Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Sekmadieninis hieroglifų pragaras

2010 09 12

Ačiū krevečių nuodams, jų dėka daug miegojau. Taip ir praėjo šeštadienis – miegant ir vemiant.

Šiandien ir vėl saulėta. Nuo pat ryto mokyklos kieme skamba fanfaros – į mokslus sugužėjo vietiniai kinų studentai. Jų bendrabutis stovi priešais mūsų, užsieniečių. Kai sutemsta, būsimieji Pekino aktoriai, režisieriai ir kiti scenos veikėjai maigo savo naujausius mobiliuosius, krizena, čiupinėja vieni kitų rūbus (į išvaizdą kreipiamas nemenkas dėmesys). Visi labai maži, laibi ir gražūs, net per saldūs. Azijietės visada atrodo kaip iš MTV išlindusios – dailiai apvestos akutės, trumpi rūbyčiai, blizgučiai ir įmantrios šukuosenos. Tos, kurios studijuoja aktoriaus meistriškumo kursuose, matosi iš tolo – būna ypač išsičiustijusios. Bernai irgi – tokie „Pet Shop Boys“ meilučiai, tik azijietiškų veidų.

Mano aukšte gyvena tokia bulgarė, kuri čia bandys apsiginti magistrą. Kad ji aktorė – irgi matosi per kilometrą. Kai šneka, dešimt kartų pakeičia balso intonacijas ir trisdešimt kartų vis kitaip išriečia antakius.

Vokietė Stefani – sinologijos docentė – mažai judina veido raumenis, tačiau nuolat kosėja, gal bronchitą susigavo, nežinau. Vengiu su ja valgykloje atsidurti prie vieno stalo, nes man ir taip užtenka bacilų.

Bet aš ne apie tai dabar noriu papasakoti.

Noriu pasakyti, kad ta penktadienio mokytoja yra tikras žvėris! Per ją šiandien net į lauką nebuvau išėjusi: mokausi visokias frazes ir hieroglifus. Kinų kalba toninė, todėl tokio dalyko kaip akcentas geriau neturėti – būsi nesuprastas. Kiekviena balsė turi keturis tonus, t. y. keturis tarimo būdus. Pvz., ne taip intonuosi a žodyje ba (aštuoni), gausi veiksmažodį „traukti“, „taikinį“ arba „tėtį“. Tad yra keturi būdai ištarti tą ba, ma ir milijonus kitų trumpučių žodžių…

Hieroglifuose daug poezijos. Tarkim, „rytojus“ yra sudarytas iš saulės, mėnulio ženklų ir veiksmažodžio „matyti“. Aha, labai gražu, bet tos kaligrafijos pratybos mane varo iš proto. Jei kinas pamatytų, kaip sąsiuvinyje atrodo mano pastangos, manytų, kad ne žmogaus, o kokio vabalo buvo rašyta.

Jau jaučiu, kaip senka kantrybė, bet dar pasikankinsiu.

Pekine sakyti „labas“ labai keista

2010 09 13

Vos spėjau pralįsti pro jau rakinamas bendrabučio duris: 23 val. visi turi būti kambariuose! Sargas parodė nepasitenkinimo miną – ji palyginti ne tokia išraiškinga, kokios su Pavlina sulaukėme penktadienį, grįžusios paryčiais.

Prie akademijos kiemo stovi uniformuotos sargybinės. Nesuvokiu, kaip jos išstovi, kaip jos išsargauja – pamaina niekad nesikeičia, keičiasi tik jų stovėjimo pozos. Abi sargės atrodo kaip devynmetės mergaitės: didumo sulig mano dilbiu, storumo – kaip du jūsų pirštai, suglausti vienas su kitu. Kai sutemsta ir nereikia taip dažnai atidarinėti vartų, jos sulenda į būdelę ir viena kitai telefonais tranko galvytes. Jeigu jas abi susidėčiau į rankinuką (o jos tikrai tilptų), tai išdraskytų visą besipešdamos.

Šiandien prieš septynias pabudau nuo fanfarų (buvau ką tik užmigusi) – į kiemą rinkosi kinų studentai, išsidabinę kaip kas sugeba. Miegodama išsitraukiau fotoaparatą, tačiau šis paradas baigėsi vos prasidėjęs: kažkoks senis išskleidė vėliavą ir visi dabitos vėl sulindo į kambarius. Tai bent mokslo metų atidarymas! Ar negalėjo viso to atlikti vėliau, po pietų, pavyzdžiui? O ta korėjietė, kur gyvena už sienos, kaip suprantu, studijuoja vokalą, nes jau nuo 8 val. girdėti „Titaniko“ motyvai – lygiuojasi į C. Dion, repetuoja ir repetuoja tą šlykščią skendimo dainą. Galėtų tai daryti kitu laiku – labai apsidžiaugčiau.

Nuo 8.30 iki 16 val. vyko kinų kalbos pamokos. Ir turiu pasakyti, kad šiandien galvoje įvyko lūžis – man pasidarė labai įdomu. Viskas dėl hieroglifų mokytojos, kuri detaliai paaiškino technines rašymo subtilybes, papasakojo apie rašmenų etimologiją. Pati tikriausia poezija tie jų rašmenys! Po pamokų nulėkiau į mokyklinių prekių parduotuvę ir įsigijau specialų sąsiuvinį hieroglifams rašyti, trintukų, pieštukų.

Su visu savo kanceliariniu turtu nuėjau į kinų musulmonų, vadinamųjų hui, užeigą. Pas hui būna švariau, mat Alachas yra griežtas higienos klausimais. Virš durų kabo ištraukos iš Korano – kas ten rašoma, ne taip svarbu. Man tiesiog labai patinka arabų raštas – akys atsigauna bežiūrint.

Hui turi dideles, kuprotas nosis: nosies kremzlė gali būti kumščio dydžio (kiniškos būna gan plačios ir kiek plokščios). Jų akių linija irgi kitokia nei kinų, akutės dažnai būna mažos, kaip šuns, su tankiom blakstienom. Einu pas hui regos palepinti.

Regą lepinau visą popietę – vaikščiojau po visokias parduotuves ir viską apžiūrinėjau. Labiausiai patiko medžiagų krautuvėlė – į rietimus suausti visi pasaulio žvėrys, drakonai, spalvos ir planetos.

Vakare prie metro stotelės galiausiai įvyko susitikimas su lietuvaičiu D.!

Pekine sakyti „labas“ labai keista – patys žandikauliai priešinasi, liežuvis laužosi. Su D. nuėjome į tuščią (nes pirmadienis) džiazo klubą – kampe kinų saksofonininkas pūtinėjo savo dūdą. D. pasakojo apie lietuvių diasporą Pekine, apie kelionės į Tibetą dokumentų tvarkymą, apie kinų mentalitetą, apie turistinius rajonus (esą juos verta įsidėmėti, nes po kelių mėnesių imsiu ilgėtis Europos), apie dulkių kvapo kvepalus, gaminamus Kinijos menininkų, prisiminėm Kauną etc. Labai puikus ir malonus jaunuolis tas D. – pakviečiau į bendrabutį. Kambary radom mandalas spalvinančią Pavliną (tokiu būdu ramina nervus, nes kažkas negerai su jos čekiškos meilės reikalais). Pakėlėm po taurelę vietinio „absento“, aprodėm D. savo skorpioną, skalbimo mašinų ūkį ir išlydėjom svečią namo.

Ponios Kinijos Liaudies Respublikos makiažas

2010 09 16

Kai kalbuosi su bendramoksliu iš Ugandos, atrodo, kad jam iš gerklės gabalais drimba pirmykštės džiunglės.

Afrikiečių akcentas, jų žemi, girgždantys balsai mane verčia įsivaizduoti priešistorinę burną.

Klasėje tik aš ir olandas Hali esame ne iš Afrikos. Tiesa, alžyrietis Amiras yra iš kitokios Afrikos – jis lojalus Alachui, nuolat kalba apie kuskusą ir kupranugarių kepsnius.

Ugandietis per pertraukas atsidaro nešiojamąjį kompiuterį ir leidžia repą-regį: zimbabvietė Rubi iš karto atsigauna ir ima krutinti savo masyvius klubus. Jai labai svarbu žinoti, kas turi boyfriendus. Pasak jos, todėl ir nemiegu, kad turiu: neturėčiau – miegočiau. Afrikietiška išmintis!

Man tai svarbu šviesi ir pailsėjusi galva, norėčiau kada nors tokią turėti. Atrodo, kad Kinijos Liaudies Respublikoj tai neįmanoma, nes, pasirodo, tos rytinės 6.50 fanfaros yra ne proginės, o kasdienės.

Central Academy of Drama turi etatinį žadintoją – kažkokį senį – kuris kas rytą tuo pačiu laiku išeina į kiemą ir ima dainuoti, rėkauti, garsiai skiemenuoti. Rėkia taip, kad iš ausų man išdrimba vata, o pro kaimyninio bendrabučio duris – kinų studentai. Nors rytas ankstyvas, kinų panelės tokiu laiku jau būriuojasi išsidažiusios, plaukus išsipurenusios. Gal jos savo bendrabutyje turi specialų panų žadintoją, kuris 4 val. azijietes išverčia iš jų pokemoninių lovyčių ir liepia griebti skaistalų dėžutes, pudrines ir lūpdažius?..

Kalbos mokytojos visada hiperbolizuotai geros nuotaikos. Man dar, būna, sapnai iš akių byra, o jos jau kaip kokios hienos laukia, kada žvaliai (ir kiniškai) išpyškinsiu visą savaitę zulinamą šabloną: „Labas rytas, mokytoja! Laikausi gerai! Mano sveikata labai gera! Kinų kalba visai nesudėtinga! Šiandien yra ketvirtadienis!“ Taigi, rytais esu verčiama meluoti, nes viskas, išskyrus tai, kad šiandien ketvirtadienis, yra netiesa – bent jau taip atrodo pirmą dienos pusę.

Kinijos Liaudies Respublikoje daug melo. Ši šalis – kaip ta rytinė azijietė studentė, pudra išsibalinusi veidą: iš išorės labai meilutė, bet viduj vietoj sveikos širdies posėdžių salės ir raudonos vėliavos spurda.

Lamos šventykloje – buvusioje Cingų dinastijos princo rezidencijoje, kurią XVIII a. imperatorius Jongdžengas pavertė lamų vienuolynu, – buvo atliekamos slaptos budizmo praktikos. Iki dabar yra išlikęs įspūdingas pastatų kompleksas su visomis ezoterikos, medicinos, matematikos salėmis, varpu, nuožmiųjų Tibeto dievybių muziejumi. Kiekviename kambaryje-pastate dunkso auksiniai budos, aršių dievybių statulos, altoriai. Kiemuose garuoja įmantrias šašlykines primenančios „skrynios“ – į jas šūsnimis metami smilkalai, kurių gali prisipirkti šalia stovinčiame kioske. Nesistebiu, kad vienuoliai vaikšto surūgę – nuo tokio intensyvaus kvapo (žinoma, dar kaitra nagus prikiša) tiek man, tiek Pavlinai ėmė tvinksėti galva. Informacijos apie lamaizmą arba geltonąją lamų sektą negausi – prie atskiro šventyklos pastato parašytos tik datos. Prie ritualinių tibetietiškų daiktų irgi – tik datos. Jokių užuominų apie religiją, tik sausi istoriniai faktai. Arba sertifikatai: prie 18 m dydžio Maitrėjos Budos (reikia gerai užversti galvą, jei nori pamatyti jo galvą) pakabintas Gineso rekordų knygos diplomas – Kinijos Liaudies Respublika gali didžiuotis, kad turi pasaulyje didžiausią bodhisatvos skulptūrą. Gidai paslapčių ir egzotikos ištroškusiems užsieniečiams pasakoja, kiek pinigų dosnioji valdžia skyrė pastatams renovuoti. Nenustebčiau, kad tie su stiklo valikliais tarp auksinių dievybių zujantys vienuoliai yra visai ne vienuoliai, o specialiai dėl turistų perrengti mūsų Central Academy of Drama studentai.

Kadangi 1949 m. spalio 1 d. buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika, turėsim savaitę atostogų (ačiū, Mao!). Sako, pirmosiomis spalio dienomis Pekine vyksta mastu 2008 m. olimpiadai prilygstantys paradai.

Tomis dienomis su Pavlina planavome keliauti į Tibetą, bet apsigalvojome: būtume eilinės mistikos ištroškusios turistės, priverstos judėti kelionių agentūros (ji sutvarko ir leidimo popierius) nustatytais maršrutais, vėžinamos tik nuomojamu automobiliu (viešasis transportas užsieniečiams uždraustas) – lyg kokiame safaryje. Be to, turime per mažai laiko ir finansų.

Todėl tyrinėjame Šanchajaus apylinkes – užsuktume į besibaigiančią „Expo“, o paskui – į istorinį Hangdžou arba Kinijos Veneciją – Sudžou, kur niekad nesibaigia kvapą gniaužiantis gamtos paradas.