Literatūra / Šiaurės katinai ir Vertimai

2010 10 08

Gatvėje ir namie

SERGEJ DOVLATOV

Mano žmona pasakė:

– Ir dar – skambino Gabovičius. Jis turi kažkokį reikalą. Žadėjo užeiti.

– Žinau. Tikriausiai nori grąžtą pasiskolinti. Man sakė, kad jis nusipirko lentyną…

Gabovičius buvo mano kaimynas ir kolega. Tiksliau, ne visai kolega – jis buvo filologas. Triūsė prie sensacingos knygos. Jos pavadinimas – „Susitikimai su Achmatova“. Ir paantraštė: „Kaip ir kodėl jie neįvyko“. Na, kažkas panašaus…

Aš pradėjau varstyti batų raištelius.

– Kur išsiruošei?

– Pasivaikščiosiu. Cigarečių nusipirksiu.

– O kaip Gabovičius?

– Jeigu jis mane užtiks, bus begalinis plepėjimas. O man dirbti reikia.

– Tai kada grįši?

– Kai tik jis išeis. Duok man ženklą.

– Kokį?

– Uždek, tarkim, šviesą tualete.

– Šviesa tualete ir taip nuolat plieskia.

– Tada išjunk.

– Geriau aš ant lango pakabinsiu štai šitą baltą palą.

– Okay…

Nulipau į holą. Sėlindamas prasmukau pro liftą. Ištykinau į lauką. Kaip tik pradėjo temti. Be to, peršokau į kitą gatvės pusę. Taigi Gabovičius negalėjo manęs pastebėti.

Nusipirkau pakelį „Marlboro“. Nuėjau iki rusų parduotuvės.

Nupirkau mamai laikraštį. Čia pat prie kasos išmaukiau buteliuką „Perrier“. Paskui kaktomušomis mane sustabdė Davydovas iš „Russkoje slovo“. Pasiteiravo, kaip reikalai. Aš rikošetu atšoviau:

– O kaip Epšteino sveikata?

– Matai, – numykė, – ruošiuosi jam skambinti į ligoninę. Infarktas – tai, pats supranti, ne pokštai.

– Linkėjimai jam, – nuoširdžiai išspaudžiau…

Grįžau prie savo būstinės. Baltos palos nesimatė. Beje, darėsi vis žvarbiau. Tada užsukau į „Podmoskovję“, paprašiau puodelio kavos. Gal, manau, užkrimsiu ko nors.

– Duokite, – sakau, – valgiaraštį.

– Valgiaraščio neturim.

– Kaip?

– Aš jums ir taip pasakysiu, ko yra.

– Neatsiminsiu.

– Atsiminsit. Todėl, kad pas mus tiktai šašlykas.

– Esu priblokštas, – sušukau, – aš kaip tik šašlyko ir geidžiau…

Pavalgiau. Išgėriau kavos. Tuo metu susirinko publika, užgriežė muzika. Atsimenu, ansamblio vadovas klyktelėjo:

– Vaikaitis Iraklijus sveikina senelę Natelą su gimimo diena! Jos garbei atliksime lyrinę dainą…

Jis išlaikė pauzę ir iškilmingai pridūrė:

– Lyrinė daina: „Tu gyva dar, mana senute?..“

Atsiskaičiau ir išsliūkinau į gatvę. Jau visai sutemo. Mūsų šešiaaukštis namas grėsmingai dunksojo vakaro juodymėj. Bet palos nebuvo. Pajutau, kad pradėjo smarkiai šalti. Užėjau į sportinių prekių parduotuvę priešais fotoateljė. Nusipirkau striukę už trisdešimt dolerių. Nedelsdamas apsivilkau. Ir tik tada pastebėjau ant krūtinės emblemą – kaukolė, du blauzdikauliai, plius šizofreniškas užrašas: „Tu tai perskaitei? Vadinasi, esi per daug arti!“

Vaikštinėju gatve su tuo degeneraciniu vatinuku. Artinuosi prie savo namų. Šviesa dega, o skuduro nėra.

Susiieškojau telefoną automatą. Ragelį pakelia žmona.

Sušnabždu:

– Atsakinėk tik „taip“ arba „ne“.

– Ne, – pasakė mano žmona.

– Kas – ne?

Tyla.

– Gabovičius pas mus?

– Taip.

– O tu sakai – ne… Jis nesiruošia dingti?

– Taip.

– Kas – taip? Taip – ruošiasi? Ar taip – nė neketina?

– Aš manau – ne.

– Vadinasi, nesiruošia?

– Ne.

– Žiūrėk, nevaišink jo.

– Nė už ką.

– Ar nepamiršai tos drobulės?

– Ne.

Vėl nusliūkinau iki rusų parduotuvės. Sutikau Davydovą. Jis sako:

– Ar žinai naujieną – Epšteinas mirė. Aš ką tik jam į ligoninę skambinau. Norėjau nuvažiuoti, aplankyti, ir matai kaip…

– Siaubas, – sakau.

Staiga nusprendžiau paskambinti vienai pažįstamai moteriai. Na, šiaip tokiai, nieko ypatinga. Tiesiog pažįstama trisdešimtmetė iš gretimo namo. Be vyro.

Pasirausiau užrašų knygelėje. Skambinu. Ta pati Neli atsiliepia.

– A, tai tu?! Maniau, visai mane pamiršai…

– Ar galiu, – meilikauju, – užeiti?

Stojo nedora pauzė. Ir paskiau greiti žodžiai:

– Tu jau man atleisk, aš ne viena.

– Tiek to, – sakau, – kada nors kitą kartą.

Atsakas baisus:

– Kito karto nebus. Tarp mūsų viskas baigta. Tu turi žmoną ir dukrą. Privalau aš gi apie save pagalvoti?..

Ir Neli pakabino ragelį.

Susimąsčiau. Visi žmonės žiaurūs savaip. Vyrai, pavyzdžiui, šiurkščiai kalba ir meluoja. Išsisukinėja kaip gali. Bet netgi pats žiauriausias vyras neriktels tau: „Išeik! Tarp mūsų viskas baigta!..“ O moterys praneša visa tai lengvai ir netgi su šiokiu tokiu malonumu: „Išeik! Tu man šlykštus! Neskambink daugiau!..“

Pirmiausia jos verkia ir rauda. Paskui susiranda kitą ir rėkia: „Išeik!“

Išeik! Bet aš net ir tokio žodžio neturiu galios ištarti…

Pasižiūrėjau į laikrodį – pusė vienuolikos. Kino teatrai jau miega. Pinigų beveik nėra. Reikalas krypsta naktin.

Mano langai viliojamai švietė. Baltoji drobulė vis dar nekabojo. Bet užtat naktis užgulė galutinai. Kaukolė ir kaulai ant mano vatinuko nustojo ryškėti. Ir užrašas neteko prasmės.

Vėl paskambinau namo. Nespėjau išleisti nė garso, o žmona man tvirtu balsu meta:

– Ne.

– Ne tai ta prasme – taip? Gabovičius dar pas mus?

– Taip, – girdžiu.

Ir mintys apniunka – kas ten vyksta? Gal rimtas pokalbis? Ar koks svarbus reikalas yra?

Net pavydo jausmas man pabudo. Kabinu ragelį. Skambinu Rafailui, kuris užsiiminėja nekilnojamuoju turtu. Ačiū Dievui, jis gyvena čia pat už kampo.

– Ar turi, – klausiu, – pinigų?

– Manykim, kad ne. Bet yra „Visa“, „MasterCard“, „American Express“… O ką?

– Varom kur nors.

– Kokia prasme?

– Aš nežinau… Į Kanadą… Arba į Braziliją…

– Su malonumu, – atsako, – bet mano Rita serga. Gal po savaitėlės?

– Po savaitėlės, – sakau, – aš jau tikriausiai namie būsiu.

– O kur tu dabar?

– Šlaistausi.

– Tu išgėrei?

– Puiki mintis. Mestelėk man pro langelį dolerių… penkiolika.

– Aš gi pasakiau – pinigų neturiu. Rytoj bus.

– O iki rytojaus man po langais braidžioti?

– Jeigu nori, užeik.

– Geriau padaryk paslaugą. Paskambink į „Forest Diner“. Pateik savo „Visa“. Pasakyk, kad man išduotų vieną porciją drinko. Geriau dvi. O pinigus, pasitaikius progai, atiduosiu.

Nupėdinau į „Forest Diner“. Mostelėjau du bokalus romo su pepsikola. Surūkiau cigaretę ir ryžtingai pasukau namo.

Buvo pirma nakties. Mano langas degė ryškiai ir svetingai. Beje, šviesa tualete buvo užgesusi. Gal Gabovičius išjungė?..

Pakilau liftu į šeštą aukštą. Susiradau raktą. Durys atsivėrė. Gabovičius stovėjo ant slenksčio. Jis buvo su paltu. Kažką kalbėjo, gestikuliavo ir barstė pelenus. Pamatęs mane, nutvisko šypsena.

Mano žmona truktelėjo pečiais:

– Aš jam tūkstantį kartų sakiau – nusivilkite paltą. O jis nė už ką.

– Aš gi minutėlei, – tarė Gabovičius, – man laikas eiti. Nors dabar ką ten… Sergejus parsirado – galima rimtai pasikalbėti…

Jis nusimetė paltą. Prisėdo prie stalo ir pradėjo:

– Ar žinote, kad aš turiu rečiausias Achmatovos nuotraukas?

– Kokias nuotraukas?

– Aš gi pasakiau – Achmatovos nuotraukas.

– Kelintų metų?

– Kaip – kelintų?

– Nuotraukos kada darytos?

– Na, septyniasdešimt ketvirtais. O gal septyniasdešimt šeštais. Aš neprisimenu.

– Ji seniai buvo mirusi iki to laiko.