VDFF

Lietuviškų filmų premjeros Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje

„Lieknas“ (rež. Julija ir Rimantas Gruodžiai)

Aldonai iš vieno nuošalaus Lietuvos kaimo dabar 80 metų. Filmuotojams Aldona rodo kastuvą, kurį ji kasdien ima į rankas ir kuria savo gyvenimą, savo sodybą. Kastuvas  Aldonai yra daugiau nei traktorius ar kompiuteris. Per keletą dešimtmečių moteris  perkasė, nusausino lieknyną, išrovė krūmus, išvertė akmenis, susodino lelijas ir bijūnus, suformavo naujus tvenkinius, supynė beržų kamienus, pasistatė namą. Vieniša skruzdėlė po šapą sunešė skruzdėlyną, į kurį dabar atvežami turistai. Aldona sako, kad jai žmonės (kolūkis?) netrukdė dirbti, paliko ramybėje, ir ji ramiai pragyveno viena, nieko niekada už savo namų sienų neieškojo. Tik kai suriečia ligos, tuomet šliaužia ieškoti pagalbos, bet greit  išsilaižo, pradeda vaikščioti, dirbti ir vėl – gyvena. Darbas yra gyvenimas. Gyvenimas yra darbas. Moters įsitikinimai apvertė pasaulį, sutvirtino ją pačią. Apie jos praeitį pasakojama tik puse lūpų: varginga šeima, neturėjo nė kuo apsirengti, tikra žemės dulkė. Bet vieną dieną pasiėmė kastuvą ir nuėjo į nuošalų raistą, o dabar iš to sužydėjusio stebuklingo parko byloja mums kaip Diogenas iš statinės. Aldona galėtų pretenduoti į gražiausios (ar kokios ten pas mus yra?) Lietuvos moters titulą. Ji tarsi atėjusi iš XX amžiaus pradžios ar net XIX amžiaus. Gyvas savikūros paminklas. Valios triumfas. Įrodymas, kad silpnybė yra didžiausia jėga. Tinkanti į dokumentininko H. Šablevičiaus klasikinių keistų herojų plejadą. Filmo režisieriai Gruodžiai kiek sutriko aptikę Aldoną, ji – žmogus, kuris netelpa į jokius rėmus.

„Tikras garsas valstybės atgimimo. 1989–1993“ (rež. Domantas Vildžiūnas)

Režisierius anarchistas atsisako profesinės pareigos atrinkti ir montuoti savo paties kadaise, Sąjūdžio pradžioje, nufilmuotą margą kroniką ir stumteli laviną Vilniaus gatvių ir mitingų vaizdų, iš kurių žiūrovas-režisierius turi pats pasidaryti filmą. Labai įdomus sumanymas, nes kiekvieno iš mūsų pasąmonė kaip senienų krautuvėlė prigrūsta būtent tokių gyvai ar per televiziją matytų kadrų. Rusų tankai ir Lenino paminklas toje netvarkingoje krautuvėlėje iš tiesų yra sumesti į vieną krūvą su kažkokia senyva moteriške miesto parko pakraštyje ar apkūniu berniuku, už 30 kapeikų pardavinėjančiu „labai įdomų laikraštį „Mes“. Tankai pastaruosius 20 metų vaidino agresoriaus vaidmenį, neabejojame to vaidmens tikrumu, tačiau čia tarp jų dviračiais važinėjasi berniūkščiai, rūksta dulkės ir nelabai kas kreipia dėmesį į tą metalo laužą. Pati gyvenimo tėkmė nušluos juos. Draugo Ivanovo figūra su garsiakalbiu – juokinga, ir tiek. Prunskienė su Brazausku dar tik mokosi atsiklaupti, nes visi aplink jau klaupiasi. Himnas dar tik pramokstamas tai šen, tai ten laisva gerkle giedoti. Laikas košia visus įvykius vienodai neužkliūdamas. Viskas (ne)reikšminga. Kamera slinko per miestą (kažkodėl dažniausiai lietingą) ir traukė į savo akiratį viską iš eilės. O dabar pats gali išsirinkti brangiausias atminčiai detales, gali net pro visad kine dominuojantį vaizdą prasimušti ir mėginti išgirsti autentišką to laiko skambėjimą, bruzdėjimą, tylą ir drėgmę apytuščiame Lenino-Gedimino prospekte su pajuodusia tirpstančio sniego krūva prie „Vaikų pasaulio“. O štai dar holivudinis kostiumuotas gražuolis – Seimo apsauginis su automatu per petį ir atvykusių vyskupų violetas, nufilmuotas iš viršaus pro troleibusų laidų sampynas, transą pasiekę gatvės muzikantai ir sutrikusi nuo kameros dėmesio maža Pelenė prie vartų arkos… Jo didenybė nedylantis kinas.

„Šanxai Banzai. Vilniaus Šanchajus“ (rež. Jūratė Samulionytė)

Jauna žvitri režisierė sugalvojo padaryti filmą apie „kaimą Vilniaus centre“. Bet, kaip sakoma, tik nugraibė putas. Tiesa, temperamentinga įžanga verta dešimties balų: Šnipiškių prieigose, laukymėje, su tikru rytiečiu treneriu susikaupusi mankštinasi grupė taiči gerbėjų, jie ir tampa daug žadančiais vartais į sukeistintą medinį pasaulį už stiklinio „Europos“ bokšto. Kokia praeitis, kokios paslaptingos jėgos ten dar rusena ir neleidžia galutinai sutrūnyti sulopytiems namų šonams, vandens kolonėlėms, kukliems darželiams ir girgždančioms langinėms? Autorė tuoj puola prie ją apspitusių išvaizdžių rajono personažų – girtuoklėlių ir giliai įklimpsta. „Natūra“ su besiveliančiais burnoje liežuviais nepraleidžia kameros giliau į senąsias Šnipiškes, egzotika užlieja akis ir mes matome išties tik besiskeryčiojantį Šanchajų, Šnipiškių karikatūrą. Vienas praeivis teisėtai nusistebi: anksčiau niekas šitų vietų Šanchajumi nevadino, tai naujųjų laikų mada. Taigi, kas buvo anksčiau, kas dar šiame Vilniuje gyvena? Deja, jaunieji kinematografininkai pasirinko žaidimą be skrupulų (šuniukų gaišinimas kibire), kamerai tiesiog faina filmuoti benamius, kuriems filmo pabaigoje dėl didesnio linksmumo liepiama atsistoti šalia taiči sportininkų ir kvailai papozuoti.

„Aš perėjau ugnį“ (rež. Audrius Stonys)

Eilinė kaimiečių šeima su keturiais vaikais gyveno kaip ir visos. Namas sudegė ir šeima atsidūrė keistos egzistencijos tunelyje. Tunelį įtaigiai kuria kinas. Režisierius Stonys, kadaise gavęs Europos kino akademijos „Feliksą“, iki šiol jaučiasi esąs mūsų dokumentikos pirmeivis ir vis mėgina pravalyti kelius kitokiai dokumentikai, nori kurti dokumentinį filmą meninio (vaidybinio) kino priemonėmis. Jo dokumentiką galima vadinti ir postmodernia, nes ji nejaudina, nesiekia užgriebti žiūrovo jausmų, pirmiausia ji patenkina asmenines kūrėjo ambicijas. Režisierius tvirtai laikosi savo kuriamo pasaulio vertikalės ir jam išties pavyksta nufilmuoti tarpinio gyvenimo iliuziją: personažai valgo, prausia vaikus, šeria karves atskirame, išskirtiniame ruože. Kamera (Audrius Kemežys) filmuoja padegėlių šeimos gyvenimą iš vidaus, iš rūstaus epicentro – apie buvusį gaisrą nekalbama, bet jis amžiams nusėdęs pasąmonėje. Skurdūs pusryčiai ar paskutinė vakarienė su pačių nupešta žąsimi yra tylūs, vangūs, čia sugebama net per jėgą papokštauti, šiltas prietemos gelsvumas, sumišęs su žemės ir purvo spalva, primena van Gogho „Bulvių valgytojus“. Tik šviesa, krintanti ant žindančios kalės kailio, primena gaisrą.

Filmą įrėmina senas nesudegęs DVD su tos šeimos vestuvėmis ir realūs kino kadrai iš gaisrų kažkur provincijoje. Personažai perėjo ugnį ir gerokai nusikamavo. Filmo režisierius liepia jiems sugauti rudeninį drugelį, sugrubusiais pirštais kantriai atlipinti ir parodyti kamerai margus sparnelius. Operacija pavyksta.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ