Vertėjo popietė

CORNELIUS HELL

Penktosios Šv. Jeronimo premijos lietuvių literatūros vertėjui į užsienio kalbą laureatas

Man penkiasdešimt ketveri, esu dviejų dukterų tėvas ir sėdžiu šią kepinančiai karštą liepos popietę vidiniame savo mėgstamos kavinės „Gabi“ kiemelyje Vilniuje, esu jau įmetęs truputėlį alaus ir dabar iš Renatos Šerelytės romano „Mėlynbarzdžio vaikai“ verčiu žodžių samplaiką „vaikų namai“, ir mane vėl suima klaiki neviltis – greičiau užrašyti, imti ir užrašyti, antraip turėsiu iš čia kur nors dingti, kur niekas nematys, jog vaikų namai tebekelia man siaubą, baimę, kad būsiu uždarytas ir niekas manęs nepasiges, nebeateis niekas ir aš negalėsiu nieko prisišaukti, kad niekad jau nebeištrūksiu, kad bausmei niekad nebus pabaigos, kad viskas toliau vyks be manęs, kad galėsiu daryti ką įmanydamas, tačiau tai jau nieko nebepakeis. Prisimenu, kad buvau negeras, įpykdydavau savo motiną iki pamišimo, aš gailiuosi, jaučiuosi kaltas, aš to prisiprašiau, tačiau kai girdžiu tuos: „Jei tu ir toliau taip elgsies, man teks atiduoti tave į vaikų namus“, – tada tų penkiasdešimties metų nebelieka, tada niekas nebegali apsaugoti manęs nuo to siaubo, ir tie vaikų namai vis dar laukia manęs. Ir, ko gero, kada nors, būdamas kokiuose senelių namuose, jei jau visai nukvaksiu, vis dar bijosiu vaikų namų, ir niekas nesupras, ko aš čia taip rėkiu ir draskau nagais sienas, vien norėdamas ištrūkti laukan, pas kokį nors žmogų, kuriam būčiau reikalingas. Tačiau dabar, dabar aš vis dar sėdžiu su savo naujuoju laptopu (nesakysiu gi „su skreitiniu kompiuteriu“) po pelargonijomis kavinėje „Gabi“, turiu rašyti toliau ir negaliu daugiau gerti alaus, antraip vaikų namai taps nebeįveikiami, turiu galvoti apie savo mažąją dukrą, kai ji įpykdys mane iki pamišimo, privalėsiu sutramdyti savo reakciją, kad ji neišsigąstų, tegu jai niekad niekas nekelia tokios baimės, kaip man vaikų namai, kažkam mano baimė juk turi išeiti į naudą. Ir aš suprantu savo motiną, kuri nebežinodavo, ko dar imtis, ir panaudodavo galingiausią savo ginklą, kad galiausiai kaip nors susitvarkytų su manimi. Ir matau save su ja tarsi kokiam kalėjime, tiktai ji ir aš, mirtinas nuobodulys, diena, kuri, regis, niekada nesibaigs, atrodo, sprukčiau bet kur, kad tik išvengčiau to begalinio nuobodulio, tiktai ne į vaikų namus, kur manęs niekas neieškos, o jei kas nors ir sumanytų ieškoti, vis tiek niekaip neras. Turiu po savo alaus ko nors užkąsti, kad žodžiai „vaikų namai“ neišgintų manęs iš šito vidinio kiemelio su jo pelargonijomis, vynuogienojais, šiaudiniu stogu viduryje ir valstietiškais padargais bei senomis siuvamosiomis mašinomis pasieniuose. Paprašau lietuviškos duonos, savo gelbėjimo rato ilgesingose svajose, kietai skrudintos ir su dangiško skonio sūrio padažu, pamažu vėl atsigaunu, imu susivokti aplinkoje ir pajuntu pirmuosius lietaus lašus, nugirstu pokalbį prie gretimo staliuko, ten sėdi elegantiška žilaplaukė lietuvė iš Amerikos, ji džiaugiasi valgiaraščiu anglų kalba, nors pati kuo puikiausiai šneka lietuviškai – su tuo akcentu, kurį aš, didžiam lietuvių džiaugsmui, esu ne kartą imitavęs, nors savo paties akcento, kaip tas Tomo Bernhardo Balsų Imituotojas, paimituoti nesugebėčiau; žinau jį, atpažįstu jį, tačiau negaliu jo pakeisti, kaip nors pamėgdžioti, kad bent kiek nuo jo atsiribočiau, tačiau tai niekaip nepavyksta, kaip ir atsiriboti nuo vaikų namų. Galiu tiktai klausytis svetimų akcentų ir svetimų gyvenimų istorijų. Ir toliau sėdėti šio kiemo prieglobstyje, savojo Vilniaus prieglobstyje, nes čia, Lietuvoje, neprivalu tuojau pat susigėsti, čia ne taip niekinami netgi šlitinėjantys alkoholikai, kaip juos niekinu ir šaipausi iš jų aš, kad nereikėtų turėti su jais nieko bendra; taigi aš iš lėto nusiraminu šitame nuostabiam, nepakartojamam vidiniame Vilniaus kiemelyje. Jei prireiktų, galėčiau gyventi čia su savo vaikų namais, čia, kur buvau priimtas prieš ketvirtį amžiaus, kai daug jėgų turėjau skirti tam, kad tik nebegalvočiau apie vaikų namus. Kur po tų grumtynių dėl išlikimo, kurias kiti vadina jaunyste, man pagaliau pavyko atsikvėpti, pailsėti ir rasti savąjį tikslą. Ir vėl girdžiu prie gretimo staliuko Amerikos lietuvę, jai čia viskas „labai lietuviškai“ – kas žino, kiek laiko jai buvo užgintas kelias į vaikystės namus ir kiek laiko teko bijoti, kad niekados nepavyks sugrįžti iš savo tremties.

Kai jau rengiuosi kilti, išgirstu pažįstamą šnektą – į kiemelį sugriūna būrys austrų. Kadangi sėdžiu prie ilgo stalo visiškai vienas, o ir šiaip laisvų vietų daugiau nėra, jie įsitaiso prie manęs. Kai ima svarstyti, kaip čia jiems užsisakius valgyti, nuraminu, kad valgiaraštis yra ir anglų kalba. „Bet mes jos taip pat nemokam“, – pasigirsta nusivylę balsai. Taigi, padedu jiems ir parekomenduoju cepelinus, apie kuriuos jie, kaip aš ir maniau, ir taip yra girdėję ir kurių norėtų paragauti. Tačiau užsakymui vertėjo jums nereikės, pakaks, jei šnekėsit literatūrine vokiečių kalba, ją padavėja, šiaip ar taip, supras. Mano stalo kaimynus tai tiesiog suglumina – keliomis gi kalbomis čia šneka žmonės? Cepelinais jie lieka sužavėti – bulvės, lašinukai, o prie jų dar degtinė, čia jau nieko nepagadinsi, čia susijungia lietuvio ir austro „gruntaunumas“, čia jau nereikalingas joks tarpininkas. Ir per šį trumpą valgymo laiką su džiaugsmu atsiduodu tam „gruntaunumui“ ir vienakalbiškumui, kuriam nė motais visos vertimo problemos – taip pat ir manieji vaikų namai. Galiu sau leisti įsivaizduoti tai bent tol, kol trunka ši vakarienė, aišku, žinau, kad esu jų atžvilgiu neteisus, nes jeigu jau jie šneka literatūrine vokiečių kalba, tai turi versti sau iš savo tarmės, be to, daugelis jų yra vyresni už mane, ir ką gali žinoti, kokios būta jų pokarinės vaikystės. Tačiau bent jau atrodo jie kaip padorūs šeimos žmonės, o aš kartais pas tokius ieškau prieglaudos, bent kol jie nieko nežino apie mano vaikų namus – nei apie tuos, kurie mane vis dar baugina, nei apie tuos, kuriuose kūdikystėje iš tikrųjų buvau, nežinau, kiek laiko, per visus tuos metus taip ir nepavyko sužinoti. Ir visų pirma jie tikrai neprivalo žinoti, kad mano tėvas buvo dukart vedęs ir su kitom trim moterim turėjo po vaiką, ir kad aš savo pusiau brolio dar niekados nesu matęs – to iš tėvo pusės, nes su tuo iš motinos pusės susipažinau juk Australijoje, kai man buvo devyniolika. Gana dažnai turėdavau nutylėti tai prie padorių šeimos žmonių, visų pirma prie katalikų, juk vis dar netrūksta niršių katalikiškų obskurantų, kurie tavęs netgi nepalaidos ten, kur pageidautum, nors būtum buvęs ir valstybės prezidentas, kadangi tavo gyvenimas neatitinka jų normų. Tačiau dabar, šį vakarą gera yra atsipūsti, nugrimzdus į „gruntauną“ padorumą, viršum kurio Austrijoje, kaip ir Lietuvoje, visada plevena katalikybės dvelksmas, su alumi, cepelinais ir vienakalbyste, kol vėl teks sugrįžti į savąją komplikuotybę – savo paties gyvenimą ir romano vertimą. Ir pats laikas keliauti atgalios į butą Žvėryne, kuris trim mėnesiam virto mūsų namais, antraip nespėsiu pamatyti savo dukters, kol ji nenuėjo miegoti. Tėvas, kuris be paliovos verčia, rašo ir skaito, šiaip ar taip, nėra vaiko svajonė, kad tik nenutiktų taip, jog duktė po dešimtmečių ims ir pratęs mano rašymą, kur irgi pasakos apie nesantį tėvą, taip ir neišsilaisvinusį iš savo vaikų namų, kuris, užuot bandęs pažinti savo dukterį, tik vertė niūrias romanų vaikystes – tokia šeimos istorija, nelyginant groteskiškas literatūros generatorius, perduodama iš kartos į kartą.

Taigi, labos nakties ir gero tolesnio kelio cepelinus valgantiems tautiečiams, ir į troleibusą. O kai paskutinę atkarpą žingsniuoju pėsčiomis, vėl šmėsteli klausimas: kodėl vaikščioti po Vilnių man vis dar patinka labiau nei po Vieną, kurioje gyvenu jau septyniolika metų? Kartą esu rašęs, kad tai dėl šviesos, kurią Vilniuje taip mėgstu. Bet dabar tamsu nors į akį durk, nepaisant to, mane apima aistringas džiaugsmas, kad esu čia, džiaugsmas, kokio nepatiriu jokioje kitoj vietoj. Ko gero, tai dėl šaligatvio plytelių, nes bet kuriame kitame man pažįstamam mieste šaligatviai asfaltuoti, o asfaltas visur vienodas, tuo tarpu šaligatvio plytelė kiekviena vis kitokia – dėl to dažnai už jų kliūvu, o kartą išsitiesiau ir visu ūgiu, ir, aišku, stumti mūsų vaiko vežimėlį čia sunku, tačiau, nepaisant to, stočiau ginti nuo asfalto kiekvieną šaligatvio plytelę – Vilniuje neturi būti taip pat kaip kažkur ir visur. Vilniaus šaligatvių plytelės saugo kažką, kas buvo many: tai, kad aš prieš gerą ketvirtį amžiaus atvykau čia, į svetimą kraštą, kuris šiek tiek išlaisvino mane iš manęs paties – iš buvimo svetimu vadinamojoje tėvynėje, katalikiškam kaime be tėvo, kuris užsklendė mane savyje, tačiau būti svetimu svetimame krašte buvo gera įžvalgumo mokykla ir nauja pradžia, o visų pirma: nauja kalba. Kalba, kuri įvardino man viską naujais žodžiais ir suteikė viskam naują skambesį, kuri, nors niekad netaps mano gimtąja, leido ištarti sakinius, kurių niekad nebūčiau įstengęs pasakyti savąja. Versti – tai reiškia gyventi dviejuose pasauliuose, tai yra iliuzija, kažkas neįmanomo; kai tai žinai, rašo Georges’as Arthuras Goldschmidtas, Peterio Handkės vertėjas į prancūzų kalbą, gali išversti beveik viską. Bet aš juk dar neverčiu, aš esu pakeliui į namus, ir svarbu, kad duktė dar nenuėjusi miegoti. Ir kad aš galiu išversti tai, ką ji nori pasakyti – savo motinos vengrų kalba, tėvo vokiečių, o visų pirma savo vaikiška kalba: „schabu“ reiškia „schreiben“, rašyti, ir ji jau žino, kad tėtis vėl turi daryti „schabu“. Ir nuo tada, kai savo rašymą ir vertimą vadinu „schabu“, jis tapo man kažkuo panašus į muzikavimą. Taigi po lopšinių dar sykį grįžtu prie verčiamo romano. Prie jo sakinių muzikalumo – didžiosios atsvaros siaubui: ir romano veiksmo, ir mano paties vaikystės. Juk tikriausiai įmanoma priversti juos suskambėti ir vokiškai. „Nesupratau nė žodžio, tačiau iš skambesio, iš sakinių ritmo jaučiu, kad pataikėt“, – šitas Ričardo Gavelio komplimentas po bendrų skaitymų Zalcburge tebežadina viltį, kad pasiseks ir šįsyk. Ir taip, kaip Renatos Šerelytės romano „Mėlynbarzdžio vaikai“ žodžių samplaika „vaikų namai“ praplėšė mano atminties juodąją skylę, primindama tėvo ir brolių ieškojimų istoriją, taip ir versdamas jaučiu literatūrą kaip atsvarą gyvenimo siaubui: skambesyje, metaforikoje, tiksliai suderintoje struktūroj. Taigi aš rašau ir rašau, man nebereikia pašokti ir sprukti kažkur, kai išnyra žodžiai „vaikų namai“, ir netrukus nuovargis pargriaus mane į lovą, kur miegančios manęs jau laukia mano mylimosios.

Vertė Antanas A. Jonynas