Literatūrinė piligrimystė

Su šių metų Šv. Jeronimo premijos laureate vertėja DIANA BUČIŪTE kalbasi Audrius Musteikis

– Versti pradėjote palyginti vėlai. Dabar jau studentai nesibaimina imtis, tarkim, gana sudėtingos moderniosios klasikos ir pasiekia neblogų rezultatų. Ruošėtės ilgai ir kruopščiai? O gal visai neplanavote versti?

– Nepamirškim, kad anuomet tebuvo viena grožinės literatūros leidykla, nereikėjo tiek daug vertėjų kaip dabar. Vargu ar studentas būtų galėjęs gauti versti knygą. Tiesa, pasaulyje skurstantys literatai nuo seno prisidurdavo vertimais, bet Lietuvoje sovietiniais laikais iš šio šaltinio sėmė partijos funkcionieriai ir jų žmonos – versdavo iš rusų kalbos. Šiaip ar taip, aš studijų metais apie vertimą nė nesvajojau – apskritai neįsivaizdavau, ką veiksiu baigusi universitetą. Pasirinkau klasikinės filologijos specializaciją, įtikinta, koks didelis senųjų kalbų specialistų poreikis. Nuolat versdavome tekstus iš lotynų ir senosios graikų kalbos. Ir diplominis darbas buvo Cicerono traktato „Apie draugystę“ vertimas, bet apie meninį vertimą ničnieko nenutuokiau. O pradėdama versti leidyklai jau turėjau redagavimo patirties, mačiusi ir gerų, ir blogų vertimų. Beje, kaip tik pastarieji įkvėpė drąsos: kad ir kaip savimi nepasitikėjau, greit supratau, kad ne šventieji puodus lipdo. Taigi sakyčiau – pradėjau pačiu laiku.

– Į kieno rankas (nagus?) pakliuvote „Vagoje“? Apskritai kaip ten pakliuvote?

– Į „Vagą“ patekti buvo nelengva. O aš atsidūriau ten, galima sakyti, iš gatvės: be jokių pažinčių, per laimingą atsitiktinumą. Verstinės literatūros redakcijos vedėja Eugenija Stravinskienė ieškojo redaktoriaus antikos literatūrai redaguoti. Klasikinės filologijos katedra paminėjo porą pavardžių. Vedėjai pasitaikė rasti mane ir pavyko įtikinti leidyklos valdžią, kad priimtų. Jau buvau ištrūkusi (per pažintis) iš Centrinio archyvo, kur pagal paskyrimą skaičiavau darbo bylas ar kroviau jų ryšulius į sandėlį (dabar atšventinta Pranciškonų bažnyčia), ir norėjau ištrūkti iš Respublikinės bibliotekos, pavargusi nuo gražių knygų vartymo ir negalėjimo nieko joms duoti, be sisteminio katalogo indekso… Guodžiausi tik kaip valandininkė dėstydama lotynų kalbą medikams Vilniaus universitete ir lankydama bibliotekoje prancūzų kalbos kursus (nepaprastai kukli dėstytoja vienuolė – to tada nežinojom – Eleonora Karvelytė mokėjo kalbos pamokas paversti dvasingo gyvenimo pamokomis). Taigi su džiaugsmu ėjau į leidyklą, nors nelabai suvokiau, kas yra tas redagavimas, ir, o stebukle, radau čia savo vietą ir kelią – ne tik redaktorės, bet ir vertėjos.

Už šį lemtingą gyvenimo posūkį būsiu amžinai dėkinga šviesaus atminimo savo Vedėjai, vėliau man pasiūliusiai ir versti, na ir… klasikinei filologijai, nes tik per ją patekau į leidyklą.

O pakliuvau į subtilios, tolerantiškos redaktorės ir talentingos vertėjos Aldonos Baliulienės rankas – ji buvo priskirta man globoti, tikrino pirmą suredaguotą rankraštį (su ja tariuosi iki šiol). Iškart pakliuvau ir į „blogos“ kompanijos nagus: į savo išvykas mane, kurį laiką jauniausią redaktorę „Vagoje“ (nors buvau jau 27 metų), įtraukė pašėlusi Vaikų verstinės literatūros redakcija su jai prijaučiančiu neramiu jaunimu iš kitų redakcijų. Kaip šiandien menu įspūdingą skaitytojų konferenciją Utenos alaus gamykloje, pasibaigusią šokiais autobuse!

– Kas yra ta garsioji „Vagos“ redagavimo ir vertimo mokykla? Kur jos sėkmės paslaptis?

– Apie tai jau tiek daug yra pasakoję kiti buvę „Vagos“ redaktoriai, kad nebesinori kartoti to paties. Trumpai tariant: pagarba knygai, profesionalumas, atsakingas požiūris į darbą, geranoriška pagalba jaunesniems kolegoms. Dirbdamas nepaprastai šviesių, išmintingų, savo darbui atsidėjusių žmonių aplinkoje negalėjai nesistengti. Aišku, jiems neįmanoma prilygti, bet jei ko išmokau, tai pirmiausia iš jų.

Beje, 1984 m. biuletenyje „Naujos knygos“, skirtame „Vagos“ 40-mečiui, nurodyta, kad „Vagoje“ dirba 155 žmonės, iš jų 91 redaktorius. Taigi redaktoriai sudarė leidyklos branduolį, kūrė jos dvasią. Ir, manyčiau, redaktoriaus prestižas tada buvo daug didesnis. Kai išeidavo knyga, vertėjas paprastai ją aplaistydavo redakcijoje arba bent su redaktoriumi, taigi knygos išleidimas būdavo šventė ir redaktorius jausdavosi pagerbtas…

– Ką gero iš „Vagos“ yra perėmusi „Alma littera“?

– Na, pirmiausia kelias redaktores: Bronę Balčienę, Zitą Marienę; geriausią Lietuvoje, kaip kai kas sako, korektorę Ramutę Prapiestienę ir daugelį vertėjų. Dabar, leidyklai išaugus, ir minėtos redaktorės, ir iš „Vagos“ atėję vertėjai sudaro tik menką dalį, bet vis dėlto gal padeda išlaikyti tam tikrą lygį (bent kaip siekiamybę), išsaugoti senuosius principus: stengtis leisti knygas be klaidų, dirbti su vertėjais, gerbti vertėją kaip autorių. Pastaraisiais metais vyksta suredaguotų rankraščių aptarimai, kviečiami kalbininkai, duodamos knygos jiems recenzuoti. Pagirtina, kad dar leidžiama redaguoti popieriuje ir skaitomos dvi korektūros.

– Mokytis naująją graikų kalbą Jus nukreipė klasikinės filologijos studijos, vis dėlto neįkalinusios antikos pasaulyje?

– Kai studijavau, naujoji graikų kalba universitete dar nebuvo dėstoma, bet kilo natūralus noras pažiūrėti, kuo ji skiriasi nuo senosios, juolab kad keliaudavom po Vilniaus kraštą ir Dzūkiją su vyresnės kartos klasiku Kazimieru Eigminu, kuris buvo pramokęs naujosios graikų kalbos ir skaitydavo graikišką laikraštį. Taigi ir aš ėmiau skaitinėti rusišką naujosios graikų kalbos vadovėlį. O antika… Niekada nesigailėjau studijavusi klasikinę filologiją, nes gautos žinios iki šiol praverčia, be to, leidykloje kurį laiką redagavau nemažai antikos literatūros, ypač kai buvo pradėta leisti „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serija (PLB). Paskui vertimų iš senųjų kalbų sumažėjo ir beveik visai atitrūkau nuo klasikinės filologijos… Be to, klasikai labai rimti ir solidūs žmonės, o aš gal per daug nerūpestinga, na, tokia kiek dekadentiška… Tarkim, norėjau ko nors gyvesnio, artimesnio…

– Iš antikos PLB serijoje ėjo Homeras, Ovidijus, Vergilijus, romanai, tragedijos, komedijos. Vertėjai: Leonas Valkūnas, Jonas Dumčius, Antanas Dambrauskas, Henrikas Zabulis, Dalia Dilytė ir kt. Redaguoti jų darbus turbūt nebuvo paprasta? Visi – autoritetai…

– Tikriausiai tuos tomus reikėtų juodai redaguoti iš naujo. Ką galėjau tada mokėti, jei ir dabar „žinau, kad nieko nežinau“? Leonas Valkūnas ir Jonas Dumčius buvo be galo gerbiami ir mylimi mano dėstytojai. Malonu būdavo juos matyti leidykloje. Su Antanu Dambrausku susipažinau jau kaip redaktorė. Noriai važiuodavau pas jį į Druskininkus. Buvo labai mielas žmogus, šiltai mane priimdavo (nerakindavo durų, nors gyveno daugiabutyje). Turėjo literato talentą ir eiliavimo dovaną, kaipmat pataisydavo šlubuojantį hegzametrą… Henriko Zabulio verstą Euripido „Hipolitą“ redagavau, kai jis buvo aukštojo mokslo ministras. Apsidrausdama paraštėse prirašiau „kalbininkai siūlytų“ ar pan. Nuėjusi į ministeriją atsiimti rankraščio, išklausiau griežtą pamokslą apie kalbininkų kenkėjiškumą, bet, mano nuostabai, viskas buvo pataisyta… Dalios Dilytės redagavau tik straipsnius PLB tomams. Žavėjo (ir tebežavi) jos erudicija ir raštingumas. Toli gražu ne kiekvienas dėstytojas sugeba dėstyti savo mintis taip sklandžiai ir tokia taisyklinga lietuvių kalba. Ir vertėja ji viena geriausių iš klasikų.

Bent jau anais laikais dauguma antikos vertimų būdavo per daug pažodiški. Stebėdavausi, kaip įmanoma išversti hegzametru ar kitu metru parašytą tekstą taip, kad netrūktų nė vieno originalo žodžio, tik ničnieko nebesuprastum… Retas vertė kitaip – laisviau, kūrybingiau. Ryškiai išsiskyrė jaunas vertėjas Sigitas Narbutas.

– Graikija Jūsų gyvenime.

– Vėl belieka atsidusti: kai studijavau, nebuvo jokių galimybių nuvažiuoti į Graikiją ir savo akimis pamatyti senovės paminklus (ką gali žinoti, gal tada antikos pasaulis būtų labiau įtraukęs – o mums juk net Graikijos kultūros istorijos kurso nebuvo). Kai susidomėjau naująja graikų kalba, ėmiau skaityti graikų literatūrą (rusiškai, angliškai, nes originalų mūsų bibliotekos neturėjo) ir štai tada užsikabinau: pajutau, kad mus sieja ir panaši istorija (kova už laisvę), ir kaimiškos šaknys, ir polinkis į poeziją (abu Nobelio premiją gavę graikai – poetai). Taigi Graikija priartėjo prie manęs per literatūrą. O kai pagaliau sienos atsivėrė, lankiau ne tik antikos paminklus, bet ir ieškojau naujosios graikų literatūros atspindžių, savo verstų autorių pėdsakų ir… jų kapų: Atėnuose Giorgo Seferio, Kretoje Niko Kazantzakio. Įdomu, kad gidė, pasakodama lietuvių turistų grupei apie Kretą, rėmėsi mano verstu N. Kazantzakio romanu „Kapitonas Michalis“. Žodžiu, jaučiu Graikijai daug sentimentų, bet viskas kyla iš literatūros. Jei rinkčiausi dabar, ko gero, nukreipčiau žvilgsnį šiauriau: gal studijuočiau norvegų arba islandų kalbą. Nors tokios šnekos tik iš nepasotinamo godumo: kad nepajėgi, žmogus, visko aprėpti…

– „Kapitonas Michalis“ 2002 m. pasodino Jus į Metų vertėjo krėslą. Regis, ir toliau jame karaliaujate – pateikiate vis naujų meistriškų vertimų. Kad ir Ioannos Karystiani romanas „Mažoji Anglija“, o iš prancūziškų knygų – Michelio Schneiderio esė „Įsivaizduojamos mirtys“, Michelio Tournier romanas „Kasparas, Melchioras ir Baltazaras“.

– Apie „Kapitoną Michalį“ pradėjau svajoti jau išvertusi pirmą knygą iš graikų kalbos (1986). Šis romanas buvo „Vagos“ turimame geriausių pasaulio knygų sąraše, tad pavyko įpiršti PLB serijai, bet nutrūkus ryšiams su Rusija „Vaga“ nebegaudavo kolenkoro viršeliams ir PLB leidyba buvo sustojusi. Po ilgos ilgos pertraukos skaitydama išverstąją dalį, pati nebesupratau kai kurių žodžių ir stebėjausi, iš kur juos ištraukiau (N. Kazantzakio kalba labai turtinga, pilna naujadarų, tarmybių)… Brolis šaipėsi: „Jaunatviškas maksimalizmas.“

Graikų literatūros, aišku, būčiau išvertusi daugiau, jei tik leidyklos būtų norėjusios leisti. I. Karystiani „Mažoji Anglija“, „Vagos“ aptikta knygų mugėje, laimė, visai neblogas šiuolaikinis romanas. Teko paieškoti jūreivystės terminų žodyno ir susipažinti su nešvankiais graikiškais žodelyčiais – ačiū konsultantui Sotiriui Suliočiui, apsiėjusiam be eufemizmų.

– Bet daugiausia verčiate iš prancūzų kalbos. Kas lėmė, kad Lietuvoje yra nemaža ir labai graži vertėjų iš prancūzų kalbos – tikrų asmenybių ir vertimo meistrų – kompanija, gal net lenkianti „anglus“ ir „vokiečius“?

– Nemanau, kad mūsų kompanija geresnė už „anglus“ ar „vokiečius“, tiesiog mūsų mažiau, nes prancūzų literatūros leidžiama nedaug, ir gal mes neištirpstame vertėjų jūroje.

– O kaip Jūsų darbinėje veikloje atsirado dar ir anglų kalba, negimininga nei prancūzų, nei graikų kalbai? Pirma iš šios kalbos versta knyga tokia specifinė – „Uolienos ir mineralai“ .

– Anglų kalbą lyg ir turėčiau mokėti geriau už prancūzų ir graikų: ją mokiausi mokykloje ir universitete (dėstė be galo reikli dėstytoja Angelė Šurnaitė, kurios pavardė atstojo rekomendaciją). Bet leidykloje trūko redaktorių iš prancūzų kalbos, tai aš ir pasukau ton pusėn. Įsibėgėjus gražių pažintinių knygelių leidybai, su malonumu išverčiau kelias: be jūsų minėtosios, „Actekus“, „Šiaurės Amerikos indėnus“, „Ženklus ir simbolius“ ir kt. Vienintelė grožinė knyga, mano versta iš anglų kalbos, – Nobelio premijos laureato Isaaco Bashevio Singerio romanas „Vergas“. Skaičiau nemažai žydų literatūros ir buvo gaila, kad tiek nedaug jos išversta. I. B. Singeris rašė jidiš kalba, o aš verčiau iš autorizuoto vertimo. O šiaip jau laikausi įsikibusi prancūzų kalbos, nors perėjus prie angliškų knygų, ko gero, būtų didesnis pasirinkimas: prancūzų literatūra laikoma nekomercine. Redaguoti, deja, dabar tenka beveik tik iš anglų kalbos.

– Kiek skaitote kolegų vertimų? Ar dažnai stabčiojate skaitydama: o aš daryčiau taip, o čia nesuredaguota?

– Čia mūsų, redaktorių, nelaimė: nemokame mėgautis skaitymu nematydami klaidų. Bet jei knyga patinka, kartais pavyksta taip įsijausti, kad klaidų neberankioju. Šiaip jau esu padariusi išvadą, kad nors ir knieti susipažinti su kokiu autoriumi, prasto vertimo geriau neskaityti, nes tik susierzini. Taigi visada žiūriu vertėjo pavardę: beje, gerų vertėjų verstos knygos knygynuose dažnai būna nupigintos, mat per rimtos ir nepaklausios… O kolegų vertimais nuoširdžiai domiuosi ir skaitau gana nemažai.

– Esate prisipažinusi, kad kai ką išsirašinėjate iš Valdo Petrausko vertimų.

– Iš daug ko išsirašinėju, bet ar paskui randu, kur užsirašiau, ar pasižiūriu? Apskritai man autoritetas bet kuris gerbtinas vertėjas, nesvarbu, ar vyresnės kartos, ar jaunesnės. O gerbiu tuos, kurie žino, ką daro, ir padaro viską, ką gali, dirba sąžiningai ir kūrybingai. Jei imčiau vardinti, išeitų ilgų ilgiausias sąrašas.

– Kokie žodynai stovi Jūsų knygų lentynose?

– Dažnai vartau didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“. Prenumeruoju „Visuotinę lietuvių enciklopediją“. Perku visokius specializuotus žodynus ir žinynus: dailės, muzikos, mitologijos, religijos, teologijos, filosofijos, biologijos etc. Na ir, aišku, turiu įvairių kalbų žodynų. Daugiausia tebesinaudoju popieriniais žodynais. Apskritai mėgstu liesti knygą, kaip ir bendraudama su žmogumi noriu jį matyti.

– Ar ieškote galimybių stažuoti užsienyje?

– Stažuotės, stipendijos, kūrybos namai – šiokia tokia kompensacija tiems, kas verčia nekomercines knygas. Vertėjas gali padirbėti ramioje aplinkoje, susipažinti su šalies, kurios literatūrą verčia, kultūra, pasirinkti medžiagos apie autorių bibliotekose ir pan. Aš pati šiomis galimybėmis naudojuosi saikingai. Viena vertus, niekur kitur neturiu tokių sąlygų dirbti kaip sodyboje prie Ūlos, antra vertus, jau po dešimties svetur praleistų dienų mane ima kamuoti namų ilgesys. Tačiau, gavusi stipendijas, porąkart pagyvenau Paryžiuje, kartą Atėnuose. Mane ypač vilioja knygynai (Paryžiuje ir bukinistai Senos pakrantėse) – visada parsiveždavau krūvas knygų. O Atėnuose buvau baigdama versti N. Kazantzakio „Kapitoną Michalį“, tai pravertė ne tik Nacionalinės bibliotekos žodynai, bet ir Istorijos, Muzikos instrumentų, Istorinio kostiumo muziejai.

Dvi nuostabias savaites esu praleidusi ir Ventspilio kūrybos namuose. Norėtųsi tikėtis, kad lietuviai kada nors paseks latvių pavyzdžiu ir, tarkim, kokiame Lietuvos dvare įkurs panašius kūrybos namus, kur galėtų dirbti ne tik mūsų rašytojai ir vertėjai, bet ir užsienio literatai.

– Kas gali pakišti koją geram vertėjui?

– Didžiausia žala geram vertėjui – duoti prastą redaktorių ar apskritai neredaguoti jo vertimo. Nėra tokio vertėjo, kuriam nereikėtų redaktoriaus. O geram vertėjui reikia itin įdėmios redaktoriaus akies. Jei leidyklos laikosi tokios politikos, kad prastus vertimus duoda išmėžti patyrusiems redaktoriams, o gerus palieka kam pakliūna ar jų visai neredaguoja, tai rezultatas – nė vieno grynuolio, nes iš prasto vertimo šedevro nepadarysi, o puikūs vertimai išeina su kalbos klaidomis ar kokiomis juos gadinančiomis smulkmenomis, kurias nuovokus redaktorius būtų lengvai pataisęs.

– Ar Jūs nepaliekama be redaktoriaus?

– Visko yra buvę, bet apskritai gaudavau gerus redaktorius. Dažniausiai apgailestaudavau tik dėl to, kad redaguota per mažai.

– Vertimo teorijos. Ar tenka jas taikyti praktikoje?

– „Teorija – sausa šaka.“ (Čia toks savo tamsumo teisinimas…) Bet mielai skaitau visokius poetiškus filosofavimus apie vertimą ir vertimų recenzijas.

– Kaip sprendžiate dilemą: kiek nutolti nuo originalo, kas yra vertimo adekvatumas?

– Pažodiškumas – bene dažniausia vertimų yda. Bet pasitaiko ir keistų vertimų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neblogi, bet lyginant su originalu pašiurpina: vertėjas, nesuprasdamas teksto (nes gerai nemoka kalbos) arba tingėdamas gilintis, svaičioja nežinia ką, begėdiškai mulkindamas skaitytoją…

Puikiai prisimenu senovės graikų kalbos pratybas universitete. Jei versdamas padarydavai klaidą, tarkim, supainiodavai veiksmažodžio laiką ar asmenį, šviesaus atminimo profesorius J. Dumčius, užuot leidęs spėlioti, liepdavo išasmenuoti tą veiksmažodį visais laikais, kol rasdavai tekste pateiktą formą. Gal iš to seno įpratimo, o gal iš baimės apsirikti (juk nesu tų kalbų, iš kurių verčiu, diplomuota specialistė) pirmiausia visada iki smulkmenų išnagrinėju kiekvieną bent kiek painesnį sakinį. Jei nerandu kokio žodžio savo žodynuose ar internete, einu į biblioteką pasirausti geresniuose žodynuose. Paskui, jau gerai supratusi originalą, ieškau savų raiškos priemonių, kad lietuviškas tekstas būtų sklandus. Be abejo, rasti aukso vidurį tarp ištikimybės originalui ir natūralaus skambesio nelengva. Ne kartą esu pagalvojusi, kad reikėtų versti laisviau, – gal tiesiog pritrūksta drąsos ir kūrybiškumo. Todėl ypač pavydžiu vertėjams, iš prigimties apdovanotiems literato talentu. Vienas kitas vertimo riktas ar lietuvių kalbos klaida nėra tokia didelė bėda kaip nepaskaitomas, medine kalba išverstas kūrinys.

– Dirbate leidykloje, skaitote daug vertimų rankraščių, galite kai ką pasakyti apie jaunųjų sėkmes ir nesėkmes.

– Didžioji dalis vertimų būna vidutiniški, t. y. juos lyg ir įmanoma suredaguoti, bet neretai taisant rankraštį kirba mintis, kad jei vertėjas būtų įdėjęs daugiau darbo, būtų įstengęs išversti knygą kur kas geriau. Neretai, peržiūrėjęs taisymus (ar bent užmetęs akį), vertėjas teisinasi pritrūkęs laiko, buvęs užkluptas stichinių ar kitokių nelaimių… Viena atviresnė vertėja prisipažino, kad jai tiesiog nepatikusi knyga, dėl to dirbusi pakeltomis girnomis. Žodžiu, dauguma vertimais tiesiog prisidūrinėja. Tačiau džiugu, kad yra iš tiesų gabių ir sąžiningų jaunų vertėjų, kuriems rūpi, ką daro (iš mano redaguotų pastaraisiais metais: Erika Sabaliauskaitė, Aušra Veličkaitė, Aira Nekrašaitė, Vilma Rinkevičiūtė), tik, deja, nedrįsčiau spėti, kokia „karjera“ jų laukia: dorai dirbdamas iš vertimo sunkiai pragyvensi, juolab jei norėsi versti, kas tau prie širdies, o dar didesnė bėda, kad yra mažai iš ko rinktis – geros literatūros leidžiama tiek nedaug! Aišku, su šia problema susiduria ne tik jauni vertėjai. Be galo gaila, kad talentingi vertėjai, gyvenantys vien iš vertimo, yra priversti eikvoti jėgas vienadienėms knygoms, nors puikiai gebėtų versti pasaulio klasiką ar kitokius reikšmingus veikalus.

– Esate sakiusi, kad pati renkatės knygas, kurias versite. Kaip? Ar Jūs nustatote ir darbo atlikimo terminus?

– Jau pirmoji mano versta knyga, Stračio Mirivilio „Gyvenimas kape“, buvo pačios pasirinkta: redakcijos vedėja E. Stravinskienė pasiūlė versti vieną tokį vietnamietį iš rusų kalbos, o aš, didžioji avantiūristė, pareiškiau norą versti iš naujosios graikų… Tiek ją ir temokėjau – teko vos ne kiekvieną žodį žodyne žiūrėti. Bet vertimas, kaip ir redagavimas, yra geriausia kalbos mokykla.

Jei kalbėsime apie grožinę literatūrą, tai iš tiesų didžioji dalis kūrinių mano pačios pasiūlyta. O dėl darbo terminų niekada neturėjau problemos – arba nesiimdavau vertimo, arba išsiderėdavau tiek laiko, kiek reikėdavo, ir nė karto nesu vėlavusi. Tiesiog reikia pradėti versti, kai tik pasirašai sutartį, o ne atidėlioti ir paskui dejuoti, kad leidykla nedavė laiko.

– Joriso-Karlo Huysmanso romanas „Atvirkščiai“ – Jūsų pasirinkimas? Kuo Jums buvo įdomus šio labai nelengvo versti kūrinio pasaulis?

– Jau 1995 m. Paryžiuje aplankiau Šv. Severino bažnyčią, kur krikštytas J.-K. Huysmansas, ir namą, kur jis mirė (regis, turiu juokingą polinkį į literatūrinę piligrimystę), – vadinasi, jau tada juo domėjausi. Iš pradžių darė įspūdį romanas „Apačioje“ (Là-bas), kuriame autorius, žiauriai sudirbęs natūralizmą, aprašo nuotykius savo herojaus, susipažįstančio su magija, spiritizmu, satanizmu, – komiškos situacijos juokina iki ašarų. Tačiau paskui pribrendau ir iki romano „Atvirkščiai“ – reikšmingos knygos literatūros istorijoje. Pasiūliau „Vagai“ leisti jį PLB serijoje kartu su kitu iš natūralizmo išėjusiu prancūzu Pauliu Bourget („Mokinys“ jau išleistas, tik atskiru tomu). Apskritai man patinka visokie paribiai, truputį trenkti autoriai su savo dar trenktesniais herojais… Toks ir dendis Dezesentas, susikuriantis keistą uždarą pasaulį iš spalvų, kvapų, skonių, egzotiškų gėlių, brangakmenių, menamų kelionių, dailės ir literatūros… Romane „Atvirkščiai“ yra nuobodžių, ištęstų skyrių (kad ir apie lotyniškąją biblioteką ar katalikiškąją prancūzų literatūrą), bet esama ir daug žaismės, ironijos. Kankinausi grumdamasi su negirdėtais prancūziškais žodžiais, dažnai tik šio rašytojo ir tevartotais, keistais, techniškais palyginimais, įvairiausių sričių terminais. O kai juodas darbas jau padarytas ir belieka nugludinti vertimą, tada pajunti ir kūrybos džiaugsmą.

– Sutiktumėte, kad tokių kūrinių vertimas – iššūkis ne tik vertėjui, bet ir išbandymas lietuvių kalbai – dekadansu?

– Na gal pirmiausia iššūkis skaitytojui – ar jis neužmigs kasdamasis per tuos nykokus skyrius ir užčiuops knygos pikantiškumą. O lietuvių kalbos lobiai neišsemiami ir pritaikomi įvairiausiems tikslams. Jei atrodo, kad mūsų kalba bandymo neišlaikė, – tai tik vertėjos kaltė.

– Vertimas irgi literatūrinė piligrimystė?

– Iš tiesų. Gražiai čia sugalvojome… Antanas Gailius sakytų lietuviškiau: maldinga kelionė.

– Kuriuos rašytojus laikote „savais“?

– Iš verstų autorių tik viena Simone de Beauvoir man svetima (Atviros Lietuvos fondo užsakymu verčiau dalį jos veikalo „Antroji lytis“). Tik tiek, kad su vienais iškart išsiskiri (tardamasi, kad iš jų išaugai arba kad jie nėra parašę nieko geresnio už tai, ką jau išvertei), o prie kitų vis traukia sugrįžti, susipažinti su dar neskaitytomis jų knygomis ar skaityti iš naujo kadaise patikusias ir pasitikrinti, ar tebenorėtum jas versti. Mielai grįžčiau prie François Mauriaco, André Gide’o, M. Tournier, I. B. Singerio. Bet yra ir kitų, dar neverstų, kuriuos po truputį vis skaitau.

– Sakote, patinka visokie paribiai. Ar taip Jūsų bibliografijoje atsirado ir Markizas de Sade’as, Raymond’as Radiguet, Pierre’as Louÿs, Marcelis Schwobas? Čia vis tas Jūsų dekadentizmas?

– Galas žino, kurie čia klasikai, o kurie dekadentai… Markizas de Sade’as ir P. Louÿs buvo leidyklų sumanymas (įsisteigusios jaukios leidyklėlės „Lege artis“, „Andrena“, „Dictum“ turėjo gražių planų), o R. Radiguet, kuris mirė dvidešimties, jau išgarsėjęs romanu „Velnio apsėstas“, dar viena mano literatūrinės piligrimystės auka (kadaise, prisiglaudusi nuo lietaus netoli jo kapo Per Lašezo kapinėse, tariausi pagaliau pajutusi asmeninį santykį su Paryžiumi…). M. Schwobas – tai jau tikrai mano nučiupinėtas dekadentas. Keliskart verčiau jo kūrinius periodikai, o „Monelės knyga“, išėjusi 1999 m. ir vis dar neišparduota, net rado gerbėjų. Tiesą sakant, dekadentizmą, remdamasi J.-K. Huysmansu, suprantu kaip iššūkį materializmui, sustabarėjusioms formoms, veržimąsi į aukštesnes sferas (dėl to traukia ir krikščioniškieji viduramžiai, ir žydų mistika).

– Leidyklos „Alma littera“ sumanytos „Keistos kolekcijos“ autorės – Amélie Nothomb („Gyvsidabris“), Dominique Barbéris („Kengūros“) – be išlygų atitiko Jūsų skonį?

– Šią simpatišką seriją, kurioje ketinta leisti nedideles intriguojančias knygas, sumanė koordinatorė Vida Eigirdienė, tikra knygų aistruolė. Minėtas knygutes, parašytas intelektualių moterų, labai skirtingas, bet abi su tam tikru paslapties užtaisu, pati leidyklai įpiršau, nes buvo prie širdies. Dabar jau suprantu, kad su ankstyva Vidos mirtimi baigėsi mano, kaip vertėjos, aukso amžius leidykloje „Alma littera“. Vida kuravo ir esė seriją, kurioje išėjo M. Schneiderio „Įsivaizduojamos mirtys“. Tarp 36 rašytojų, kurių paskutinės valandos čia aprašytos, yra ir „manasis“ M. Schwobas (net šios knygos pavadinimas – jo „Įsivaizduojamų gyvenimų“ parafrazė), ir Raineris Maria Rilke su citata iš prancūziškai parašyto ciklo „Rožės“ – kaip tik ji ir davė pradžią mudviejų su Vladu Braziūnu projektui išversti ir išleisti visą ciklą. Dažnai būna, kad knyga veda prie knygos. Taigi ir pačios knygos turi savo paslaptingą gyvenimą.

– O ką reiškia redaguoti Marcelio Prousto epopėją „Prarasto laiko beieškant“? Vien jau siūlymas jos imtis redaktoriui turbūt ir didžiausias pripažinimas, ir savotiška bausmė?

– Ir M. Prousto romanų leidybos kuratorė buvo V. Eigirdienė. Ji dėjo daug pastangų, kad būtų išleistas visas ciklas. Vertė trys vertėjai, taigi teko susidaryti vietovardžių, asmenvardžių, realijų sąrašą, kad galėčiau viską suvienodinti. Kol neturėjome galimybės pasinaudoti kompiuteriniu rankraščio variantu, tekdavo kliautis savo atmintimi. Klaidų ir nevienodumų vis tiek liko, juolab kad tomai buvo leisti ne parašymo eilės tvarka. Be to, verčiant ir redaguojant buvo atsižvelgta į Aldonos Merkytės verstą pirmąjį ciklo romaną „Svano pusėje“, išėjusį 1979 m., o 2005 m., kai leidyklos „Alma littera“ tomai jau buvo išleisti ar bent parengti spaudai, „Vaga“ išleido pataisytą A. Merkytės vertimą, taigi galėjo atsirasti dar daugiau nesutapimų. Šiaip ar taip, malonu prisiminti, kad būta tokio solidaus projekto ir kad esu šiek tiek prie jo prisidėjusi.