Apie inteligentų „verkšlenimą“

ANDRIUS MARTINKUS

Esama inteligentų verkšlenimo, tačiau esama ir pasaulėjautos, kuri tai, kas sveikam moraliniam jausmui atrodo juoda, sau (ir kitiems) vaizduoja esant balta. Šiai pasaulėjautai XXI a. pradžioje atstovauja visas spektras įsitikinimų ir nuomonių, pradedant tvirtinimu, kad dėl visuotinio atšilimo kalta ne žmogaus veikla (ir kad viskas susitvarkys savaime), baigiant Lietuvos ministro pirmininko viename interviu pareikšta mintimi, kad masinė lietuvių emigracija yra „normalus“ procesas, liudijantis, jog lietuviai „yra drąsi tauta“. Tokią pasaulėjautą (nuoširdžią ar per prievartą sau ir kitiems brukamą – kitas klausimas) galima pavadinti „nusikalstamu optimizmu“.

Būtent tokio – ir gana agresyvaus – optimizmo dvasios yra persmelktas Laimanto Jonušio straipsnis „Kodėl Lietuvoje tebesinori gyventi“ („Š. A.“, IX.10). Kaip ir ponui ministrui pirmininkui, autoriui atrodo, kad visus europinius (ir ne tik) ne karo metu pasiektus bėgimo iš savo šalies rekordus gerinanti lietuvių emigracija yra geras dalykas – bent jau tam tikra prasme: „Žinoma, geriau tegul ten dirba ir užsidirba, negu čia nuo bambalių ir odekolono apspangę kirmija.“ Tačiau, viena vertus, matyt, tikrai nėra labai miela gyventi šalyje, kurioje „užsidirbti“ galima tik „bambaliui ir odekolonui“. Kita vertus, tam tikra prasme pasaulyje viskas yra OK. Tam tikra prasme būtų gerai, jeigu lietuvių tauta apskritai išnyktų – planetoje gyventojų vis daugėja, ir „laisvas plotas“ prie Baltijos tikrai neliktų tuščias. Tam tikra prasme būtų gerai, jeigu išnyktų visa žmonija – Žemės ekosistema su palengvėjimu atsidustų. Susidūrus su tokios rūšies optimizmu visada kyla klausimas: ar šis optimizmas tikrai nuoširdus, ar vis dėlto suvaidintas? Pirmuoju atveju gerokai sumažėja „nusikalstamas“ optimizmo pobūdis ir įsigalioja gerai žinoma taisyklė: „Optimistas – kvailys, pesimistas – protingas.“ Tačiau dažnai tenka susidurti su antruoju atveju, kai optimizmas (beveik visada karingas) tampa ideologiniu ginklu, nukreiptu prieš nepatenkintuosius egzistuojančia „sistema“.

L. Jonušys užsipuola „verkšlenantį“ lietuvių inteligentą Dainių Razauską. Bet inteligentai verkšleno visada ir visur. Ir ne vien tik L. Jonušio nemėgstami „naujieji kairieji“. Antai visai neseniai tai pačiai ideologinei stovyklai (liberalams plačiąja prasme) kaip ir mūsų autorius priklausantis Tomas Venclova patetiškai pareiškė: „Aš dūstu.“ O iš konservatyvaus inteligentijos flango nuaidėjo Algirdo Patacko: „Aš irgi dūstu.“ Abu prisimena Sokratą. Pirmasis lietuvių Sokratu laiko Vytautą Kavolį, antrasis – Vydūną. Tuo tarpu graikas Sokratas buvo pirmasis didysis verkšlentojas (t. y. nepatenkintasis) Vakarų inteligentijos istorijoje. Blogai ne tai, kad inteligentai verkšlena. Viešas verkšlenimas yra neatsiejama tikro inteligento pašaukimo dalis. Blogai tada, jei inteligentai vien tik verkšlena. Tačiau to negalima pasakyti nei apie D. Razauską („Gerai, kad nepasidaviau, grūmiausi, tai bent giliai širdy dar (naiviai?) tebesijaučiu gyvas…“), nei apie kovotojus už viešąsias erdves – juodą rašalo dėmę rožiniuose „naujų grakščių stiklinių, spindinčių daugiaaukščių“ statybas laiminančio optimizmo akiniuose. Beje, liberalai, apeliuodami į Sokratą (kaip tai daro T. Venclova), neturėtų pamiršti, kad didysis nepatenkintasis tapo ne kokios nors kitos, o būtent demokratinės santvarkos auka. Jei ne ši žmogžudystė, galbūt (kas žino?) kitas nepatenkintasis, kuris ne vien verkšleno, Sokrato mokinys Platonas, be viso kito ir iš neapykantos Atėnų santvarkai nebūtų parašęs savo „Valstybės“ – pirmos totalitarinės utopijos Vakarų politinės minties istorijoje. Pačios demokratijos ištakos slepia kažkokią niūrią paslaptį…

Bet gana apie graikus. Šiandien mums rūpi lietuviškosios odisėjos. L. Jonušys kalba apie trejopo pobūdžio emigraciją: 1) tiesiog emigraciją (pasak autoriaus, „nulėpausiai“, kurių „didelė dalis yra netašyti storžieviai ir chamai“); 2) vidinę emigraciją (verkšlenantys inteligentai à la D. Razauskas ir judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ aktyvistai); 3) emigraciją iš sveiko proto. Kadangi pastaroji, kaip rašo L. Jonušys, „randasi iš liguisto, hipertrofuoto ir fanatiško nepasitenkinimo visomis permainomis, viskuo, kas nauja“, šių eilučių autorius, vienoje vietoje rašęs, kad „komunizmas (įskaitant ir Rusijos bolševizmą) yra dvasinis Didžiosios Prancūzijos revoliucijos kūdikis“, viena iš (būtent „viena iš“) satanokratijos, triumfavusios Europoje „laisvės, lygybės, brolybės“ pavidalu ir tebesitęsiančios iki šiol, apraiškų („Š. A.“, 2008.XI.7), ko gero, turėtų save priskirti prie būtent šios emigracijos rūšies. Tiesa, riba tarp „vidinės emigracijos“ ir beprotystės L. Jonušio straipsnyje nėra labai aiški.

L. Jonušys verkšlenantiems inteligentams prikiša liguistą nepasitenkinimą „viskuo, kas nauja“. Aš apgręšiu kaltinimą. „Nusikalstamam optimizmui“ būdingas perdėtas pasitikėjimas „viskuo, kas nauja“, natūralistinis tikėjimas, kad „viskas kažkaip savaime susitvarkys“: everything will be OK. Čia susiduriame su kažkokiomis XIX a. optimistinių pažangos koncepcijų liekanomis. Tarsi prisikelia Hegelio šmėkla: „Viskas, kas egzistuoja – protinga.“ Ir: „Istorija yra tokia, kokia ir turėjo būti.“ Tegu sau D. Razauskas verkšlena dėl nukirsto kaštono. O mes kartu su didžiuoju vokiečiu kartosime mantrą: „Didi asmenybė yra priversta sutrypti kokią nekaltą gėlelę, daug ką sutraiškyti savo kelyje“ (pasažas iš „Istorijos filosofijos“). Na ir kas, kad kartu su D. Razausku „aiškiai supranti, kad esi niekas, kad tave galima pastumti, spjauti tau į veidą visiems matant, vidury dienos, ir nieko“. Aišku, nieko, jeigu taip daro „didi asmenybė“, kitais žodžiais tariant, „didelis ponas“.

Čia noriu pasiūlyti trumpą ekskursą į idėjų istoriją, kurioje – bent jau europinio mąstymo tradicijoje – viena pagrindinių siužetinių linijų visada buvo įtampa ir konfliktas tarp „esamybės“ ir „privalomybės“, tarp to, kas „yra“, ir to, kas „turi būti“, konfliktas, kuris pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos visuomeniniame diskurse yra įrėmintas dviejų polių, iš kurių viename yra „verkšlenantis“ „ne už tokią Lietuvą kovojome“, kitame – optimistinis, kapitalistinis ir veidmainiškas kvietimas visas Lietuvos negeroves interpretuoti, viena vertus, kaip „sovietmečio palikimą“, kita vertus – kaip neišvengiamą „kainą už laisvę“, kurios kvestionavimas (kainos, ne laisvės) prilyginamas kone Lietuvos išdavystei ir parsidavimui „nedraugiškoms valstybėms“ (paprastai Rusijai). Ši nuoroda į lietuvišką kontekstą turėtų padėti įžvelgti sąsają (arba bent jau analogiją) tarp „porevoliucinės“ (turiu omenyje „dainuojančios revoliucijos“ metaforą, kuri, aišku, tik labai miglotai nusako Lietuvos išsivaduojamojo judėjimo esmę) Lietuvos tikrovės ir dalykų, prie kurių trumpai stabtelsime. Ir vienu, ir kitu atveju pagrindinis klausimas yra: „Kiek kainuoja valstybingumas?“

Mindaugas Lukošaitis. Sloga. 2010

Po 1917 m. Rusijos revoliucijos ir ją lydėjusio pilietinio karo du milijonai buvusios imperijos piliečių atsidūrė emigracijoje. Tai buvo beveik išimtinai politiniai emigrantai (kaip, beje, ir 1944 m. į Vakarus pasitraukę lietuviai) – vadinamojo baltųjų judėjimo dalyviai, apskritai visi tie, kurie negalėjo susitaikyti su naująja komunistine-bolševikine valdžia. Absoliučią rusų emigrantų daugumą sudarė karininkai ir inteligentai. Didžioji emigrantų dalis buvo bekompromisiškai nusistatę antikomunistai, Rusijos revoliuciją ir komunizmą laikę absoliučiu, bet kokiomis priemonėmis šalintinu blogiu. Tačiau egzistavo ir keli vadinamieji „porevoliuciniai sąjūdžiai“, restauratoriškoms likusios emigracijos viltims ir inteligentiškam „verkšlenimui“ priešpriešinę kitokį santykį su revoliucija ir naująja „raudonąja“ Rusijos valdžia. Atmesdami komunistinę ideologiją, šie sąjūdžiai kartu teigė Rusijos revoliuciją esant nebeatšaukiamu, jokia kontrrevoliucija arba intervencija nepašalinamu faktu ir, užuot „verkšlenę“ dėl „Šventosios Rusios“ žūties, deklaravo optimistinį tikėjimą naujosios Rusijos ateitimi. Vienas porevoliucinių sąjūdžių buvo vadinamieji eurazininkai, apie kuriuos rašau disertaciją ir kurių liūdna istorija, mano galva, yra gana pamokanti.

Kartais kalbama apie eurazizmo renesansą posovietinėje Rusijoje, nors Aleksandras Duginas (su kuriuo neoeurazizmas paprastai siejamas) eksploatuoja tik atskirus, jam naudingus „klasikinio“ eurazizmo elementus. Čia nėra galimybės bent kiek išsamiau aptarti eurazininkų doktrinos. Apsiribosime pastebėjimu, kad 1917 m. revoliuciją eurazininkai laikė Rusijos „europinės“ istorijos pabaiga, Rusijos ir Europos „flirto“ (prasidėjusio su Petro I Rusijos vesternizacija) atomazga, po kurios pabusianti Rusijos-Eurazijos kaip unikalios, nei Europai, nei Azijai nepriklausančios pasaulinės civilizacijos savimonė, atskleisianti pasauliui naujų filosofijos, meno, ekonomikos, valstybingumo etc. formų. Čia mus domina tik vienas eurazizmo aspektas – jo idėjinė 1920–1929 m. evoliucija, kurią buvęs sąjūdžio dalyvis apibūdino kaip „Rusijos idėjos išsigimimą į Kremliaus mafijos pasaulinės hegemonijos idealą“. Nenorėdamas perkrauti teksto judėjimo dalyvių (jų buvo daug) pavardėmis, paminėsiu tik vieną, susijusią su Lietuva, – Levas Karsavinas, suvaidinęs lemtingą vaidmenį eurazizmo idėjinėje evoliucijoje link susitaikymo su komunistine tikrove.

Kaip atsitiko, kad mintis, pradėjusi tvirtu tikėjimu greitu komunistinio režimo žlugimu (tuo tikėjo ne vien eurazininkai, bet ir nemaža likusios emigracijos dalis), nė dešimtmečiui nepraėjus baigė Stalino satanokratijos šlovinimu? Paryžiuje leistame laikraštyje „Eurazija“, ženklinusiame eurazininkų judėjimo skilimą į „dešiniuosius“ ir „kairiuosius“ (prosovietiškai nusiteikusius), 1929 m. L. Karsavinas (beje, tuo metu jau gyvendamas Kaune), emigracijos daugumai „verkšlenant“, kupinas optimizmo rėžė: „Sovietų socializme apreikštas galingas kūrybinis proveržis. Tai siekis sukurti naują gyvenimą, naują visuomenę, naują valstybę, be to, sukurti nedelsiant, nelaukiant besivelkančios senutės istorijos, bet iki galo įtempiant visas gyvas ir kūrybines jėgas.“ Ir jau visai kaip Hegelis: „Komunistai yra nesąmoningi gudrios Istorijos Dvasios įrankiai ir jos aktyvūs nešėjai, ir tai, ką jie daro, yra reikšminga ir reikalinga.“ Kaip paaiškinti tokį siaubingą perspektyvos iškraipymą, tokį nusikalstamai optimistinį tikrovės regėjimą?

Eurazininkai tapo savo pačių sukurtų teorinių schemų įkaitais ir aukomis. Skelbdami revoliucinio proceso negrįžtamumą, jie tvirtino, kad „naujojo valdančiojo sluoksnio“ (vengdami marksistinės terminologijos, jie nevartojo sąvokos „klasė“) formavimasis Rusijoje iš esmės įvyko. Naujoji (komunistinė) Rusijos valdžia atkūrė per revoliuciją subyrėjusį imperijos teritorinį vientisumą, taip paradoksaliai įgyvendindama baltųjų judėjimo šūkį „Vieninga ir nedaloma“. Problema buvo vakarietiška marksistinė Rusijos komunistų ideologija, trukdanti „naujajam valdančiajam sluoksniui“ suvokti savo tikrąją – eurazinę – tapatybę. Eurazininkai laukė „sąmonės revoliucijos“, turinčios įvykti „naujajame valdančiajame sluoksnyje“, kuris, pačios Rusijos dvasinės istorinės tikrovės veikiamas, netrukus turėjo atsisakyti Rusijai „organiškai“ svetimos ateistinės komunistinės ideologijos ir, išmetęs lauk fanatiškus komunistų vadus (tokius kaip L. Trockis), atsigręžti į Rusijos-Eurazijos prigimties poreikius tenkinančią eurazinę ideologiją, kurios kūrėjais eurazininkai save ir laikė.

Tačiau bėgo metai, o komunizmas nerodė jokių silpnėjimo ženklų. Vakarų vyriausybės viena po kitos pripažino bolševikų valdžią ir užmezgė su Sovietų Rusija diplomatinius santykius. Sulig kiekvienais metais Rusijos tikrovė tolo nuo idealaus Rusijos vaizdinio, nuo tos Rusijos, kuri, eurazininkų įsitikinimu, „turėjo būti“. Vis dėlto Rusija buvo. „Vieninga ir nedaloma“ – tokia, už kokią ir kovojo baltieji. Tiesa, valdžią joje uzurpavo raudonieji. Eurazininkai (baltieji) buvo emigracijoje. Bet jie nenorėjo būti emigracijoje. Jie norėjo ne inteligentiškai „verkšlenti“, kaip didžioji emigrantų dauguma, o kurti savo tėvynės ateitį. Jie norėjo sugrįžti. „Norime mes to ar ne, bet Rusijos istorija kuriama Rusijoje, o ne Paryžiaus kavinėse“, – teigė „Eurazijos“ autoriai. Sugrįžti. Bet kur? Į blogio viešpatiją? Pasibjaurėjimas „verkšlenančia“ emigracija buvo toks stiprus, o meilė tėvynei tokia akinanti, kad raudonasis blogis daliai eurazininkų pradėjo atrodyti nebe toks raudonas, kruvinas ir nusikalstamas. „Epigonai ir nihilistai, besididžiuojantys savo lavono kvapu, – aš nenorėčiau su jais turėti bendrų nuomonių“, – į kaltinimus „probolševizmu“ atšovė vienas „kairiųjų“ eurazininkų lyderių. O L. Karsavinas apie komunizmą rašė: „Reikia nugalėti polinkį melodramiškai jį supaprastinti (t. y. „neverkšlenti“ – A. M.) ir jo esme nelaikyti blogio, bet už jo blogio ir jo blogyje atrasti jo iškraipomą tiesą, nes jo jėga bet kokiu atveju – ne blogis, o tiesa.“ Taip, Rusijoje dabar viešpatauja bolševikai, su kuriais mes, emigrantai, kovojome su ginklu rankose. Bet ar tik nebus bolševizmas ta kaina, kurią Rusija moka už savo didybę ir teritorinį vientisumą? Jei taip, tai ar neturime mes, emigrantai, paaukoti savo kad ir labai brangius idealus ant rūsčios istorinės tikrovės altoriaus? Taip, Rusija dabar komunistinė. Bet, nepaisant to, ji – vis tiek Rusija. Kitos nėra, o galbūt ir kitokios daugiau nebus. Tad ką pasirinkti? Jei pasiliksime su savo idealais, rizikuojame amžiams numirti savo tautai kaip istorinei tikrovei. Ir „kairieji“ eurazininkai rinkosi tikrovę – komunistinę, stalinistinę Rusijos tikrovę. Keli jų vadai priėmė sovietinę pilietybę ir grįžo į Stalino SSRS. Savo gyvenimą jie baigė lageriuose arba buvo sušaudyti. 1952 m. Abezės lageryje mirė ir L. Karsavinas.

Instrumentas, kurį pasitelkę eurazininkai sau patiems atliko šią skausmingą ir siaubingą dvasinę operaciją, buvo nusikalstamas optimizmas, sutapatinęs „esamybę“ ir „privalomybę“, pateisinęs Rusijos didvalstybingumo altorių skalaujančią kraujo upę. Aišku, nėra pagrindo kalbėti apie atgavus nepriklausomybę vykdytą lietuvių tautos „genocidą“. Tačiau tai, kad lietuvių tauta tapo nusikaltimo auka, kaip ir tai, kad ji smarkiai kraujuoja (emigruodama, žudydamasi, negimdydama), ir tas kraujavimas yra tiesioginė grėsmė jos gyvybei, abejonių nekelia, ir tik nusikalstamas optimizmas, keldamas „puotą maro metu“, sugeba šiomis aplinkybėmis spinduliuoti olimpinę ramybę. Eurazininkų lemtis yra vienas iš daugybės pavyzdžių, įkūnijančių vieną pamatinių ir tragiškų dvasinio gyvenimo apskritai fenomenų, – pirminių idealų išdavystę ir kapituliavimą prieš „realybę“. Lietuviškas „ne už tokią Lietuvą kovojome“ ir jo antipodas – „verkšlenimą“ smerkianti kapitalizmo apoteozė – atidengia lietuvišką šio fenomeno veidą. Aišku, yra skirtumų. Eurazininkai buvo išsilavinę, protinį darbą dirbantys žmonės: mokslininkai, filosofai, publicistai. Jie nebuvo „paprasti žmonės“ („nulėpausiai“?). Artėdami prie „naujojo valdančiojo sluoksnio“, intelektualiai jį įteisindami, jie patys save dvasiškai prievartavo tol, kol, sugrįžę į „Stalino saulės“ šalį, buvo ir fiziškai komunistinės prievartos aparato sunaikinti. O lietuvių tauta – dėmesio, įjungiu „verkšlenimo“ mašiną – buvo dvasiškai (ne tik dvasiškai, bet pirmiausia dvasiškai) išprievartauta. Nesakau, kad pati tauta dėl to visiškai nekalta. Ji nepakankamai priešinosi prievartai. Tačiau pasipriešinimo galimybės buvo ribotos. Ciniškas, godus ir gudrus prievartautojas griebėsi klastingo ir labai veiksmingo ginklo – šantažo.

Nesu sąmokslo teorijų šalininkas. Todėl nesiimu spręsti, kiek šantažo atmosfera, kuria alsavo visas sociopolitinis atkurtos Lietuvos valstybės diskursas, buvo kryptingas piktos valios kūrinys, o kiek – neišmanymo ir naivumo vaisius. „Kaip tai gali būti?“ – paklausite. Juk prievartautojas yra piktavalis par excellence. Na, o jeigu jis mano, kad prievartauti nėra blogai? Kad prievartaudamas jis tik pasiima tai, kas jam – stipresniam – pagal geležinius ekonominių džiunglių dėsnius priklauso? Vis dėlto sąmoningumo visame tame purviname reikale būta nemažai. Prievartautojas ne šiaip tamsiose džiunglėse prievartavo auką, bet ir sugebėjo jai įteigti, kad, pabėgusi iš džiunglių, ji neišvengiamai pateksianti į siaubingo kiklopo rankas. Aukos pasirinkimas esąs menkas. Arba leistis būti prievartaujamai pačiais įvairiausiais natūraliais ir nenatūraliais būdais, arba leistis būti kiklopo suėstai. Lietuvių tauta tapo savo patriotizmo įkaite. Ji įsileido į savo vaizduotę prievartautojo jai brukamą Didžiojo Priešo įvaizdį, patikėjo kiklopo mitu (kuris, kaip ir kiekvienas mitas, yra tikrovės interpretacija) ir leidosi įtikinama, kad prievartautojas yra vienintelė kiklopo alternatyva. Ji nemyli smurtautojo. Ji niekina jį. Ji jo nekenčia. Tačiau vis dar nesiryžta išplėšti jam akių, nes yra užhipnotizuota tariamai visur esančios ir visa reginčios vienintelės kiklopo akies baimės. „Mylėkite Lietuvą ir leiskite mums vogti“, – štai toks buvo nerašytas nepriklausomos Lietuvos valdančiosios klasės (vartojant eurazininkų terminologiją – „naujojo valdančiojo sluoksnio“) nepriklausomybę iškovojusiai tautai skirtas šūkis. „Jei neleisi mums vogti, vadinasi, esi Lietuvos priešas ir Rusijos tarnas“, – štai kas dvidešimt metų buvo kalama Lietuvos žmonėms į galvą. Socialinis blogis, atskirtis, „bananų respublikos“ verta disproporcija tarp turčių ir vargšų buvo paskelbta neišvengiama nepriklausomybės ir laisvės kaina. Ateities istorikai, idėjų ir mentaliteto tyrinėtojai, be abejo, nuodugniai tirs šį slogų, troškų ir klampų sociopolitinį nepriklausomos Lietuvos diskursą, kuriame bet koks protesto žodis, menkiausias socialinio teisingumo reikalavimas, įvykusio turto perskirstymo („prichvatizacijos“) kvestionavimas akimirksniu buvo priskiriamas geriausiu atveju homo sovieticus „verkšlenimui“, „rusiškosios tvarkos“ ilgesiui, blogiausiu (tai būdavo ir yra labai dažnai) – sąmoningam veikimui prieš Lietuvos valstybę, parsidavimui Rusijai, tarnavimui KGB. Ir tauta tylėjo. Sukandusi dantis, dusdama nuo neapykantos prievartautojui, atsidavė smurtui. Tyliai žudėsi, tyliai emigravo, tyliai rezignavo.

Aišku, man bus atsakyta, kad tauta turi tokią valdžią, kokios yra verta. Kiek suprantu, L. Jonušys pritaria šiam trivialiam požiūriui. Bent jau apie „ketvirtąją valdžią“ jis rašo: „Keista čia tai, kad piktinamasi, jog tokios laidos rodomos, bet nesipiktinama, kad tokios laidos gausiai žiūrimos. Tada taip pat kurpiama guodžianti pasakėlė – esą žmonės šias laidas žiūri ne todėl, kad kaip tik tokių jiems reikia, o todėl, kad tokias jiems rodo.“ Pasirodo, dėl žiniasklaidos kokybės „verkšlenama“ ne vien Lietuvoje, bet ir toje pačioje Didžiojoje Britanijoje, į kurią tuntais plūsta „nulėpausiai“ lietuviai, kurie „vakarais ten sėdi namie su tokiais pat nulėpausiais ir žiūri Rusijos televizijos šou“. Antai „Š. A.“ (IX.3) buvo išspausdintas interviu su Bobu Brecheriu. „Kaip apibūdintumėte spaudos padėtį Didžiojoje Britanijoje? Ar ten aiški skirtis tarp bulvarinių ir rimtųjų leidinių? – Tokios skirties būta, deja, ji jau beveik išnyko. Pavyzdžiui, laikraščio „Sun“ (bulvarinė spauda) ir laikraščio „The Times“ (rimtesnioji spauda) savininkas tas pats – Rupertas Murdochas. Dar liūdniau, kad „rimtieji leidiniai“ dažniausiai tėra ta pati geltonoji spauda, tiesiog turinti aiškesnį požiūrį. Žinoma, yra keletas nepriklausomų žurnalistų, tačiau apskritai padėtis nekokia: yra daug mažiau leidinių negu prieš trisdešimt metų, ir tie patys tetrokšta uždirbti kuo daugiau pinigų bei kvailinti skaitytojus. – Lietuvoje taip pat dauguma žiniasklaidos priemonių priklauso verslo kompanijoms, neretai žiniasklaida esti šališka. Ar komerciniai žiniasklaidos interesai klaidina auditoriją, ar yra viso labo „natūraliosios atrankos“ produktas (jei skaitytojas nori, gali pasirinkti kitą laikraštį)? – Ši mintis man atrodo absurdiška: negali pasirinkti to, ko nėra.“ Štai kaip su tuo pasirinkimu.

Savaime suprantama, tam tikra prasme žmonės verti tokios valdžios, kokią turi. Tačiau tik tam tikra prasme. Tam tikra prasme ir Vokietijos žmonės (taip pat ir žydai) buvo verti nacionalsocialistų valdžios. Rimtai sakant, apverktiną („verkšlenti“ verčiančią) „laisvus“ rinkimus imituojančios Lietuvos partinės sistemos būklę taikliausiai, mano manymu, vienoje radijo laidoje apibūdino Alvydas Medalinskas. Pasak jo, Lietuvoje įmanoma rinktis tik iš tų, kurie – kiekvienas savaip – tave apvaginės. Man niūriausias pseudodaugiapartinės Lietuvos politinės sistemos simbolis yra iš sveiko proto emigruoti verčiantis faktas, kad Lietuvos socialdemokratų partija, šitiek metų būdama valdžioje, neįvedė progresinių mokesčių. Tai ne šiaip politinis kuriozas. Progresinių mokesčių nebuvimas tiesiogiai susietas su nepavykusiu desovietizacijos procesu. Buvusi komunistų partija buvo „palikta ramybėje“ todėl, kad atsisakė kelti progresinių mokesčių klausimą, – tai buvo jos priėmimo į naująją valdančiąją klasę (ir leidimo vogti kartu su kitais) sąlyga. Naujoji valdančioji klasė (aišku, ne vien partijos, bet klasė plačiąja, jei norite, marksistine prasme – gamybos priemonių savininkai, finansinius srautus valdantieji) valstybę valdė blogai. Po dvidešimties nepriklausomybės metų Lietuva yra besižudanti ir išsivaikščiojanti, silpna, bet pikta, garsiai į Rytus lojanti ir kartu kone mažiausiai (neskaičiuojant Liuksemburgo) savo gynybai pinigų skirianti, nuolat „oro policijos“ misijos pratęsimo kaulijanti šalis, toks mažas, piktas šunytis. Tai, ką kiekviena save gerbianti šalis laikytų pažeminimu, mūsų valdančioji klasė išprievartautai tautai įsigudrina pateikti kaip didį laimėjimą – pratęsė iki 2018 m.! Dar aštuoneri metai lojimo ir veltėdystės! Ir tegul nemeluoja, kad reikia rinktis – savi naikintuvai arba įsipareigojimai tarptautinėse misijose, o gal ir atlyginimų mokytojams bei gydytojams nemažinimas. Pasirinkimo čia esama visai kitokio. Reikia atsakyti į klausimą: „Kam priklauso Lietuva?“ Naujajai valdančiajai klasei ar vis dėlto ir „paprastiems“ žmonėms? Jie, matote, pinigų naikintuvams neranda. Ir negali rasti. Nes, D. Razausko žodžiais tariant, jiems paprasti žmonės tėra „niekas, šiukšlės, suglamžyti ir numesti šikpopieriai“. O pinigų Lietuvoje yra labai daug. Lietuviškajai Pasaulio Neteisėtajai Statybai pinigų iš kažkur nuolat randasi.

Prieš kelerius metus rašiau apie vieną Vilniaus merą („Š. A.“, 2006.I.14). L. Jonušys ir tuomet buvo didelis optimistas. Ar kas pasikeitė Lietuvoje? Vilniaus meras dabar kitas. Cirkas tas pats. Būtų gerai, jei tik cirkininkai keistųsi, jei tik vaidintų, jei nevogtų. O kol yra taip, kaip yra, šioje ašarų pakalnėje viešas verkšlenimas bus mažesnė nuodėmė už savimi patenkintą, rožinį, žvaliai į „šviesią ateitį“ žygiuojantį optimizmą.