Lietuvos dailė, bėganti į ekranus

RŪTA JAKUTYTĖ

Rugsėjo 24-ąją Šiuolaikinio meno centre įvyko šis tas svarbaus: atidaryta paroda „Lietuvos dailė“, kurioje mėginama pristatyti 2000–2010 metų Lietuvos vaizdinę kūrybą. Kaip ir pirmajame tokio pobūdžio projekte, vykusiame siekiant apibendrinti pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, taip ir dabar tai sudėtinga užduotis, nes kultūrinį virsmą galima atspindėti tik sugrupavus į tam tikrus skyrius („Apropriacija“, „Bendradarbiavimas“, „Dokumentalumas“, „Fikcijos“ ir „Institucinė kritika“), nurodančius svarbiausias kultūros modernėjimo kryptis. Jais pasirūpino kuratoriai Virginija Januškevičiūtė, Julija Fomina, Ūla Tornau, Linara Dovydaitytė, Renata Dubinskaitė ir Valentinas Klimašauskas.

Apžvelgę parodą pamatome, kad vyraujantys socialinės tematikos kūriniai: Roberto Antinio su neregiais vaikais sukurtas piešinių ciklas „Akis“, Evaldo Janso videofilmas „Dūjis“, atskleidžiantis narkomanų kasdienybę, leidžia teigti, jog menininkams pastarąjį dešimtmetį labiausiai rūpėjo visuomenės aktualijos ir problemos. Tai pagirtina, tačiau šiek tiek stebina, kad patys menininkai, anksčiau traktavę save kaip nuo visuomenės atsiskyrusį kūrėjų sluoksnį, taip į ją integravosi, jog iš meno pamažu pasitraukė asmeniškumas ir ryški saviraiška. Menas tampa prieinamas kiekvienam, nes nesukuriama nauja meninė plotmė, o įvairiomis priemonėmis atskleidžiama jau esama – seksualinių mažumų, narkomanų, romų, neįgaliųjų – kasdienybė. Žinoma, šios objektyvaus, beasmenio meno tendencijos nereikėtų suabsoliutinti, randame ir ryškių išimčių. Viena jų – Evaldo Janso videoperformansas „Prasmingumo antologija“, kur autoriaus ekspresija itin ryški – prisirišęs prie kojos virvę, jis vis bando bėgti ir sizifiškai trenkiasi į žemę, taip sukrėsdamas žiūrovą savo kūno potyriais.

Paroda pateikia vieną nerimą keliančią sugestiją – dabar tam, kad būtum kūrėju, pačiam kurti beveik ir nereikia. Idėjos dažnai konstruojamos iš jau egzistuojančios medžiagos. Ypač ši tendencija jaučiama „Dokumentalumo“, „Apropriacijos“, „Institucinės kritikos“ skyriuose. Kūriniams naudojama perdirbta ar kitaip transformuota medžiaga (Arūno Gudaičio „nuskusta“ Sokrato gipsinė barzda, Donato Jankausko „Diena“, kur perfrazuojami Čiurlionio kūriniai) verčia kitaip pažvelgti į mūsų kultūrinį paveldą. Tačiau kartu susidaro įspūdis, kad menininkų tikslas – ne kurti, o tapti aplinkoje pasislėpusio meno atradėjais, skatinančiais praplėsti pačią meno sąvoką. Šią mintį patvirtina Akvilės Anglickaitės sukurta „Serija“, kurioje užfiksuotos dažų dėmės, dengiančios sienų grafičius – dažų plotai tampa aliuzija į abstrakčiąją tapybą, menininkė atkreipia dėmesį į atsitiktines meno formas.

Kita dailės tendencija, užfiksuota šioje retrospektyvinėje parodoje, yra nauja menininkų pozicija kultūros klasifikavimo atžvilgiu. „Institucinės kritikos“ skyriuje atsiskleidžia kūrėjų noras plėsti meno ribas ir renovuoti muziejinę sistemą, struktūrizavimą bei prisidėti prie šios sistemos patiems. To pavyzdys galėtų būti anoniminė menininkių grupė „Cooltūristės“, kuri performanso „Herojų kultui – ne!“ metu gynė kūrėjų teises ir dėstė prasmingo meno principus: „Mes už politišką, bet nuo politikų nepriklausomą meną!“, „Mes prieš viešos erdvės prichvatizaciją ir politinę cenzūrą!“

Iš tiesų šiek tiek gaila, kad pastarojo dešimtmečio dailės formose vyrauja medijos priemonės. Paroda norima atskleisti naująsias kūrybos tendencijas, virtualiojo meno, nebesutelpančio į dvimatę erdvę, įsigalėjimą, todėl daugiausiai dėmesio skiriama formos ir idėjos novatoriškumui. Tuo tarpu tradicinė aliejinė tapyba ir grafika nustumtos į šalį: parodoje galima rasti vos po vieną kitą piešinio ar tapybos žanro pavyzdį. Žinoma, į vieną galeriją neįmanoma sutalpinti visos pastarojo dešimtmečio Lietuvos dailės, todėl šių tradicinių meno sričių raidai užfiksuoti turbūt tiesiog neužteko vietos.

Parodoje pastebima meno kaip realybės fikcijos transformavimo samprata. Skyrius „Fikcijos“ žiūrovui sukelia ne estetinį pasigėrėjimą, o konvencinį malonumą atpažinti gerai žinomas sąvokas nauju formatu ir naujai jas interpretuoti. „Fiktyviems pasakojimams būdingas tikrovės dekonstravimas, perkūrimas, multiplikavimas ir falsifikavimas yra vienas iš būdų suvokti tą pačią tikrovę – savo aplinką ir tapatybes“, – teigė šį parodos skyrių kuruojanti Ūla Tornau. Vienas geriausių to pavyzdžių – Žilvino Landzbergo instaliacija „Naktinė pamaina“, kurioje sukurtas tipiškas sovietmečio parduotuvės vaizdas, leidžiantis žiūrovui iš naujo pažvelgti į šio objekto fikciją ir permąstyti istorinio laikotarpio simbolius.

Stengiantis suprasti daugumą instaliacijų, susidaro įspūdis, kad eksponatų pavadinimai ir aprašai yra ne tik kūrinio papildinys, bet ir neatsiejama jo dalis, veikianti ir simbolizuojanti net daugiau negu pats darbas. Pavyzdžiui, Liudviko Buklio sukurtas objektas, iliustruojantis Rygoje vykusią parodą „Daiktas suka lapą pavėjui“, be paaiškinimo mums pasirodytų tarsi paprasčiausias medgalys. Tačiau tokia tekstinė kūrinio „paaiškinimų“ strategija turi ir savų pliusų: pats kūrinys gali išlikti inertiškas ir entropiškas, nesitaikyti prie žiūrovo ir jo suvokimo galimybių.

Nenuostabu, kad didžioji dalis eksponatų jau buvo rodyti Šiuolaikinio meno centre. Vaikščiodami po parodą galime džiaugtis vėl matydami senus kūrinius, tik jau ne vien tyrimo, pirmosios interpretacijos aspektu, bet ir galėdami kritiškai apsvarstyti jų vietą pastarojo dešimtmečio Lietuvos dailės kontekste. Taip pat būtina pažymėti, kad dauguma meno projektų susiję su paties Šiuolaikinio meno centro veikla ir tobulinimu. Deimanto Narkevičiaus ŠMC erdvėje sukurta šviesos instaliacija „Šventė – nelaimė“, Artūro Railos sudarytas žemėlapis „Geoenergetiniai srautai ŠMC pastato teritorijoje“ įrodo, kad centras šį dešimtmetį labiausiai prisidėjo prie moderniojo meno raidos. Nors dailės istorikė Erika Grigoravičienė įžvelgia ir neigiamų šio proceso aspektų: „Atrodo, kad šiuolaikinis menas kuriamas ne žiūrovams, o institucijoms, ir yra reikalingas tik tam, kad institucijos klestėtų.“ Šiaip ar taip, ateinančio dešimtmečio Lietuvos dailės retrospektyvinė paroda bus kitokia – centro direktorius Kęstutis Kuizinas teigė, kad ŠMC netgi džiaugiasi, jog į moderniojo meno rėmimą įsitraukė ir prieš metus rekonstruota Nacionalinė dailės galerija: „ŠMC pagaliau galės išsigryninti, atsisakyti monopolininko vaidmens [...] ir sutelkti dėmesį į tai, kuo mes iš esmės turėtume būti – tikru Šiuolaikinio meno centru.“