vitrinas į mus žvelgdami šypsosi negyvi bebrai irgi vienaragiai.