Aleksandro Bardausko Baubliai

Baublių prižiūrėtoją Aleksandrą Bardauską pažįstu nuo 1962 m. Teko su juo pabendrauti Bijotuose, į Baublių muziejų lydint ekskursijas ar svečius. A. Bardauskas buvo neretas svečias ir Šilalėje: tai knygyno darbuotojas paragindavo, kad leidinėlį „Baubliai“ greičiau į Bijotus atgabentų, tai į kultūros skyrių užeidavo pasibėdoti dėl Dionizo Poškos vandens malūno, vietinės reikšmės architektūros paminklo, būklės ar dėl nerangaus Baublių restauruotojų darbo, pasiteiraudavo, ar neišėjo naujas „Kraštotyros“ numeris.

Buvo energingas žmogus, kiekvieną mielai sutinkantis ir priimantis. A. Bardauskas niekuomet nestokodavo geros nuotaikos, turėjo subtilų humoro pajautimą. Nors ir vaikščiojo šlubčiodamas, su lazdele, niekuomet nesiskųsdavo negaliomis – pablogėjusia sveikata, kojų reumatu. Kalbėdamas dažnai nukrypdavo į praeitį, į vaikystės, piemenavimo ir kareiviavimo dienas. Su džiaugsmu ir mane sutiko, kai atvykau daryti jo pasakojimo apie Baublius magnetofoninio įrašo. Sakė: „Laidau žodžius pavėjui, dabar reikia rimtai pakalbėti, kad ir po mirties mano žodžiai išliktų.“

A. Bardauską dažniausiai ir buvo galima sutikti prie Baublių: tai teritorijoje besitvarkantį, tai poilsiaujantį, ant suoliuko pavirtusį, tai rajoninį laikraštį „Artojas“ beskaitantį. Džiaugdavosi keliauninką pamatęs. Pirmiausia pasiteiraudavo, iš kur tas atvykęs, ar čia pirmą kartą, kas patarė į Baublius važiuoti. Būtinai paragindavo parašyti keletą žodžių į lankytojų knygą. Dažnai rekomenduodavo nuvykti į netoli esantį Upynos kolūkio visuomeninį kraštotyros muziejų, kurį tvarkė Klemensas Lovčikas.

A. Bardauskas labiausiai džiaugėsi naujaisiais Baublių gaubtais, pagelbėdavo statybininkams iš Kauno, ne įsakymu, bet geru, šeimininkišku tonu paragindavo juos dirbti rūpestingiau.

Aleksandras Šidlauskas

Aš čia ne pasakotojas, bet ilgametis sargas, jau dvidešimt treti metai, kaip saugau Baublius. Papasakosiu jų istoriją. Gilioj senovėj, kada dar mūsų kraštą, kaip ir visur, dengė platūs, neįžengiami miškai, šitoje dabartinėje Dionizo Poškos apylinkėje augo nepaprastai dideli ąžuolai. Čia buvo tokie ąžuolynai, kad jų šakomis piemenys, eidami paskui bandą, nueidavo iki penkių, net septynių kilometrų. Ir tuose ąžuolynuose, maždaug už kilometro nuo dabar stovinčių Baublių, į šiaurės pusę, ant nedidelės kalvelės, vadinamos Vyšniakalniu, buvo vietovė, kuri dar ir dabar vadinama Ąžuolija. Joje augo du nepaprastai dideli ąžuolai, šitie dabartiniai Baubliai.

Ir baigiant tiems ąžuolynams išnykti tuo metu čia gyveno rašytojas Dionizas Poška. Jo gyvenamasis namas buvo, jo atminimu, palaukėje, kur dabar ūkio pastatai, čia, toje aikštelėje, jo sodyba buvusi. Jis čia gyvendamas tuos ąžuolus tankiai lankydavo. Jie dar istoriniai ne vien dėl to, kad buvo seni, dideli medžiai, bet ir todėl, kad jiedu buvo broliai, abudu augo taip arti vienas kito, kad jų šaknys ir šakos buvo susikibusios. Ir prie jų dar buvo liekanos aukuro, kur stabmeldžiai dievams aukas degino. Jų papėdėje vaidilučių buvo kūrenama šventoji, amžinoji ugnis.

1811 m. pavasarį tie Baubliai, reiškia, ąžuolai ant Vyšniakalnio dar žaliavo. Tik jau mažus lapelius teišleido, nes per senumą baigė nudžiūti. O tais pačiais metais piemenys ar kas ten, norėdami išrūkyti po jų šaknimis urvuose buvusias lapes, prikišo į juos šakų ir užkūrė ugnį. Tie medžiai buvo sausaviduriai ir išpuvę, viršuje dar drevės patraukė ugnį kaip į kaminą, ir ąžuolai išdegė. Tik pastebėję degančius, kadangi laikė juos šventais ir jie buvo liekanos šventovių, subėgo su triukšmu visi gyventojai ir užgesino.

1812 m. kovo mėnesį Dionizas Poška nuvyko pažiūrėti tų ąžuolų ir nuliūdo, kad jie išpuvę, kad nudegę, tik vėjas pučia, ūžia, baubia per išdegusias skyles. Pirmiau iš to tuos ąžuolus jis ir pradėjo vadinti Baubliais. Tada jis sutelkė dvidešimties vyrų talką. Šie su kirviais per keletą dienų tuos ąžuolus ir nukirto.

Kada nukirto, tai iš jų dar priskaitė vienam septynis šimtus keturiasdešimt metų (pagal priaugimo rieves). Bet kadangi didesnė dalis buvo tuščia ir išpuvusi, išdegusi, tai spėjama, kad amžiaus jie turėjo daugiau negu dvigubai. Reiškia, ne mažiau kaip po pusantro tūkstančio metų. O nukirtus vieną iš jų dalimis parvežęs. Jis buvo labiau išdegęs, jis dabar yra sulopytas.

O antrąjį ąžuolą ritinte ritino. Kada talkininkai ant Vyšniakalnio susirinko ritinti šito Baublio, tai su jais buvo ir pats Dionizas Poška. Jis buvo baigęs Kražių jėzuitų gimnaziją, tada vadinamą mokslinyčia, mes dabar sakome – vidurinę mokyklą, Raseinių teisme raštininku dirbo; paskui į senatvę savo sodyboje buvo užpultas plėšikų, sumuštas. Paskui jis pasiligojo ir liko kojų invalidas. Abi kojas iki kelių jam paralyžiavo. Net jo rankraščiuose yra parašyta: vaikščioti negaliu, nes iki pačių kelių esu luošas abiem kojomis.

Kada talkininkai susirinko ant Vyšniakalnio ritinti šito Baublio, tai ir pats Poška ten nuvažiavo, nusivežė degtinės bačkutę, susirinkusiems talkininkams davė išgerti po raginę, kad juos paskatintų. Na, o paskui Poška ritino bačkutę su degtine, o talkininkai paskui jį „ura“ šaukdami, baubdami tą ąžuolą per lauką ritino. Sako, jis atsiritina tam tikrą nuotolį tą bačkutę su degtine, vargšas per purvynus rėplomis, atsisukęs žiūri per petį, kad vyrai jau per pusiaudienį atsilikę. Galvoja, gana. Atsisėda ant bačkutės. O tie, pamatę, kad Poška atsisėdo ant bačkutės, „davaj ura“ sušaukė, subaubė, atritino iki jo. Davė vėl po raginę.

O kada ąžuolą parritino ir pastatė jo kieme ant aplink čia tekančio Pelos upelio kranto, tada išgėrė visą bačkutę, o prisigėrę dainavo ir vėl kaip jaučiai baubė, dėl to ir Baubliais pavadino.

Taigi pasistatęs čia Poška tuos Baublius, viename iš jų, žemai stovinčiame, įkūrė muziejų, kuris laikomas pačiu pirmuoju Lietuvoje. Net Vilniaus muziejus, kiek man žinoma, gal ir neklystu, įkurtas 1834–1836 m. O kituose miestuose dar jokio muziejaus nebuvo. O čia 1812 m. Poška įkūrė pirmąjį muziejų Lietuvoje. [...]

Į savo muziejų Poška buvo surinkęs daug eksponatų, daug įvairių senienų. Bet per karus ir dėl besikeičiančių savininkų daug eksponatų išnyko. Daug jo eksponatų prieš 1914 m. karą buvo išvežta į Tauragės gimnaziją. Ir ten per karą viskas žuvo; iš žymesnių čia kai kas yra, pavyzdžiui, karių krūtinės šarvai. Kryžiuočių laikų krūtinės šarvas parodo, kad čia kryžiuotis kaulus tėvynei yra palikęs. Yra patrankos sviediniai iš karų su švedais, dar vieliniai tokie, kolčiuginiai šarvai, banginio šonkauliai, rasti Poškos apylinkėje, keletas įvairių akmenų, stovėjusių po tais ąžuolais Baubliais, prie aukuro, dar kelmai plokščiaviršiai, vadinami „dūšių staliukais“. Kada mūsų prabočiai tikėjo, kad mirusieji valgyti prašo, nešdavo ir dėdavo ant jų valgius. Ir senovėje kiekviena šeima savo kieme turėjo pasirinktą kokį plokščiaviršį daiktą – akmenį, kelmą ar ką panašaus, vadinamus „dūšių staliukais“. Ir per šventes arba turėdami svečių nešė ant jų, reiškia, dėjo valgius. Kai pamatydavo atskridusį kokį paukštį lesant tenai, sakydavo: „Nebaidyk, čia ne paukštis, o galbūt tavo tėvas, motina paukščiu atskrido pavalgyti.“ Nešė, ką turėjo geriausia.

Dar čia yra kaip statulos su galvomis. Tai natūralūs akmenys iš gamtos. Tiktai per karą chuliganai buvo jų galvas nudaužę. Jos pribetonuotos. Jos buvo vadinamos „akmeninės, užkeiktos Bobos“. Čia, aukščiau, dar yra toks geras lovys, akmens gelda. Tai vadinama akmens amžiaus girna. Kada mūsų prabočiai prieš keletą tūkstančių metų dar akmeny akmeniu grūdus apgrūsdavo – tokius, reiškia, miltus valgė. Žinoma, malūnų dar nebūta.

Dionizas Poška jo amžiuje, kada žmonija išmoko pakinkyti vėją ir vandenį, jau technikos amžiuje padarė tašyto akmens girnas, kurios matosi kitoj pusėj ant stulpo pamautos. Jam kaip rašytojui jos vėliau atstojo lauko stalą. Esant gražiam orui Poška išeidavo prie šito lauko stalo, turėjo pasidaręs iš velėnų ir tokį krėslą-fotelį. Jis rašė: „Kada sėdėdamas soste velėnų skaitau knygelę ir pypkę deginu.“ Poškos staliukas, ant kurio jis parašė garsiąją poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ ir kitus kūrinius, kur jis aprašė sunkią tų laikų baudžiauninkų dalią, yra šitame Baublyje. O to stalelio šone yra jo ranka lenkų kalba įrašyti žodžiai: „Giminių, kaimynų, prietelių ir svečių prašau iš čia neimti Baublio turto, taip pat ir ginkluota kario ranka svetimos nuosavybės tegul neliečia.“

Kadangi Baubliai pastatyti, kaip anksčiau minėjau, 1812 m., Napoleono karo metais arba, kaip pas mus Žemaitijoje sakoma, per prancūzmetį, tai čia buvo užėję Napoleono kareiviai ir jį apiplėšė, apvogė. Todėl jis ir ant stalelio parašė, kad ir ginkluotas svetimo neliestų.

Antrasis jo ąžuolas, Baubliu vadinamas, buvo daugiau kaip darbo kabinetas. Beje, ir čia duryse Poška yra palikęs savo ranka rašytą užrašą, kuris ir dabar tebėra išskaitomas. Tik užrašyta lenkiškai. Jis rašė ir lietuviškai, bet tada Lietuvos kaip valstybės nebuvo, carų pavergta ji buvo. Ir lietuviško rašto nebuvo, o tada ir žmonės buvo beveik iš viso beraščiai, tai jis rašė daugiau lenkiškai. Lietuviškai, jeigu pažodžiui verstume, yra: „Ąžuole mano mielasis, ąžuole mano mylimasis, meilesnės man tavo nei rūmų sienos, tu liūdesio valandoje vienintelė paguoda, aš tada linksmas, kai po tavo stogu.“

Yra padavimas. Kai į Pošką kreipdavosi jo kaimynas, tuo metu valstietis baudžiauninkas, kai jis sėdėdavo Baublyje, o šis prašydavo ką nors padėti, patarti, paskolinti, visą, sako, nuoširdumą parodys, kuo galės, tuo padės. Bet jeigu atėjęs kaimynas jį rasdavo gyvenamajame bute, ne Baublyje, geriau, sako, neik, neerzink, nei jis ten interesantus priims, nieko negausi…

Tai va jis rašo: „Šį darželį sava ranka sodinau, prie savo trobelės nuosavoje ežioje. Aš tą ąžuolą stačiau, išdailinau būsimiesiems ainiams, nors manęs nebebus.“

Apie šį darželį Poška yra parašęs idiliją „Mano darželis“. Joje rašo, kad jo darželis turėjęs dešimt žingsnių platumo, antra tiek, reiškia, dvidešimt žingsnių ilgumo, kad myli visoje apylinkėje augančius medžius ir paprastas gėles. Tai čia tas darželis buvo atkurtas. Ir pasodinta kokių tik čia aplinkui po krantus rasta medelių. Bet 1971 m. pavasarį, prieš atidarant naujuosius Baublių gaubtus, teko juos nukirsti, nes trukdė filmuoti ir prieiti.

Žemiau, antroje dalyje durų, užrašė: „Baublys į būsiančias kartas.“ Reiškia, tas ąžuolas, Baubliu vadinamas, kalba ne tik į mus, senuosius, bet ir į dar po mūsų būsiančias žmonijos kartas. Sako: „Mano Matūzalis lygus amžiaus metų, jis buvo senas, o aš turiu brolį, vieno amžiaus, iš vieno kelmo, iš ten, kur matai mūsų ainius, betgi Matūzalį kandys per metus suėdė, o mes gyvensime dar šimtą metų, jeigu tik ainiai bus atidūs. Jei ne kvailiukai ir ne žiopliukai, jeigu po stogu neįmerks lietus, tai kelis šimtus metų dar prabūsim. Metuose 1812.“

Tie paskutinieji žodžiai yra paimti iš seno įstatymo Biblijos, kurioje rašoma, kad kadaise gyvenęs žmogus, vadinamas Matūzaliu, kuris gyvenęs 969 metus. Tai reiškia, kad tas Poškos ąžuolas į mus kalba žodžiu ne vienas, kuris taip ilgai gyveno, nes jis sako, kad aš turiu brolį vienaamžį. Rašė, kad tie ąžuolai buvo kaip dvynukai, augo iš vieno kelmo. Ir jis rašė, kad prie jų buvo aukuras. Poška ant Baublio durų buvo užrašęs, bet tas užrašas jau išblukęs, nes buvo iš lauko pusės, o buvo užrašyta:

Kur kitąkart pagonys pjovė dievams ožkas,

Čia dabar gyvena Dionizas Poška.

Dar prieš tai Poška ant Baublio durų taip buvo parašęs. Kada jis pradėjo rinkti eksponatus ir kurti, kaip minėjau, pirmąjį muziejų Lietuvoje, tai buvusios atvažiavusios pas jį dvi dvarininkės ketvertu arklių karieta – unoravai, su furmonu. Jos ir sako: „Dionizai, rodyk brangenybes, ką turi surinkęs.“ Kai jis pradėjo rodyti surūdijusius šarvus ir kitus eksponatus, tai dvarininkės išvažiavusios ir pasakiusios: „Durnius, prisirinko surūdijusių gelžgalių, džiaugiasi, erzina žmones.“ Tada Poška, išgirdęs tuos jų žodžius, ant Baublio durų parašė taip:

Vaisingo proto yra po šiuo stogu,

Kad gal suįdominti protingą žmogų.

Protingas atėjęs turės ko matyti,

O durnius pamatęs netur ką sakyti.

Paskui jo draugai rašytojai Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, garsusis Vilniaus universiteto profesorius Joachimas Lelevelis, lenkų rašytojas Adomas Mickevičius, gyvenęs ir Kaune, ten, kur dabar yra Mickevičiaus slėnis, lankęsi pas Pošką Baubliuose. Kiti pradėjo jam sakyti ir rašyti, kad jis negerbia, lankytojus durniais vadina, sakė, užpyks, užsigaus ir nelankys tavo muziejaus. Tada jis tuos žodžius uždažė ir užrašė:

Kur kitąkart pagonys pjovė dievams ožkas,

Čia dabar gyvena Dionizas Poška.

Žodžiai kilo nuo to, kad kadaise mūsų prabočiai lietuviai stabmeldžiai prieš krikščionybę po tais ąžuolais Baubliais aukure sudegindavo kokį ėriuką ar ožiuką.

Dionizas Poška mirė 1830 m. gegužės 12 d., būdamas septyniasdešimt ketverių metų. Palaidotas Kaltinėnuose. Ant jo kapo pastatytas toksai labai aukštas akmeninis paminklinis kryžius, ant kurio, beje, kaip sako, grubia ranka žemaičių tarme senoviškomis lenkiškomis raidėmis įkaltuoti žodžiai: „Žinok, ateivi, jog tai kapas yra Žemaičio mokyto ir garbingo vyro, kurs kalbą tėvų savo ištaisyti troško, o patsai vadinos Dionyzas Poška. Metuos 1830 smertis užtiko, bet uždirbta pasauly šlovė jo paliko.“

Dionizas Poška ne tik „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos“ ir kitus kūrinius parašė, bet rašė ir žodyną lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Tik nebaigė jo rašyti – po raidės s mirė. Užtai ant jo paminklo įkaltuoti žodžiai – „kurs kalbą tėvų savo ištaisyti troško“.

Po mirties jo giminių čia neliko. Vaikų Poškos neturėjo, bevaikiai buvo, žmona Uršulė, kurios garbei lubose yra įrašyti žodžiai: „Tavo sienos du laiminguosius glaudžia, Dionizą su mylimiausiąja Uršule.“ Uršulė buvo mirusi keletą metų prieš jį, todėl tą vietelę paveldėjo jo brolis Norbertas Paškevičius, kuris gyveno už puskilometrio nuo čia, turėjo didelį dvarą, laikė save lenku, todėl ir vadinosi Norbert Paškievič. O Dionizas Poška sakė: „Nors aš lenkiško kraujo, bet laikau save lietuviu žemaičiu ir vadinuosi Poška, o ne Paškevičius.“ Tas jo brolis Norbertas, sako, mėgdavo baudžiauninkus paskriausti, o Dionizas visur juos užtardavęs. Tarpusavyje broliai nesutarė.

Kaip minėjau, Dionizo Poškos turtą paveldėjo brolis, vėliau šis jį pardavė grafui Volmeriui, kuris Žemaitijoje turėjo dvylika dvarų ir vėliau išvyko. Giminių neliko, ir ta vieta buvo užmiršta, apleista, tik nuo seno vietinių senųjų žmonių, kaip ir dabar, tebevadinama dvariuku.

Tik 1930 m., vadinamaisiais Vytauto Didžiojo metais, Tauragės apskrities mokyklų inspektorius Kazimieras Jankauskas visiems apskrities mokyklų vedėjams išsiuntinėjo raštus, kad jie iš keleto apylinkių valsčių organizuotų ekskursijas. Po dvidešimt ir daugiau kilometrų mokiniai ateidavo pėsti. O susirinkę krepšiukais, kibiriukais, įvairiais būdais nešė žemes ir supylė dvi pilaites. Pirmoji – Vytauto Didžiojo penkių šimtų metų mirimo sukakčiai, o antroji – Dionizo Poškos šimtųjų mirimo metų sukakčiai.

1931 m. Baubliams buvo pastatyti paprasti lentiniai gaubtai, prabuvus keturiasdešimt metų 1971 m. pavasarį juos nuėmė ir uždėjo šituos – kapitalinius. Šimtą devyniolika metų Baubliai stovėjo ant atviro lauko. Kaip grybai. Šiemet jau šimtas šešiasdešimt metų, kai jie čia stovi.

Kaip du Baubliai, taip čia yra ir du Baubliukai. Tos koplytėlės gyventojų pastatytos vėliau, po Poškos Baublių. Gyventojai, kirsdami ąžuolą, rado jį kiek apipuvusį. Pamėgdžiodami Pošką, imituodami jo Baublius, jie išskaptavo ir prie kelio pastatė koplytėlę, įstatė ten šventąjį, kad kai žmonės eis pro šalį, važiuos, keltų kepurę, pagarbą atiduotų. O Poška, sakė, į savo koplyčią prisidėjo kažkokių surūdijusių gelžgalių, kurie buvo nieko verti. Žmonės apie eksponatų vertę nesuprato.

Čia aukščiau yra antrasis Baubliukas. Jį aš pastačiau. Jis taip pat yra Bardžių kaime buvusi Sabučių giminės koplytėlė. Netoli nuo čia, už trijų kilometrų. Ji buvo tiek apleista, kad buvo likęs tik medžio kelmas. Susitariau su tų Sabučių giminės proanūkiais, gavau teisę čia parvežti, pastačiau, įstiklinau, iš moterėlių gavau senos koplytėlės statulą, įdėjau. Kaip du Baubliai, dvi pilaitės, norėjau, kad ir du Baubliukai būtų. Kolūkiečiai kasmet visokio prieauglio priaugina, aš čia dvidešimt trečius metus sargaudamas tiktai vieną Baubliuką priauginau.

Jeigu turite kokių klausimų, prašome klausti, nors aš ne mokslininkas, aš baigęs tik prieškarinę carinę narodną mokyklą, bet apie Dionizą Pošką ir jo Baubliukus galiu atsakinėti visiems.

Papasakojo Aleksandras Bardauskas

Magnetofonu 1972 m. gruodžio 12 d. įrašė ir parengė

Aleksandras Šidlauskas