Neleiskite šviesai numirti

SIGITAS GEDA

2007 metai

Apie tikėjimus

Šventojo Televizoriaus religija (A. Šl. terminas). Atrodo, kad ir aš ją šiek tiek „praktikuoju“. Kasdien. Vasarą mėnesį gyvenau atsikratęs, sodžiuj, gamtoj. Labai gerai buvo be šito šventojo… Penkiuose asmenyse (tiek kanalų atveria mano Griozdas).
Iš esmės Saša Piatigorskis, didysis Rygos budistas, buvo teisus. Liudas Truikys Kaune teigė tą patį – pomirtės pasaulis… Kuo gi ši religija blogesnė už kokių nors jorubių tikėjimą? Jeigu gerai įsidėmėjau, jorubiai (kaži kur Kurdistano kalnuos) tikį į puolusį angelą, t. y. velnią.

Gruodžio 19, trečiadienis

Geriausi rusų pirkiniai, –

taip pranešama iš Maskvos… Tai lietuviai. Pavyzdžiui, lėtas ir ramus krepšininkas Šiškauskas. Jis dabar dalyvaus lemtingose CSKA ir Kauno „Žalgirio“ rungtynėse.
Tai laikai, kai CSKA susipirkdavo tik estus, latviai seniai pamiršti. „Žalgiris“ kaip lietuviško patriotizmo simbolis – seniai išblėsęs.
Kitados irgi buvo pinigai, bet būta ir tam tikrų tautinių aspiracijų. Samdomos ietys – viduramžių riteriai, kurie kaudavosi už tuos, kurie brangiau mokėdavo…
„Žalgiris“ dabar kaip žvirblis prieš erelį.

Klausimas

Kaip atrodytų romanas, simfonija, eilėraštis, prikaišytas naujametinės reklamos. Pavyzdžiui, Maironis ir „Tantum Verde“ – burnos purškalas… Naudokite…

Ten, kur Nemunas banguoja…

Ir vėl.

Kūčių naktis Žemaitijoj

Žemaitis, prisiklausęs pasakojimų apie Kūčių naktį prakalbusius gyvulius.
– Ko čia stebėtis! Kūčiukų pavalgius, net mano žmona ėmė su manim kalbėt!

Mįslė

Kas buvo žmogus, kuris, mistinių galių įkvėptas, išsiskyrė net su aštuoniom žmonom ir net jo vaikai apie savo tėvą nieko nenutuokia?
Atsakymai: velnias, šinšilas, piktoji dvasia, Pamela Anderson, Henrikas VIII… (neteisingi atsakymai).
Teisingas – nematomasis.

Fugos –

Dievo lotyniškas bėgimas per lietų…
Kalėdos.

Gruodžio 20, ketvirtadienis

Prieš Kalėdas Vilkaviškyje

Žmogus po avarijos, gal priblokštas, gal vaistų prileistas. Stovi kryžkelėje, kalba suvalkietiškai:
– Kap atsičiokinau, visi aplink negyvi, mašina degė, atlėkė greitukė, ligoninėj prisiuvo man ausį…
– Ambi libi bul! – rėkia vaikai.
Šešėliai ties dvarviete.
Nujojančių kareivių pasiūlymai.

H. Hesse apie aiškinimus

Neužmirškime, kad geras eilėraštis yra estetinis reiškinys, ir visi jo aiškinimai yra antrarūšis dalykas. Žinoma, kai apie eilėraštį kalba kongenialus žmogus, tai prilygsta eilėraščiui. Deja, tai būna kartą iš milijono atvejų.
Atpasakoju čia jo pastraipą todėl, kad pas mus visais laikais užteko aiškintojų… Jų pilni universitetai, redakcijos, mokyklos ir institutai. Net bažnyčios.
Jeigu mūsų krašte dar esama trijų milijonų, tai H. Hesse sakytų:
– Na gal turite kokius tris poezijos aiškintojus.
Beje, pas mus ne tik aiškina, bet ir moko! Daugelis jaučia pareigą pamurkdyti poetą.

Visuomenė (pagal H. Hessę)

Milijonai baimės ir ilgesio kamuojamų individų.

Išeivija ir vertimai

Nėra išeivio, kuris nepasigirtų matęs pasaulio, pramokęs kalbų, tačiau vos susimąstai, ką ir kur kultūrinė mūsų išeivija (rašytojai) yra išvertę, tarkime, iš anglų, prancūzų, lietuvių, – šnipštas.
O jeigu ir bandė versti – vėl šnipštas. Taip, neturėjo sąlygų, taip, buvo geležinės uždangos… Bet buvo ir gyvos kalbos praradimas.
Nekalbu apie pasikeitusį pasaulį (be sienų, internetinį), bet iš praeities – beveik nieko negavome.
Nebent A. Rubšio verstą Šventąjį Raštą, bet ir tai – visos Bažnyčios pastangomis, šiapus ir anapus. Antra vertus, nėr žmogaus, kuris jo klaidas pataisytų…

Šveicarė apie Lietuvą

Iš pradžių buvo viskas gerai, gyvenu svetur, bet jausmas kaip namie… Tada buvo gerai, o paskui viskas ėmė nervuot. Beviltiška su kuo nors susitart, viskas kaip šakėm ant vandens…
Tada ėmiau galvot, kad gyvenu kaip Kinijoj. Ir vėl tapo gera, nes čia labai daug siurprizų. Šveicarijoj labai daug taisyklių, viskas labai reguliuojama.
Mano vyras lietuvis, bet… tarptautinis – atviresnis žmogus. Žino, kas aš esu, ir taikosi.
Lietuvoje aiškesnės vyrų ir moterų funkcijos, vyrai atstovauja, šneka, o moterys – giliau… Macho kultūros bruožai, bet ne macho. Vyrai žiūri į mane kaip į moterį net tada, kai aptariami bendri projektai. Man tas neįdomu, lietuvių vyrai čia duoda sau „per daug teisių“.

Vokiečio, gyvenančio 11 metų Lietuvoje –

akimis:
– Kiekvienas čia mano, kad jo nuomonė yra teisingiausia, į kompromisus neina, diskusijos beviltiškos.
P. S. Besiklausydamas aš pagalvojau, kad svetur gyvenančių lietuvių, ko gero, niekas neklausia nuomonės apie juos, švedus ar vokiečius…
Atvažiavai, gyveni, tai ir džiaukis, gavai ko norėjęs.

Žemaitė ir Šekspyras

Vis parašoma, kad jinai skaitinėjusi jį, sėdėdama ant ežios… Tikriausiai „Hamletą“ ar „Karalių Lyrą“… Jei sonetus, tai jai būtų patikęs 32-asis, kur poetas graudinasi maždaug taip: „Ar supras jį jaunimas? Juk jų eilės bus dvigubai geresnės, o jam teko stabtelėt gyvenimo kely…“
Kuris dėl to nesigraudino? Tegu Šekspyras yra visuotinis, tegu genialus, bet daugelis jo jausmų ir pamąstymų – labai žmogiški. Kaip sakoma, viskas, kas kasdieniška, slėgė ir jį.
Užmiršo žmonės tuos, kurie dėdavosi neturį „žemiškų jausmų“. Didžioji žmogaus problematika yra l. arti, – mirties ir meilės šešėlis, viltis ir jos trapumas, gailestis.
O kuo sodžiaus ežia skiriasi nuo kokios prieglobos angliško sukirpimo parke? Ta pati saulė ir tas pats žalumas…
Kad ir kaip sentimentalu, iš žmogaus neišrausi kad ir to, ką eiliavo šiandien neskaitomas Pranas Vaičaitis:

O visgi šiandieną da mislys man mena,
Kad svieto žmonelių širdies viduryj
Gražiausi jausmai, supratimai gyvena,
Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandenyj.

Nuo to nebėga nei Žižekas, nei Sloterdijkas.

Antroji lietuvių religija

Kitaip – krepšinis. Keisčiausia, kad jis Lietuvoje pradėtas žaisti tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Nebuvo net gero žodžio – basketbolas, krepšiasvydis, bobų zabova…
1937-aisiais lietuviai Rygoje iškovojo pirmąją vietą Europoje. Tai buvo l. netikėta.
Latviai pranašavo lietuviams paskutinę vietą, bet patys liko tik šeštoje.
Keista, kad kokia krikščionybė neprigijo šimtmečiais, o krepšinis – bemat!

Iš epitafijų

Miręs ir tuo patenkintas.

Prieš Kalėdas

Su Vladu Br. ilgai aptarinėjom, kad poezijos proletaras ar poezijos juodadarbis – daug geriau skamba nei poezijos kunigaikštis ar pirmasis poetas… Bent jau mūsų dienomis.
Tiesa, jis priminė, kad ir a. a. A. J. Greimas nesidrovėjo vadinti save kultūros juodadarbiu.
Tegul kiti sau kaišosi tom povų plunksnom. Išėjo Skirmanto Valento knyga apie Vlado ir mano „lingvistiką“. Kažkada S. V. buvo gavęs premiją už knygą „S. G. gramatika“, bet aš tos knygos neskaičiau, gramatikos, regis, irgi nesu parašęs. Prisimenu tik svetimžodį:
– Gramatiejus, matai, atsirado!
Tas, kur moka laiškus parašyti…

Iš Ekleziasto

7, 15:
„Per savo trumpą gyvenimą mačiau du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo.“
P. S. Čia tiktų Romo Gr. romanui „Rūkas virš slėnių“. Tiesą sakant, pačiam pavadinime kažkas ekleziastiška: „Rūkų rūkai! Viskas rūkų rūkai!“

Apie jausmus

Tasai žmogus, kur sakė, kad meilė – tai spąstai, pamiršo pridurti – juos paspendžia moteris, betgi vyras nori jų ir – įlenda pats.
Ekleziaste yra pasakyta, kad jos išvengs tas, kas patinka Dievui, taigi pats žmogus išvengti meilės per silpnas.

Apie apkalbas

Ekleziaste patariama į jas nekreipti dėmesio, nes pagaliau „išgirsi savo vergą, tave keikiantį“… Galop kiek kartų esi keikęs kitus?
(Čia galima dėti lygybės ženklą tarp apkalbų ir straipsnio, įvykio komentarų internete – suviešintos apkalbos, viešas iškeikimas. Betgi – pasislėpus, kaip smūgis iš už kampo. Anoniminis dergliojimas.)

Kitos mintys

Apie tai, kad išmintis sušvelnina griežtus veido bruožus.
Apie tai, kad malonumas yra didis.
Apie tai, kad ilgam ir nuosekliam darbe esama dieviškumo (tai „Dievo darbas“).
(Dabar suprantu, kodėl „mažieji žmonės“, tie visą gyvenimą triūsę vabaliukai, gali būti laikomi šventais… Jie dirbo Dievo darbus!)

Asmeniška

Netiesa, kad aš neturėjau savo darbų programos (kūrybos). Ją buvo įvardinę ir K. Nastopka, ir V. Kavolis.
Iš esmės tai buvo rekonstrukcijos programa. Lietuva – nuo seniausių laikų. Į gylį, į plotį.
Į plotį – vertimai.
Laikas bloškė tai šen, tai ten, bet kai ką padaryti pavyko.
Žalio paukščio (Strazdo) mitas. Nuo kokių 1962–1964 metų.

Viską narplioju ir skaldau,
Ir į žygį jau šaukiu,
Žalias paukštis – vertikalėm
Aš į Lietuvą plaukiu.

Akcentas – vertikalus pjūvis, o ne horizontali pažemiu slenkanti linija.

Aš pirma užbėgsiu, šauksiu
Saugot žmones, saugot stogus.
Lietuvos pasaulis laukia
Didelės, keistos, senoviškos…

Tai kas, kad niekas (pasirodo) jos nei laukė, nei lauks. Mano darbai buvo kiek galint daugiau gręžti. Beveik archeologinis metodas. Šachtinis. Iki neolito.
Dabar visi – avangardas, tačiau neturi idėjų.