Neleiskite šviesai numirti

SIGITAS GEDA

2007 metai

Apie kūrybą

Teiginys, kad tai ontologinė vienatvė. Vienatvė, glūdinti kūrybos pamatuose. Arba būties pradmenyse. Priėmus šią tiesą įmanu kalbėti apie kūrybą kaip „atskirą nuo Dievo sritį“. Čia ir atsiranda konflikto, ginčo, atkritimo galimybė. Kūrėjo ir Dievo nesuderinamybė, maištas bei satanizmas. Žemiškos meilės neįmanomybė – poetai nuo Dantės ir Petrarcos laikų metafiziškai šiedvi buvo atskyrę.
Apie tai, kad poetai kelia meilei neįtikėtinai didelius reikalavimus, bylotų ir mano dažnai cituojamos P. Širvio eilutės:

Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes…

Andai mane šokiravusi Br. S. replika, esą „poetės yra prastos moterys“, matyt, turi racijos tam tikrose buities ribose.
Ontiškoji meilė – būtiškoji… Kas galėtų tokią ištverti? Menininkas ištveria ją ir nugali tik kurdamas.
Nuopuolio išaukštinimas, nuodėmės pradmuo – iš to paties.
Prakeiktieji poetai – tie, kur kėlė prapuolusius idealus, bent jau matė (jautė) juos esant. Tokiu atveju Cz. M. mintį apie religinės vaizduotės stygių būtų galima vadinti būtiškosios vizijos išblėsimu.

Statistika

Skaičiuojant nuo 1940 iki 1990 metų NKVD-KGB struktūrose dirbo ir su jomis liko susiję 40 000 žmonių. Pripažinusių savo bendradarbiavimą dabar yra 1500. Ko gali tikėtis tie, kurie kimba „į atlapus“ agentams, informatoriams, jų vaikams ir anūkams?
Keršto.
Vis dėlto B. Brazdžionis, raginęs nekeršyti dar 1941-aisiais, buvo toliaregis. Geriau – bet kuriuo atveju – nekeršyti. Kerštaujant neįmanoma jokia ateitis.

Gyvenimo upė

Niekados nebus taip, kaip jūs manėte. Jūsų gyvenimas pasisuks ne ten, darbas bus ne tas, žmonės, su kuriais bendravote, draugavote, pasirodys ne tie… Ilgainiui turėsite su tuo susitaikyti. Gyvenimo upė tekės ten, kur nori, o jūs liksit stovėti purvino griovio krante.

Vizualinių menų muziejus

Iš diskusijos. Darius Kuolys:
– Jonas Mekas atrinko eksponatus ir sako: „Jie yra vertingi Lietuvai. Kaina penki milijonai…“
Algirdas Paleckis:
– Atrinko Vytautas Landsbergis ir šventoji dvasia…
Gintaras Sodeika:
– Kad Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas suskambėtų visa savo gaida, reikia dar 300 milijonų.
Jonas Mekas:
– Lietuvoje priviso smulkių politikierių, kurie kiauliškai voliojasi savo purve…
P. S. 400 baskų menininkų protestavo prieš panašaus centro steigimą Bilbao. Lietuvos kultūrininkai irgi sako, kad tai nėra gerai, tačiau jų niekas neklauso.
Vytautas Landsbergis:
– Atsisakydami Guggenheimo centro liksim meškų kraštas.
Algirdas Paleckis:
– Landsbergis čia praleido gerą progą patylėti. Jis yra išvadinęs Lietuvą šunauja…
Darius Kuolys:
– Kodėl? Jis yra menininkas…
P. S. Guggenheimo centrai yra steigiami visose trečiojo pasaulio šalyse. Iniciatyva – iš Niujorko.

Niujorko gyventojai

Neatsimenu, kas pasakė: „Tikrų niujorkiečių labai nedaug, visi čia suvažiavę, bet į tuos, kurie šviežiai atvažiuoja, žiūri labai įtartinai.“
– Ko jiems čia reikia?
Jie visi mano, kad pasaulyje tik jie ką nors reiškia…
P. S. Atsimenu ne vieną ten pagyvenusį, keisčiausia, kad jiems dingojosi, esą sužinojo tai, ko niekas nežino. Iš kur tas jausmas?

Balsas

– Rūpesčiai baigsis ir tau nusišypsos sėkmė.

Pasikartojantis vaizdas

Apie tai esu rašęs. Klevai prie Neries. Į vakarą čia suskrenda varnos. Juodos ir blizgančios saulėlydy. Plikose šakose jos atrodo kaip tamsūs vaisiai.
Juodi kalbantys obuoliai, kai kurie guli žolėj…
Mirę medžiai, apkibę kalbančiais mirties vaisiais.

Gruodžio 17, pirmadienis

Tokios čia erezijos!

Iš skandinavų kalbų labiausiai užsikonservavusi išliko islandų kalba. Jie gali skaityti savo rašytinius šaltinius iš XIII a. Be kokių specialių studijų.
Taigi: ar mes, užuot fantazavę apie savo pagoniškąjį laikotarpį, apie amžius, kai neturėjome rašto, neturėtume žvilgtelėti į savo istoriją pro „islandiškus akinius“.
Galbūt taip galėtume daugiau ir konkrečiau pasakyti.
Iš kitos pusės – ar neatėjo metas į mūsų kultūros centrą iškelti visą LDK palikimą (užuot kabinusis į krikščionybės ir stabmeldybės prieštarą).

Lietuviai ir norvegai

Lietuvis gyvena ir kenčia.
Norvegas gyvena ir džiaugiasi…

Tai, kas nuolat pamirštama

„Ir nereikia painioti poeto į niekingo pasaulio rūpesčius, nereikia jam primesti visuotinai vartotinos moralės – jis kitaip, savaip tarnauja žmonėms“ (B. Paramonovo str. „Berdiajevas ir Bergmanas“).
Ir klausimas – ar mūsų krašte buvo kada nors laikai, kai iš menininko nereikalavo duoklės visi – pradedant Bažnyčia, baigiant Partija (partijomis)?
Tame pačiame str.:
„Skaitydamas Ortegą, žiūrėdamas Bergmano ar Antonioni filmus suvoki, kad XX a. aristokratu buvo menininkas avangardistas. Šita epocha baigėsi, prasidėjo kita – masinės kultūros. Šioji kaip ir anksčiau gręžiasi į jausmus, bet jau ne į sentimentalią gerų buržua užuojautą, o į labiau žemutines, pirmaprades emocijas, visų pirma seksualines. Įsivyrauja visuotinis striptizas.“
Ortega y Gassetas: „(…) jei menas – jausmų žaidimas, tada aukščiausia jo forma – melodrama, feljetonas ir pornografinis romanas, o dar aukščiau šito – kutulys ir alkoholis.“

Gripuojantis paukščiažmogis

Metai baigiasi. Išmedžioti
Žemės paukščiai – iki gaidžių,
Tik aš vienas likau tralialioti
Po sušalusiu slyvos medžiu.

Vieno eilėraščio istorija

Atsimenu tą knygą – J. V. „Kaip žalias vynas“, išėjusią 1962 metais. Studentai tada ją godžiai skaitė.

…Aš glostau daiktus, prie kurių tu esi prisilietęs,
Durų rankeną, seną staltiesę – jie man atrodo gražūs…
Garuoja karšta kava… Ir vakaras ima lieti
Ant ledėjančio lango žvaigždynų žalsvą vitražą…

Ir t. t. iki eilutės:

Mažytėj tuščioj kavinėj manęs nebelaukia niekas…

Šįvakar Donatas Švd. paskambino, ėmė pasakoti, kad tai jiedu – jis ir Judita – eidavę į kavinukę, kur dabar priešais Vyriausybės rūmus, Vilniaus g. Gerdavę kavą ir rašydavę:
– Turiu pasakyti, kad jai visad išeidavo geriau.
Velnią ten kavinė! Stalai ir kėdės kaip kariuomenėj – viskas iš geležies. Grindys nušnerkštos, kava – bizalas… Man ten nieko gražaus nebuvo. Suprasi žmogus. Donatas buvo to paties kurso lituanistas, dabar jau pasiligojęs žmogus, keista įsivaizduoti, kad ir J. būtų „senė“ – 70 metų… Kai mačiau ją prieš mirtį, ligos pagraužtą, tokia ir buvo. Suseno per pusmetį, ką darysi. Mirė 2001-ųjų žiemą, 63-erių.

Tie, kur pasiligoję

Kada jų daug suplūsta į vieną vietą (ligonines, eiles poliklinikose), geriau nekišti nosies, bėgt kuo toliau. Nėr didesnio užkrato. Kiekvienas nori savo ligą skelbti, kiekvienas mano, kad jo mirtis nelygstama. Ypač jaunos gražuolės, kurioms „įsimetė augliai“, ar pojauniai eržilai, manę, kad pasaulis guls po jų kojomis… Ne, mirtis, liga pati renkasi.
Sveiki žmonės yra egoistai, tai ką kalbėt apie sergančius. Ir piktumo neapsakomo. Nėr ko peikt, visur ir širdingų sutiksi, ir pasijuokt iš savo negalios mokančių.
Sunkiausia susirgti tiems, kurių dievas buvo Malonumas, Pinigas, Valdžia, Rūmas…

Dabar ir senovėje

E. Gudavičius:
– Tai ką, Algirdo ir Kęstučio laikais buvo geriau? Dabar numauna kelnes, o tada nusukdavo galvą!

XIX a. lietuvis

Tas, kas tiki savo tautos laisve ir laikosi Statuto.
Paskutinis jo leidimas – 1811 m.

Duomenys

Analitikai skelbia, kad Rusijos oligarchų (ir Putino) turtai siekia 40–50 milijardų dolerių.
Tai ar mūsiškiai turtuoliai gali lygintis su imperiniais?
Užtat siekti milijardų, dešimčių milijardų niežti visiems. Kas nenorės pirmauti, kas atsisakys imperinio oligarcho titulo?

Pagaidinti

L. gerai padarytas žodis! Reikšmė kaip „išdurti, padaryti, išdulkinti…“
Neduoda net neseniai išėjęs žargono žodynėlis.
– Pagaidino visą socialdemokratų partiją! Pagaidino jų vadą!

Dialogai

– O kaip tau tai pavyksta?
– Gyvenu su maišu ant galvos…

Dantšiepystė

Esama jos įvairių žanrų ir rūšių, deja, aš nelabai ką išmokau.

Gruodžio 18, antradienis

Juokinga, bet…

Prietaras, kurio negaliu atsikratyti. Motina nuo mažens prigrasino:
– Jeigu ką nors siuvi „ant savęs“ (sagą, iširusią siūlę), būtinai turi ką nors įsikąsti…
Kitaip – „užsiūsi pometį“, t. y. atmintį.
Nieko neatsiminsi! Kam nebaisus Alcheimeris? Prisiminiau tai prieš Kalėdas, kai ėmė trūkinėt visos sagos. Sėdžiu, o tarp dantų – pieštukas, adata su siūlu rankoje…

Įspūdis

Kada visa galva pasineri į Šekspyrą, sunku išsivaduoti iš jausmo, kad didžiuma vėlesnių poetų buvo jo paveikti. Ir tie, kur skaitė, ir tie, kur girdėjo… Tas universumas veikia, ko gero, kaip nematomos žvaigždės ir jų spinduliai. Norom nenorom.
Ypač tuos, kurie rašė sonetus ketureiliais ar trieiliais.
Taip vienąkart pastatytas namas, kolona, portalas pašnabžda formulę. Kažkas panašaus yra posaky „Visi keliai veda į Romą!“
Šviesoj ar tamsoj, tiesiai ar aplink – atsimuši. Atskaitos taškų, galop stulpo problema.
Raktinių žodžių, prasmių problema.