Kazė: viena savo abejonėse

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Su Kaze susipažinau pas Jutą Čeičytę, dirbtuvėj priešais Šv. Jokūbo bažnyčią, šeštam aukšte, kur Juta anuomet ir dirbo, ir gyveno. Nors ir aukštai reikėdavo lipti, lankytojų ten netrūko. Vieni ateidavo pažiūrėti naujų darbų, kiti – pasisemti idėjų, treti – šiaip pasisvečiuoti. Ateidavo ir Kazė, kartais su kokia nors drauge. Atsinešdavo vyno, kartais – kokį dailės žurnalą, man regis, dažniausiai lenkišką, nes daug kuo domėjosi ir lenkų kalbą mokėjo. Kalbėdavom apie naujausias parodas, apie įdomius ir neįdomius dailininkus, apie tuos, kurie mokėjo prasimušti, patikti valdžiai, ir tuos, kuriuos ta valdžia atvirai ignoravo, neįsileisdavo į parodas. Mūsų liežuviai buvo aštrūs, lyg pagaląsti. Nepalikdavom neužkabinusios ir teatro; čia tai jau ir Juta, ir Kazė duodavo garo scenografams: va šitas nejaučia erdvės, anas – be fantazijos, nuo Stalino laikų tą patį interjerą „projektuoja“, ana – miesčioniško skonio, jai tik mezginukus duok… O jeigu jau kas patiko – koks Nekrošiaus „Pirosmanis“, Vaitkaus „Karalius Ūbas“ ar Padegimo „Kreditoriai“ – bus išnagrinėta iki paskutinio kaulelio. Man tai buvo gera mokykla – išmokti  spektaklį pamatyti dailininko akimis, atkreipti dėmesį į nepastebėtą detalę… Dažnai juokdavomės. O juoktis Kazė mėgo atvirai ir garsiai; didelės, veik juodos jos akys prisipildydavo juoko ašarų, kvatodavo atsilošusi, tik susizgribusi, delnu truputį prisidengdavo burną, nes dantų, man regis, negydė, o ilgainiui nelabai daug jų ir beturėjo. Bet to nepaisė.

Kazė Zimblytė ruošia instaliaciją. 1979. Nuotrauka iš „Lietuvos aido“ galerijos archyvo

Nors negali sakyti, kad jai nerūpėjo išvaizda. Mėgo subtilius spalvų derinius – rudą su balkšva, vyšninę bei pilką. Ir, aišku, juodą. Mėgo laisvus, tarsi nepradėtus ar nebaigtus siūti drabužius, kokius žmonės dėvėjo senovėje, – ne pasiūtus, o tik sukabintus, surištus, užmestus. Tokie drabužiai ir tiko jos kresnokai figūrai. Gražiausia jos figūros dalis buvo skulptūriška galva: juodi, trumpai kirpti neramūs plaukai buvo dailiai apgulę taisyklingos formos apvalią kaukolę, o toje skulptūriškoje galvoje spindėjo akys – lyg iki juodumo prinokusios vyšnios. Akių išraiška buvo gyva, kartais liūdna ir švelni, o kartais – ironiška, pašiepianti; priklausė nuo aplinkybių… (Žmones, kurie jai buvo neįdomūs, apibūdindavo trumpai – „joks“.) Kelis kartus drauge su Kaze pas Jutą lankėsi ir tragiško likimo Veronika Vildžiūnaitė, skulptorė iš Panevėžio, kurią Juta su Kaze kartais paglobodavo. Pamenu, vienąsyk bandyta delikačiai, bet aiškiai pasakyti, ko skulptūroje nedera daryti.

Ilgainiui atsirado ir kita vieta, kur susitikdavau su Kaze dar dažniau, – Liucijos Šulgaitės keramikos dirbtuvė Tilto gatvės kiemo pusrūsyje, netoli Rašytojų sąjungos. Liucijos dirbtuvėje visuomet buvo gera: kompanija išgerti kavos ir ko nors įsimesti į burną rinkdavosi apie vidudienį. Liucija, šiek tiek pabuvusi su nekviestais, bet ir nevaromais svečiais, išklausiusi aktualias miesto naujienas, vėl eidavo prie savo ilgųjų stalų, kur žiedė naujus ir rikiavo ką tik krosnelėj „iškeptus“ daiktus, kartais leisdama juos apžiūrėti, bet dažniausiai dirbo sau tylėdama, nuo visų nusisukusi. Aš anuomet dar menkai tebranginau laiką, nes ir toks nieko neveikimas, stebėjimas kartais įkraudavo, ėjo į naudą. Vidudienį į dirbtuvę būtinai ateidavo ir Liucijos vyras Eugenijus Potalujus, kupinas visokiausių sumanymų. (Vienas iš jų buvo mane įkinkyti į jo rengiamą anais laikais prašmatnų leidinį, skirtą Liucijos parodai Maskvoje; nors ir kaip būtų keista, sutikau parašyti įžanginį straipsnį, tik su sąlyga, kad turėsiu visą medžiagą apie Liucijos kūrybą, taip pat išklausysiu keramikos „trumpą kursą“ – jį per kelis kartus jis man ir išdėstė pailiustruodamas albumais, knygomis, skaidrėmis jų bute Tverečiaus gatvėje.) Beje, Liucijos griežtai tvarkomoj darbinio stiliaus dirbtuvėje kvepėjo moliu ir buvo keletas elegantiškų daiktų – palubėje kabėjo graži lempa, panaši į žibalinę. Ant dailaus stalelio stovėjo itališka vaza, į kurią įmesti kokį nors pinigą galėjo kiekvienas apsilankėlis. Tos monetos, kapeikos, man atrodė kaip gero linkėjimai. Daug to gero buvo prilinkėta, ir dirbti Liucijai sekėsi: ir parodose netrukdomai dalyvavo, ir personalines rengė Lietuvoje bei užsienyje. Keramikams buvo lengviau nei tapytojams… Abstrakti, apibendrinta forma iš molio, akmens masės ar porceliano atrodė lyg ir savaime suprantama.

Bendrauti su Kaze, Liucija ir Juta bei jų draugais buvo įdomu. Visų galvose anuomet virte virė sumanymai, vyko savotiškos neskelbtos varžybos; idėjos iš vienos meno srities sunkėsi į kitą, iš tapybos lauko nesunkiai pereidavo į kitas dailės ir net ne dailės sritis. Jos sklandė ore virš valstybių ir virš tų lengvų, tarsi nieko neįpareigojančių pokalbių gurkšnojant kavą ar vyną  dirbtuvėse, virtuvėse ar kavinėse. Bet daugelį slėgė, o kartais varė į neviltį tai, kad niekuomet nebuvo aišku, ar tavo darbas kam nors reikalingas, ar pasieks jis žiūrovus, skaitytojus, pagaliau – kaip bus sutiktas.

Liucija jau seniai buvo peržengusi buitinės keramikos rėmus, Juta kartais prasmukdavo į respublikines parodas su savo abstrakcijomis, įvardijusi jas scenovaizdžiais. Kur kas sunkiau buvo Kazei. Ji neturėjo ir tokio užnugario; jos abstrakčios, keistų, nematytų faktūrų kompozicijos – paveikslai aiškiai bylojo apie dailininkės vidinę laisvę, apie nenorą taikstytis su meno ideologų primestomis normomis. Kazė atėjo iš tekstilininkų, jau aname bare buvo pradėjusi įdomiai dirbti, jautė faktūrų dermes (girdėjau, jai yra tekę dirbti net su bažnytinėm medžiagom), bet kovoti už vietą po saule, rūpintis užsakymais nemokėjo, o gal nenorėjo… Beje, niekuomet nenorėjo dirbti įstaigoje, nuo ko nors priklausyti, pasiduoti rutinai… Iš jaunystės mėgo piešti, po truputį pradėjo tapyti, pradžioj – lyg peizažus… Galbūt pirmąjį impulsą ieškoti naujovių gavo iš Jutos – jai patiko Jutos žaidimai faktūromis, bet Kazė čia nesustojo, nuėjo toliau. Savo improvizacijose išlaikė saiko jausmą. Ji kūrė abstrakcijas ir įsiliejo į savo kartos menininkų, plėtojusių šią kryptį, gretas. Jos talentas reiškėsi tuo, kad ji iš tikrųjų mąstė abstrakčiai, nieko neimitavo, nemėgdžiojo. Jos koliažai nebuvo teatrališki, jie buvo saviti ir alsavo tikrumu. Ji mokėjo mažu pasakyti daug. Kaip sakė viena iš bičiulių, Kazės talentas ir vidinė laisvė leido padaryti tikrą daiktą; ji, kaip koks Arvo Pärtas muzikoje, grojo viena styga… Jos  koliažai buvo keliasluoksniai – būdavo, ir tepa, ir lanksto, ir kloja keliais sluoksniais popieriaus juostas, tie paviršiai atrodo lyg supinti, surakinti, sutvarstyti. Todėl darbuose juntama įtampa. Mėgo purkšti nitroemaliu, kartais sluoksnis guldavo nelygiai ir juostas klijuodavo nelygiai (gal tas nelygumas ir buvo nuostabus?). Taip, Kazė nemėgo kruopštaus darbo, ji pati buvo impulsyvi, stichiška, neturėjo kantrybės, šlubavo ir jos darbų technika; mat anuomet dailininkai patys darėsi gruntą ir reikėjo žinoti to grunto paslaptis, jo santykį su dažais… Ji buvo atradusi savitą techniką, bet ir ta technika nebuvo patvari. Kas turi jos darbus, žino, kaip sunku juos restauruoti ir išlaikyti.

Paskutinius darbus tapant jai jau labiausiai rūpėjo spalva. Nelengva nusakyti Kazės darbų koloritą. Jis buvo santūrus, bet turtingas. Pavyzdžiui, bronza gula ant darbo paviršiaus, o ant jos – ruda, taigi aukso spindėjimas vos prasimuša iš apačios… Man tai primena senąsias kinų porceliano technikas, kai auksas buvo dengiamas rudu porceliano moliu. Panašus ir ikonų technikos pagrindas.

Kartais su Kaze leisdavomės į pokalbius apie gyvenimą, apie žmones, atsirado poreikis artimiau bendrauti. Kazė nemėgo buities, bet giliai jautė ir išgyveno būtį. Ji nebuvo intelektuali, bet buvo savaip išmintinga ir pagavi. Todėl geriausia būdavo kartu tylėti, suprasti iš pusės žodžio, iš mimikos. Kelis kartus esam susitikusios pas mane ir jos dirbtuvėje Antakalnyje. Įsiminė vienas ilgas sunkus pokalbis apie tai, kaip dėl nesuvokiamų priežasčių kartais su pačiais artimiausiais žmonėmis stačiai neįmanoma bendrauti, nesinori būti greta jų, ir apie tai, kaip visa tai slegia. Iš pradžių Kazė kalbėjo apie gimtąjį kaimą, Briedžiūnus, kurių ilgėdavosi, apie savo motiną, kuri po tėvo mirties vieniša ten, sodyboje, gyveno, ir apie tai, kad vis rečiau ten benuvažiuojanti, nors prie tos vietos ir tų namų buvo labai prisirišusi… Iš trūkinėjančių Kazės sakinių, iš pabirų žodžių supratau, kad mamos ir Kazės santykiai visai pairo, nepakantumas vienos kitai vis stiprėjo, jos šiurkščiai vaidijosi… Ir Kazė vėl bėgdavo į Vilnių. Klausytis tos juodos išpažinties buvo labai sunku, nes ir aš buvau patyrusi kažką panašaus. Kur to košmaro priežastys? Susvetimėjimas? Pažiūrų ir požiūrių skirtumas? Ne, dar ne visai tai, buvo dar kažkas… Atsakymas į tą klausimą atsivėrė šiek tiek vėliau. Iš kažko sužinojau, kad Kazės mama mirė. Neradusi Kazės Vilniuje, parašiau jai užuojautos laišką, norėjau paguosti. Netrukus ji paskambino man ir užėjo. Buvo juodai apsirengusi, lyg panirusi į apvyniotą aplink kaklą šaliką, patamsėjusiais paakiais, liūdna. Dėkojo už laišką ir balsu raudojo kaip vaikas, pro ašaras vėl išpažindama savo kaltę, tik jau visai kitaip – gailėdamasi, grauždamasi, kad nemokėjo būti kartu, o dabar jau vėlu… Ir tik po kelerių metų supratau, kad tai buvo kilę iš nepakantumo tam savo gyvenimui, įtarumo, laisvės varžymo. Taip, būtent laisvės varžymo!  Suvokiau, kaip stipriai išgyvena vienatvę, jutimą, kad yra niekam nereikalinga, negalėjimą išsivaduoti iš kažko, kas labai slėgė ir klampino vis gilyn. Bet suvokiau ir tai, kad jos vienatvė, kupina ilgesio ir kentėjimo, buvo ir savotiška pilnatvė, iš kurios tolydžio veržėsi naujos idėjos, vaizdiniai, svajonės. Geriausiai šitai matyti „Lietuvos aido“ galerijos leidinyje „Kazimiera Zimblyte (Kazė). Akimirkos“, kur surinkta Kazės piešiniai ir rašiniai, dramatiškas Briedžiūnų sodybos palikimas. Gamtos ir gimtojo lizdo meilė ją palaikė ir taurino. Piešiniuose pajunti tokį jaudulį ir virpėjimą, tokią smegduobių ir šviesos darną, kad net spalvą, kurios nėra, užuodi… Piešiniuose ir užrašuose ji, ko gero, buvo atviriausia. Štai keli iš jų:

Nežinau, ar mamos atminimui, ar kokia kita intencija Kazė savo sodybos rudenio pievoj, regis, pirmą kartą surengė instaliaciją, o gal ir performansą, apie kurį pasakojo draugai, tos šventės dalyviai. Įspūdingos instaliacijos (o anuomet mums tai buvo naujiena!) buvo surengtos ir Parodų rūmuose, ir Jeruzalėje – Marijos ir Vlado Vildžiūnų įžymiojoje, daug įdomaus mačiusioje pievoje. Apie vieną iš jų Kazės bičiulės buvo pasakyta, kad tai buvo stulpai su didžiulėm baltos ir mėlynos spalvos vėliavom, kurios atrodė lyg laiškai, išmesti į orą, lyg aitvarai ar paleistos mintys…  Vertikalė, stiebas ir ant jo plevenanti horizontalė, tas statiško ir judančio santykis čia buvo svarbiausia. Beje, su laiškais į Nebūtį man savaip asocijavo ir jos brandūs, mįslingi paveikslai, kabėję Olandų rūmų salėse. Vienas iš jų iš ten išlydėjo ir ją pačią…

Arba:

Kartą – tai buvo maždaug 1972–1973 metai – Kazė pakvietė užeiti į Šv. Jonų bažnyčią, kuri anuomet buvo po truputį restauruojama, o Kazei buvo leista ten įsikurti su savo projektuojama ir siuvama uždanga Maskvos Gnesinų muzikos mokyklos scenai. Didelėje vidurinės navos erdvėje užuolaida tilpo visu pločiu, Kazė po ją ir aplink ją vaikščiojo nusiavusi batus, dėliojo nudažytas skiautes, komponavo, sagstė. „Aplink vaikščiodama nieko nepamatysi, lipk į sakyklą, iš ten visuma matosi. Aš dėliosiu, o tu man sakysi, kur geriau dera.“ Į sakyklą užlipdavo ir ji pati. Prie apatinio laiptelio buvo padėta Kazės „tašė“, greta – termosas, cigarečių „Tallinn“ pakelis, kažin kokie popieriai. Aplink voliojosi daugybė skiaučių. Uždanga turėjo būti lyg Klee paveikslas iš rusvų, oranžinių ir terakotinių tonų kvadratėlių, susiūtų ant tvirto pamušalo. Itin subtilaus sodraus kolorito.  Sakyčiau, savotiškas skiautinys. Laikas bėgo, jau reikia vežti užsakymą, o darbas vis nebaigtas. Kazė nervinosi, skubėjo ir pagaliau išvežė. Grįžo gerai nusiteikusi ir, regis, su honoraru. Bet jau vėliau teko girdėti, kad pakabinta Gnesinų salėj uždanga suplyšo, ją teko restauruoti. Konfūzas! O Kazė keikė ir tą uždangą, ir kam ėmėsi tokio sunkaus darbo.

Beje, kartais ir jos paveikslams trūko precizijos, su jais taip pat visokių nuotykių būta: tai koks popiergalis styro atsiklijavęs, tai dažai lupasi. Bet man tai savaip suprantama: Kazei įdomiausia buvo sugalvoti, sumanyti, išbandyti, o ne varginantis procesas.

Kartą pagyriau baltą vilnonį Kazės sijoną. Nebuvo jis akinančio baltumo, greičiau dramblio kaulo ar nenugriebto pieno atspalvio. O ji man sako: „Ateik į bažnyčią, aš tau duosiu tos vilnos kiek nori, nuo Gnesinų liko daugybė atraižų!“ Ir davė man tokią, iš kurios netrukus buvo pasiūtos madingos nuo kelių platėjančios kelnės… Kaip hipių. Jas mūvėti galėjai ir vėsią vasarą, ir žiemą. Kartą jos mane išgelbėjo iš beviltiškos padėties: Permės oro uoste, kur dėl blogo oro pilna salė žmonių laukė kokio nors skrydžio Europos link, tarp jų ir aš, po kelių valandų stumdymosi staiga išgirdau spigų kasininkės šūksnį: „Ei, devuška v belych briukach i perom v ruke, chočeš na Leningrad?“ Tamsiai apsirengusių žmonių minioje tikrai atrodžiau kaip balta varna (o dar su man dovanota didžiulio paukščio plunksna rankoj!) – tai ir išskridau iš Uralo…

Prie keistų nuotykių, susijusių su Kaze, priskirčiau ir dar vieną. Kartą specialiai dienos metu Kazė užėjo pasižiūrėti paveikslų, albumų. Tėvas buvo nemažai surinkęs iš senųjų Vilniaus antikvariatų ir kolekcininkų, daugiausia lenkų. Apžiūrėjusi paveikslus, Kazė pamatė ant spintutės dvi žvakides su žalsvo marmuro stovais ir varinėm lėkštelėm. Žvakides, apmūsijusias ir beveik išmontuotas, man buvo atidavusi teta, ir kažkoks elektrikas jas šiaip taip susuko, bet buvo aišku, kad jas reikėtų profesionaliai sutvarkyti. Kazė nustebo, kodėl jų ir dar tokios elegantiškos barokinės lempos su porcelianinių žiedų apvijom nenunešu restauratoriams. Prisipažinau, kad tokių nepažįstu, be to, ir pinigų tokiems darbams apmokėti neturiu. O ji sako, kad būtent tokių pažįsta, esą jie puikūs meistrai, šiuo metu restauruojantys Šv. Jonų bažnyčios šviestuvus ir savo dirbtuvę įsikūrę pačioj varpinėj. Sutarėm eiti drauge; kai nuėjom, vyrai Kazę sutiko linksmai, kaip savą, pasiūlė taurelę; susipažinom, ir aš mačiau, kad mano iš didelės rankinės ištrauktas turtas jiems padarė įspūdį. Žvakides ir lempą pastatė greta kitų rakandų ant purvinos lentynos ir jos ištirpo akyse, susiliejo su tais svetimais daiktais. Vieno iš vyrų, Kęsto, paklausiau, kiek tai kainuos ir kada turėsiu atsiimti, o jis, mirktelėjęs kolegai, pasakė: „Sutarsim. Užeidinėkit laiko turėdama.“ Kai kartą užėjau, viena žvakidžių jau buvo sutvarkyta, norėjau pasiimti, bet jis pasakė, kad geriau viską iš karto… Išėjau. Kai vėl pasirodžiau, man buvo pasakyta, kad Kęstas išvykęs, o kur mano daiktai, jie nežiną. Atsiradęs Kęstas pareiškė, kad daiktai dingo. „Visi?!“ – „Visi“, – niūriai burbtelėjo. Pasiskundžiau Kazei, prašiau pagelbėti, bet ji pasakė: „Žinai, dabar tokie laikai, visi, kas nugriebia ką geresnio, tuoj lekia į Lenkiją. Ten puikiai veikia rinka.“ Tarpininkauti nenorėjo… Manęs laukė siaubingai nemalonūs pokalbiai su namiškiais… „Kodėl tau visada taip?“ Po to įvykio mūsų santykiai su Kaze atšalo. Matėmės vis rečiau, dažniausiai pas kitus žmones.

Įsiminė ir dar vienas epizodas. Tai buvo po Jutos Čeičytės pirmosios personalinės parodos Parodų rūmuose atidarymo, įsimintiną Brežnevo mirties dieną 1982 metų rudenį. Į dienos šviesą pirmą kartą buvo ištraukti visi abstraktūs jos darbai. Susirinko daugybė žmonių, kaip per tikrą šventę. Bet banketo rengti rūmuose neleista dėl valstybinio gedulo, todėl po atidarymo visi patraukė į Jutos namus Mykolo Oginskio gatvėn. Sveikinimai ir linksmybės vyko ten, ankštame plote. Visi gėrė vyną, stati užkandžiavo, ragavo totorišką šimtalapį; aišku, buvo ir Kazė. Kai visi įkaito, kalbos darėsi vis garsesnės ir karštesnės, vyrai eidavo parūkyti ir kelintą jau kartą apžiūrėti po langu tą vakarą pastatytos neaiškios paskirties juodos mašinos; staiga iš koridoriaus pamačiau, kaip Kazė, pasikėlusi ilgą storą sijoną, juo apglėbė virtuvėj ant stalo stovintį vyno butelį ir norėjo jau sprukti pro duris, bet vienas iš jaunesnių dailininkų ją sugriebė… Ir sugrąžino. Tada pagalvojau, kad  Kazė grimzta į juodą spalvą. Net ne spalva tai, bet pati dramatiška juoduma.

Kazės nebėra. Bet juoduma sklaidosi. Liko kūriniai, liko jos ilgesio, troškimų ir neišsipildymų instaliacijos mūsų, dar esančių, atminties erdvėse.

P. S. Širdingai dėkoju man talkinusiems Kazės bičiuliams – Jutai Čeičytei, Laimei Lukošiūnienei, Liucijai Šulgaitei, Birutei Patašienei, Marijai ir Vladui Vildžiūnams, kurių prisiminimais rašinyje esu pasinaudojusi.

Nida–Gilužiai, 2010 vasara