Prospekto pradžioje
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Lietuvos nacionalinis dramos teatras yra pats gražiausias Vilniaus teatras. Akys priprato, daug kartų patikrino, išmatavo „save teatre ir teatrą savyje“ – taip, be abejo, šitų teatrinių patalpų erdvė, genialiai suprojektuota, natūrali Gedimino prospekto atšaka (gali net sakyti, kad fojė yra tas pats prospektas) įtraukia tave nejučiomis ir tu nužingsniuoji su visais meno prospektu. Trijų mūzų veidai visada nukreipti į padanges, kad ir kokios jos būtų, o ketvirtoji mūza viduje, prie fontanėlio, mėgina išlaikyti kūno ir sielos svorį neįprasta, nežmoniška poza – meno poza.
Apie brolių A. ir V. Nasvyčių ir S. Kuzmos kūrinį jau daug pasakyta, bet jis nuolat stebina ir net verčia giedoti ditirambus. Dabar jie ne pro šalį, nes Nacionalinis pradeda 70-ąjį sezoną. Teatrinio prospekto pradžioje pastatytas archyvinėmis afišomis apklijuotas stulpas. Senamadiška paveikslų galerija, lietuvių tarybinių dailininkų kūriniai, ačiū Dievui, savo vietose (nors ne visi). O šalia jubiliejaus proga mėginama priderinti specialiai atrinktą šiuolaikinę, teatrališką ir dramatizuotą tapybą. Teatro vadovas A. Večerskis per spaudos konferenciją kalbėjo, kokia jam svarbi teatro aplinka ir ritmas, kilimai ir kėdės, tvarkingas repertuaras ir algos. Šita administravimo programa, regis, yra nuodugniai įvykdyta. Teatras blizga, laivelio burė įtempta, uždanga prasiskleidžia.
Pirmoji premjera – rusų dramaturgų brolių O. ir V. Presniakovų pjesė „Hungaricum. (Liūdnas detektyvas)“. Madingi jau ir užsienyje autoriai teigia darantys tą patį, ką A. Warholas tapyboje – piešia M. Monroe ant sriubos skardinės. Dialogo ir komunikacijos, mobilaus siužeto ir ryškios istorijos amatininkai yra atviri meinstrymo šalininkai. Jie kaip ir mūsiškis S. Parulskis naujose populiariose pjesėse (K. Smorigino režisūra) siekia lengvo slydimo tekstu. Ir tai jiems visiems pavyktų, jei jų šitą tik iš pirmo žvilgsnio komiksinę dramaturgiją į savo kietus nagus paimtų režisierius, irgi gerai išmanantis savo amatą. Gerai inscenizuotame komikse, prarijus pigias gatvės žargono ir tipiškų situacijų razinas, pamažu išryškėtų dabartinio laiko fotografija. O be režisūrinio stuburo šaunūs broliukai Presniakovai kaip be rankų – nors ir su kartoniniais grifono sparnais spektaklio pabaigoje.
Išilgintoje, be kulisų scenoje – eilutė pažįstamų metalinių prekybos kioskų (scenografė L. Luišaitytė), kuriuos, matyt, padiktavo nuolat minima kregždžių lizdų sriuba – kinų kulinarijos viršūnė. „Hungaricum“ vengriškumas visaip slopinamas, nes tautų katile nacionaliniai skirtumai nepageidaujami, asmenybė taip pat ištrinama ir pavadinimas galų gale nuskamba kaip pasityčiojimas. Tačiau visas šias idėjas, sėdėdamas minkštame žiūrovo krėsle, gali tik numanyti. Dramaturgų suplanuotos mikrodramos, audros stiklinėje, o tiksliau – absurdiškas pasaulinės sriubos virimas Vengrijos, Rusijos ar Lietuvos autsaiderių zonose nepasiekia absurdo lygmens nė iš tolo. Aktorių kojos smarkiai trepsi, bet vis tiek klimpsta kiekvienoje mizanscenoje – gailu net žiūrėti. Kojoms šiame spektaklyje, neturint ko nusitverti, deja, skiriamas didelis vaidmuo. O personažų grimasos, kurias sukelia, pavyzdžiui, giedojimas bažnyčios chore ar narkotikai, sumaišyti su cukraus pudra, ištirpsta tą pačią sekundę, kai tik yra suvaidinamos. Etiudai nesusiklosto nei į liūdną detektyvą, nei į kokius linksmus linijinius šokius, nes režisierė Ramunė Kudzmanaitė visiškai pasimeta didžiulėje scenos erdvėje su išmėtytais polietileniniais maišeliais (plg. filmą „Amerikietiškos grožybės“). Mažoji teatro scena akivaizdžiai būtų buvusi parankesnė. Neblizga ir pačios režisierės versta pjesė (nuolat vietoj kinų skamba kiniečiai), tiesa, finale sulauki programėlėje pažadėto A. A. Jonyno eiliuoto posmo.
Pirmoji premjera Nacionalinio teatro Mažojoje scenoje – monospektaklis „Unė“. Birutė Marcinkevičiūtė taip pat kaip Unė Babickaitė pakeitė pavardę – Birutė Mar vaidina Unę Baye. Spektaklio pradžioje aktorė ir režisierė kreipiasi į publiką: ar kas nors esate girdėjęs apie Unę (1897–1961)? Prieš dešimtmetį, kol dar nebuvo Lino Brogos iš laiškų ir dienoraščių sudarytų knygų, tikrai mažai kas girdėjome apie aktorę, netapusią pranašu savo tėvynėje. Būtent tos knygos „be užkulisių“ tapo pirmuoju dideliu Unės gyvenimo spektakliu Lietuvoje, nes ryžtingos, guvaus proto aktorės likimas buvo kaip reta dramatiškas.
Unė (kaip ir dabar Birutė) buvo iš tų moterų, kurios metodiškai save kuria. Nes, deja, pigmalionų režisierių nėra daug, o jei atsiranda, tai jiems reikia mokėti didelį honorarą (istorija su pasamdytu T. Komisarževskiu). Monopjesei atrinkti tekstai dinamiški, pakilūs, su lengva pašaipėle traukiantys per dantį kolegas – iš jų susiklosto kasdienis buitinis aktorės paveikslas, ne itin apsunkintas aistrų ir netekčių. Unė skrieja savo išsirinkta kryptimi Kaunas–Peterburgas–Paryžius–Niujorkas neužkliūdama, padejuodama dėl senų batelių ar apatinių. Plati skraistė ir šokis už sidabru mirgančio kino ekrano suartina ją su I. Duncan, tačiau kodėl gi ne – matyt, daug aktorių tą dievaitę kopijavo. Unė ima į rankas kaip lelija nuluptą apelsiną ir kalba apie asketišką aktoriaus kūną ir gyvenimą, nuolat deklaruoja visapusišką tikro aktoriaus atsidavimą profesijai. Taip, Unė nebuvo provinciali aktorė iš Kauno. Gerai, kad spektaklio autorė įterpė Babickaitės menininkams parašytą manifestą – jame nuskamba tragiškesnė beteisio aktoriaus gaida, išskaitomi griežti aktorės principai. Gaila, kad punktyriškoje dramaturginėje linijoje nebuvo apčiuopiamiau sustota ties kuriuo nors svarbiu Unei vaidmeniu, gal jos net nesuvaidintu, bet išsvajotu – galbūt Birutė būtų perskaičiusi Tą Monologą kaip niekas kitas ir šitaip sugrąžinusi Unę į lietuvišką sceną?
Į šitą spektaklį reikia ateiti jau žinant, kas tokia buvo Unė Babickaitė. Kūrybinga, šviesaus talento aktorė Birutė Marcinkevičiūtė nupiešia žavingos personos paveikslą, tačiau dramos ji taip ir negauna suvaidinti.
