Kameros prieš kameras
ŠARŪNAS ANDRIKIS
Tikriausiai jau visi girdėjome apie Vilniaus autobusų ir troleibusų parkų planus įrengti stebėjimo kameras viešajame transporte, jei tik bandomoji įranga pateisins lūkesčius. Turbūt retas abejotų, ar pateisins. Žinoma.
Įdiegę minėtą įrangą autobusų parkai tikisi mažesnio nusikalstamumo viešajame transporte, mažiau asocialių ir daugiau mandagių keleivių, kurie savo ruožtu, manoma, turėtų pritraukti daugiau naujų keleivių, kol kas važinėjančių savo patogiais ir greitais automobiliais, motoroleriais ar dviračiais.
Tikriausiai esu vienas iš, viešojo transporto vadybininkų nuomone, nedaugelio keleivių, kurie niekuomet nesusidūrė su nusikalstamumu autobusuose ar troleibusuose ir nemato didelio skirtumo tarp asocialių ir neasocialių keleivių (šiaip ar taip, ne vieną savaitę neturėjusių galimybės nusiprausti keleivių kur kas daugiau Paryžiaus viešajame transporte). Autobusu, būdamas Vilniuje, naudojuosi nuolat ir esu patenkintas viskuo, išskyrus tai, kas susiję ne su keleiviais, o su vadyba. Kiekvienąkart matydamas neveikiančias ir Lietuvos klimatui nepritaikytas švieslentes stotelėse pagalvoju apie joms tuščiai išleistus milijonus litų. Vakarais laukdamas autobuso pusvalandį ir ilgiau jaučiuosi lyg gyvendamas kaime, o ne vos penkiolika minučių autobusu nuo senamiesčio. Pirkdamas vienkartinius bilietus (nes nesu tikras, ar elektroninio bilieto sistema pagaliau veikia ir, jei ji veikia, ar veikia jos papildymo sistema internete – su informaciniu lankstinuku apie naująją sistemą dar neteko susidurti) svarstau, kodėl Vilniuje važiuoti taip prastai valdomu transportu kainuoja beveik tiek pat, kiek naudotis beveik tobula Paryžiaus transporto sistema. Dar svarstau, kodėl Vilniaus autobusai taip prastai valomi ir plaunami – daugelis atrodo nematę šampūno kur kas ilgiau nei netgi asocialiausi keleiviai.
Mindaugo Lukošaičio piešinys
Egzistuojant tiek vadybos problemų, noras paversti autobusus ir troleibusus, kaip pasakytų Lietuvos pagonys, stebyklomis atrodo juokingai, jei ne ironiškai. Su transporto stebėjimu teko susidurti tik didžiosiose sostinėse, kuriose asocialaus elgesio problema susijusi su dideliais neintegruotų ir socialiai nuskriaustų imigrantų skaičiais. Tiesa, ne visose – persikėlus iš Londono, Paryžiuje nestebimos stotys ir transportas leidžia pajusti sunkiai nusakomą laisvės ir socialinės atsakomybės jausmą. Įdomu stebėti, kaip troleibusų ir autobusų parkai tikisi dar kartą išspręsti visas savo problemas naujausia elektronine įranga. Kas toliau? GPS sistemos, padėsiančios vairuotojams nesupainioti maršrutų? Minėti parkai neatrodo įvaldę Lietuvoje visagalius viešuosius ryšius, kurie čia, o ne politikoje, būtų kur kas naudingesni. Jei asocialus elgesys ar vagystės viešajame transporte yra tokios didelės problemos, ar kas nors padaryta informuojant klientus – kaip elgtis, ko saugotis? Ar parkai nebus sau padarę meškos paslaugos, informuodami mus visus apie vagystes ir transportą, pilną valkatų? Ar tokia informacija paskatins mus persėsti iš automobilių į autobusus? Tikriausiai ne.
Tiesa, kino kūrėjai galėtų pralinksmėti. Pagaliau skiriama lėšų kameroms – pasirodo, tai ne tokia jau didelė problema. Tiesa, ne toms, kurių viduje galėtų būtų reflektuojama Lietuvos realybė. Per dvidešimt nepriklausomybės metų tai padarė tik Šarūnas Bartas – be arba beveik be Lietuvos finansinės paramos, bet ir tai – tyliai ir metaforiškai. Įdomu, ką ateities kartos įžvelgs mūsų du dešimtmečius trunkančioje kultūrinėje tyloje ir sumaištyje. Ar neįžvelgs cenzūros? Cenzūros, nesuteikiant galimybės suprasti, kas esame, kur stovime, kur einame ir važiuojame. Lietuvai reikalingos tik kameros, kurios nemąsto, kurios pasyviai žiūri, ir kameros, kurios mums rodo netikras ašaras iš anodijinių televizijos studijų.
