Epochos perliukai ir šiurpuliukai

DALIA ZABIELAITĖ

Claire Goll. Vaikantis vėją. Memuarai. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba,
2010. 288 p.

Memuarų žanras savitas tuo, kad autorius juose pasakoja apie įvykius, kurių dalyviu jam teko būti, ir tuo pasakojimu daugiau ar mažiau atskleidžia savo asmenybę. Vienuose memuaruose labiau akcentuojama įvykių plotmė, kituose – pasakotojo asmenybė. Bet abi plotmės paprastai yra susijusios ir susijusios taip, kad nuo pasakotojo asmenybės priklauso, ką ir kaip jis pasakoja apie įvykius. Šiuo dvejopu aspektu galima nagrinėti ir Claire Goll (1890–1977) memuarų knygą: ką ir kaip iš Vokietijos kilusi žydų poetė ir rašytoja, žurnalistė ir vertėja pasakoja apie XX a. pirmos pusės kultūrinį gyvenimą, kuriame jai teko dalyvauti? Ir ką tas pasakojimas byloja apie pačią rašytoją?

Iš karto reikia pasakyti, kad memuarų knyga „Vaikantis vėją“ parašyta Claire Goll gyvenimo saulėlydyje, kai rašytojai buvo aštuoniasdešimt penkeri. Išleista Prancūzijoje 1976 m. likus metams iki rašytojos mirties. Memuaruose ji pasakoja apie savo ilgą gyvenimą nuo vaikystės iki senatvės, asmeninę istoriją susiedama su platesne kultūrine XX a. panorama.

Pirmiausia knyga leidžia pažinti Claire Goll. Lietuvių skaitytojams tikriausia tai dar mažai žinomas vardas. Galima sakyti, kad tai pirma jos knyga lietuviškai, jei neminėsime 2003 m. išleisto vokiečių meilės lyrikos rinkinio „Tavo rankos – dvi baltos kregždės“, kuriame publikuojami kelių Claire Goll ir jos vyro poeto Yvano Gollio eilėraščių vertimai. Ši rašytoja nėra XX a. literatūros garsenybė, nėra sukūrusi ypatingų šedevrų, tačiau ji verta dėmesio kaip reikšminga figūra, dalyvavusi XX a. pirmos pusės Vakarų Europos kultūriniame gyvenime.

Žvelgdama iš laiko perspektyvos, Claire Goll pasakoja kasdiene kalba, nefetišizuodama praeities, o tik, kaip pati sako, šaltu žvilgsniu aprėpdama gerokai ją apvylusią epochą (p. 8). Knygoje rasime labai daug vardų asmenų, kuriuos rašytoja pažinojo. Vieni jų gerai žinomi (pvz., Raineris Maria Rilke, Jamesas Joyce’as, Marcas Chagallas), kiti mažiau žinomi (pvz., Tristanas Tzara, Herwarthas Waldenas, Hugo Ballas). Nedaug knygoje rasime istorinių datų (kaip lemiami XX a. lūžio taškai minimi Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai), viešo kultūrinio gyvenimo faktų (kiek daugiau dėmesio skiriama dadaistų ir siurrealistų judėjimams bei pacifistų sąjūdžiui). Bet rasime tikrovės suliteratūrinimo elementų, kurie kiek suprastina memuarų vertę (pvz., tokie yra esamojo laiko forma pateikti tiesioginės kalbos fragmentai). Daugiausia dėmesio rašytoja skiria pažinotų kūrėjų charakteriams ir temperamentams aprašyti, žmonių santykių ir likimų peripetijoms, jų gyvenimo kasdienybei.

Į visa tai retrospektyviai žvelgiama pasitelkus savitą psichologinę deskripciją. Nors žodis „psichologinė“ irgi nelabai tinka. Nes, kaip rašo Claire Goll, psichologiniai modeliai nedaug ką paaiškina kalbant apie konkretų žmogų ir konkrečią situaciją. Memuarų pasakojimas veikiau panašus į anapus psichologinių ir moralinių vertinimų esančią kultūros gyvenimo ir pažinotų garsių kūrėjų kasdienio įspūdžio deskripciją. Tai deskripcija, kurią pateikia antimiesčioniškų, antikonformistinių pažiūrų rašytoja, pernelyg neeksplikuodama savo vidinio Aš, kaip rašo knygoje, ramiai atsidėjusi „žiūrovės vaidmeniui“ (p. 100). Iš tokios kad ir šaltokos deskripcijos atsiskleidžia savitas rašytojos subjektyvumas, kuris, perskaičius knygą, ne vieną pašiurpins.

Knyga ypatinga tuo, kad joje rašytoja ne tik retrospektyviai pasakoja apie savo gyvenimą, bet ir aiškina tai, kas suformavo jos savitą subjektyvumą. Antai būdama sena vis dar su panieka Claire Goll prisimena motiną. Memuarai pradedami pasakojimu apie paauglystę prabangiuose Miuncheno namuose, apie tai, kaip valdinga motina visaip žemindavo ir kankindavo dukrą, kaip jau tada Claire ėmė jos nekęsti. Atmesdama požiūrio į tėvus stereotipą, rašytoja parodo, kaip neigiamai motina paveikė gyvenimą. Bėgdama nuo jos sadizmo, Claire skubėjo susirasti vyrą ir ištekėti. Bet jos ir žydo teisės studento Heinricho Studerio santuoka buvo panaši į žemą finansinį sandorį ir greit iširo. Paskui, jau Šveicarijoje, rašytoja susipažino su Prancūzijoje gimusiu žydu antimilitaristu ir poetu avangardistu Yvanu Golliu (tai pseudonimas, tikroji jo pavardė, kaip minima knygoje, buvo Isaacas Langas, p. 249). Ilgokai abu gyveno susidėję (anuomet už tokį sugyvenimą viename Šveicarijos viešbutyje net baudą mokėję) ir tik vėliau susituokė.

Knygoje rašytoja pabrėžia ir tai, kad savitą jos subjektyvumą formavo destruktyvios XX a. pirmos pusės istorinės aplinkybės, negailestingai žlugdžiusios jaunų žmonių idealistinį troškimą „kurti naują pasaulį, teisingesnę visuomenę“ (p. 49). Nepritekliai ir politiniai įvykiai iš Šveicarijos 1919 m. rašytoją su vyru atginė į Prancūziją – mat abu buvo komunistuojantys pacifistai. Paskui nuo kilusios fašizmo ir holokausto bangos 1939 m. jie pabėgo į JAV. 1947-aisiais vėl grįžo į Prancūziją, čia skurdo ir, pasikeitus intelektualinėms madoms, jau buvo mažai žinomi.

Taip žmonės ir epocha suformavo šaltoką ir pagiežingą Claire Goll subjektyvumą, kuriuo nuspalvinti jos pasakojimai apie stebinančiai gausias pažintis su XX a. pirmos pusės įžymybėmis: Jamesu Joyce’u, Raineriu Maria Rilke, André Malraux, André Bretonu, Albertu Einsteinu, Pablo Picasso, Salvadoru Dalí, Vladimiru Majakovskiu, Oskaru Kokoschka, Marcu Chagallu ir kt. Šiuo požiūriu knyga iš tiesų pribloškia – ne kiekvienam duota tiek ir tokių garsenybių pažinti. Pažinti ne formaliai, bet gan asmeniškai. Nors galima sakyti ir kitaip: pasakoti apie pažintis su garsiais žmonėmis, save sureikšminti dėl tų pažinčių, o ne dėl savo kūrybos atrodo šiek tiek žema. Apie savo kūrybą memuaruose Claire Goll užsimena nedaug, pabrėždama, kad labiau rūpėjęs gyvenimas, o ne rašytojos karjera. Kas žino, gal taip pateisinama talento stoka, negebėjimas gyventi kūrybinį gyvenimą.

Šiaip ar taip, Claire Goll svečiuodavosi įžymybių namuose, pastarosios svečiuodavosi pas ją, prie vienų budėjo ligoninės palatoj, su kitais šventė Kalėdas, dar kitiems pozavo. Apie pažinotus žmones pasakojama aibė istorijėlių, kurios sugula į gan eklektišką linijinės chronologijos pasakojimą. Vieni epizodai atskleidžia tų garsenybių menkystę (pvz., psichoanalitikai Sigmundas Freudas ir Carlas Gustavas Jungas niekino vienas kitą, abu sirgdami didybės ir visažinystės manija; panašiai Salvadoras Dalí tyčiodavosi iš Pablo Picasso). Kiti epizodai byloja apie garsių kūrėjų kitoniškumą ir jų talento keistybes. Knygoje esama ir pikantiškų detalių apie garsių žmonių kasdienę buitį ir pomėgius (pvz., Raineris Maria Rilke mokėjo kepti skanų omletą ir subtiliai serviruoti stalą, Albertas Einsteinas mėgo griežti smuiku). Iš pasakojimo aiškėja ir tai, kad vienų rašytoja nekentė (pvz., Jameso Joyce’o), kitais žavėjosi (pvz., dadaistu Hansu Arpu, kuris asambliažus kurdavo lyg pirmos kūrinijos dienos atmosferoje). Šios lengvai intelektualinės temos atskleidžiamos iš pasirinktos, kaip rašytoja sako, grynai „žmogiško požiūrio“ perspektyvos, epochos garsenybes parodančios ne kaip monumentalias, o kaip labai žmogiškas būtybes. Sakytum, visai patrauklus požiūris, jei nebūtų taip sumišęs su šaltu Claire Goll piktavališkumu, neretai nuklystančiu į paskalas.

Vietomis tas grynai „žmogiškas požiūris“ virsta bulvarine meilužių tema, dėstoma su pagiežingu pasimėgavimu – tiek apie savo šeiminį gyvenimą, tiek apie kitus. Antai nors Claire Goll gyveno su vyru Yvanu iki pat jo mirties 1950 m., per visą bendrą gyvenimą vienas kitą erzindavo meilužiais: kai vienas ką nors susirasdavo, susirasdavo ir kitas, apsigyvendavo pas meilužius, su jais keliaudavo, paskui vėl sueidavo draugėn.

Literatūros istorijos požiūriu, bene sensacingiausia atrodo Claire Goll ir Rainerio Marios Rilkės – net sunku pavadinti meilės – istorija. Kaip pasakoja memuaruose, būdama mokinė Claire svaiginosi skaitydama šio poeto eiles, paskui buvo viena iš jo meilužių, gyveno su juo, o jo vaiko – gal net pirmiausia Rainerio Marios Rilkės noru – atsikratė abortu. Šią istoriją rašytoja pasakoja šaltai, tarsi jausdama panieką poetui ir kažkiek didžiuodamasi savimi. Perskaičius taip papasakotą istoriją, abejotiną vertę įgyja knygos priede publikuojami keli Claire Goll meilės laiškai poetui. Dar labiau didžiuodamasi savimi memuarų pabaigoje rašytoja pasakoja apie tai, kaip būdama septyniasdešimt šešerių mėgavosi perversišku seksu su dvidešimtmečiu poetu (kuris, kaip kitur rašoma, po kiek laiko susidėjo su homoseksualu ir ją paliko).

Nestebina, kad, kai pirmą kartą prieš trisdešimt metų pasirodė Claire Goll memuarai, jie darė šokiruojantį įspūdį. Tokio įspūdžio galbūt sąmoningai siekta. Tik dabar, pirmąkart pasirodydami lietuviškai, šie memuarai nebešokiruos. Piktavališkas požiūris į žmones, bulvariniai skandaliukai ir apkalbos dominuoja ne tik lietuviškoje žiniasklaidoje. Pažerdami aibę panašių temų, memuarai „Vaikantis vėją“ pirmiausia kai ką byloja apie pačią rašytoją – amoralią, kerštingą, landžią apkalbinėtoją – ir apie tai, kas anuomet vyko už fasadinės kultūros pusės.

Knygoje esama ir kitokių, ne paskalų stiliumi aprašytų dalykų. Vertingos kelios kultūros istorijos detalės. Antai savitu rakursu, tarsi iš vidaus ir gyviau nei meno ar literatūros istorijos bei vadovėliai, bet taip pat šaltai ir nefetišizuodama Claire Goll pasakoja apie dadaistų ir siurrealistų sąjūdžius, dar labai neapibrėžtus ir gaivius, apie jų maištą prieš industrializaciją ir miesčionėjimą. Iš rašytojos pasakojimo susidėlioja spalvinga žydų menininkų dramatiško likimo XX a. pirmoje pusėje mozaika. Iškalbingi keli retesni istoriniai faktai, pvz., apie gestapo šnipus, kurie buvo infiltruojami į prancūzų intelektualų terpę. O štai rašytojos požiūris į moteris papiktins šiuolaikines feministes. Atsirenkant minėtas temas, knyga galėtų sudominti meno, literatūros studentus, norinčius nevadovėliškai pažinti XX a. pradžios kultūros judėjimus.

Rašytojos memuarus būtų galima kritikuoti dėl to, kad per daug akcentuoja ir taip schemišką kasdienišką požiūrį į menininkus, esą visi jie niekam tikę nedorėliai. Kita vertus, savo memuarais ji drastiškai griauna meno, mokslo garsenybių ypatingo dvasingumo mitą. Perskaičius knygą kyla ir keli nepopuliarūs filosofiniai klausimai (pvz., apie meno kūrinio ir žmogaus vertės santykį, apie memuarų rašymo kultūrą, apie kultūros gyvenimo etiką). Šiek tiek intelektualūs ir kartu bulvariniai, taigi netipiški, Claire Goll memuarai gal ir turi šiokią tokią kultūrinę, istorinę ir pažintinę vertę: iš nemaža dalimi negatyvaus jų turinio galima pasimokyti pozityvių dalykų. Gal geriau, jei tūlas studentas apie meno žmonių niekšybes pirma sužinos iš knygos, o ne iš gyvenimo.

Beje, pagal Claire Goll memuarus Briuselio teatralai, bendradarbiaudami su prancūzais, 2006 m. pastatė monospektaklį „Viskas yra tuštybė“ (2007-aisiais jis rodytas ir Vilniuje). Kas žino, gal šis teatrinis įvykis ir padėjo Lietuvoje atrasti ne itin garsią rašytoją ir jos dabar jau kiek užmirštą knygą ir įkvėpė ją išversti į lietuvių kalbą.

Na, o pabaigoje paminėsiu vieną faktą, kuris leidžia dar geriau pažinti savitą rašytojos subjektyvumą. Memuaruose „Vaikantis vėją“ pora žodžių ji mini poeto Paulio Celano prieš ją „sukeltą polemiką“ (p. 251). Tačiau dabar žinoma, kad šią „polemiką“ sukėlė ne poetas, o jį užsipuolusi rašytoja. Apie tai viena kolegė papasakojo daugiau detalių: po vyro Yvano mirties Claire Goll rengė spaudai jo poeziją. Ją tvarkydama ji griebėsi visokių manipuliacijų ir falsifikacijų: ankstino eilėraščių parašymo datas, juos prikūrinėjo ir perdirbinėjo (kai kur Paulio Celano kūrybos stiliumi), kaip savo panaudojo Paulio Celano į vokiečių kalbą išverstus jos vyro eilėraščius. 1953 m. Claire Goll apkaltino Paulį Celaną, jau išleidusį du savo poezijos rinkinius, jos vyro plagijavimu. Ne tik savo, bet ir daugelio pažįstamų žurnalistų, rašytojų rankomis ji metų metus spaudoje plačiai kurstė viešą šmeižto akciją – apogėjų ji pasiekė 1960 m. Nekeista, kad šis puolimas sukrėtė jautrų, orų ir talentingą poetą, palaužė jo psichinę sveikatą ir, galima sakyti, privedė prie savižudybės. Visa tai vyko dar prieš pasirodant memuarams „Vaikantis vėją“, bet juose rašytoja apie šį savo poelgį nekalba.

Nežinodamas šios istorijos, ne vienas skaitytojas žavėsis Claire Goll memuarų drastišku atvirumu. Bet turėdamas omeny minėtą faktą imi baisėtis pačia Claire Goll, kurios niekšingumas juntamas skaitant memuarus, o ir jie ima atrodyti kažkokie netikri, suklastoti. Juos vertinant gal tik nedaug galima pasiremti knygos pradžioje esančiu epigrafu iš Ekleziasto „Miglų migla… Visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis“ (1, 14) – memuarų antraštė „Vaikantis vėją“ ir yra šios frazės parafrazė. Ši biblinė įžvalga disonuoja su memuarų autorės subjektyvumu ir nuostatomis, ir kas pasakys, ar tai pačios nereligingos rašytojos, o gal prancūzų leidėjų parinktos frazės. Šiaip ar taip, visa tai, kas aprašyta memuaruose, tik „miglų migla“. Arba, remiantis kitu Biblijos vertimu, „tuštybių tuštybė“. Bet bjauri, sukrečianti ir piktinanti. Ir tik užvertus knygą palengvėja: gyvenime dar yra ir kitokių dalykų.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“