Chevsūrų kalnuose (4)

MARIUS ABRAMAVIČIUS

Chidotanio erškėčiai

Einu slėniu tolyn už Ardočio, siauru takeliu per vandens srovę, mirguliuojančią ir spindinčią saulės šviesoje. Šiuo takeliu aukštyn į tolimus kaimus keliauja ir arkliai, apkrauti miltų, cukraus ir druskos maišais. Tiltai tikrai unikalūs, o vietomis ir sunkiai pereinami. Dažnai ant dviejų ar trijų nedidelių rąstelių, permestų per upelę, sukrauti plokšti akmenys, šie dar apipilti žolės kupstais ir smulkiais akmenėliais – tai jau prašmatniausias tiltas. Kartais būna tik akmenys ant linguojančių karčių, o kartais tik banguotos ir nelabai tvirtos kartys. Viena koja žemyn, kita – aukštyn, taip ir einu linguodamas. Einu ir žiūriu į putojantį srautą po kojomis, galingai nešantį viską, kas ten pakliūva.

Kažkur šiose vietose gyvena senolis, kartais sušokantis per apeigas, tikriausiai jis ir yra orakulas ar žynys. Kas žino. Šokio akimirkas mačiau tik draugo nufilmuotoje juostoje. Nenupasakojama ir „normaliam“ žmogui nerodoma. Kitą dieną, lipdamas į Chidotanio plokštikalnį, esantį tarp šiuo slėniu tekančių upių, sutikau smalsių akių senolį. Sveikinamės ir einam toliau kiekvienas savo keliais. Vakare sužinojau, kad tai buvo jis (JIS). Ir jis yra vienintelis, liekantis žiemą šiame nuošaliame Andakio kaimelyje.

Autoriaus nuotrauka

Ką iš žmogaus išorės apie jo vidinį pasaulį sužinosi? Kaip jis savo sieloje sušoks, o ar čia tai pamatysi? Ką prisigalvosi, kokias projekcijas savo sąmonėje sukursi? Kartais per modernaus šokio pasirodymus kažkaip akivaizdžiai matau vien tą jų naujumą ir modernumą, bet nematau žmogaus gaivalo, kupino energijos, ir teksto, pripildyto informacijos, neperduodamos žodžiais.

Lipu aukštyn į Chidotanį pametęs kelią, lipu stačiais, erškėčiais apaugusiais šlaitais, kabindamasis į žolės kuokštus, o kartais neatsargiai nutverdamas ir spygliuotą šaką su raudonomis uogomis. Jau praėjau žiemos kaimą. Tai unikalus šių vietų kaimas, kuriame gyvenama žiemą. Jis iškilęs aukščiau viso tarpeklio ir įsikūręs šlaite, didesnę dienos dalį nušviečiamame saulės. Iš pradžių labai stebėjausi, kaip žiemą gyventi užlipus aukščiau į kalnus, juk, atrodo, kuo aukščiau lipi, tuo šalčiau. Bet, pasirodo, ilgų amžių patirtis byloja ką kita. Jei arkliai aukštikalnių pievose prasikapsto žolės iš po supustyto sniego, tai ir žmonės su savo gyvuliukais nepražūva.

Autoriaus nuotrauka

Maži kluonai pilni šieno. Kartą kelyje sutikom kelis vyrus su dalgiais. „Kur einat?“ – pasiteiravom. „Šienauti“, – atsakė tie ir vienas mostelėjo ranka aukštyn į kalną, suprask, jie šienaus tuos šlaitus, iškilusius aukštai virš slėnio, kur žolė dar vešli ir neišdegusi. Pažiūrėjau atlošęs galvą į kalnų keteras aplink ir prisiminiau prižėlusias Lietuvos pievas – galėtų ateiti pasišienauti, argi gaila…

Nuo Chidotanio pievų į visas puses atsiveria didingi toliai. Priešais kyla milžiniška balta piramidė – Maistismtos kalnas, dešinėje pereinantis į Acuntos kalnagūbrį, ten paėjęs pasiektum to paties pavadinimo perėją. Kitoje perėjos pusėje prasideda Tušetija – taip pat unikalus ir savitas kalnų kraštas su platesniais slėniais, bokštais ir panašiomis kalniečių tradicijomis. Ten dar išlikusios lenktynės nepabalnotais arkliais, kurios vyksta po ritualinių apeigų ir šventvietėje išvirto alaus ragavimo.

Kitoje pusėje regiu susipynusius Chevsūrijos kalnagūbrius ir per juos besibraunančius debesis. Nuo lietaus apsunkę ir slenkantys iš pietų, jie stringa už Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio, o Chidotanio pievas vis dar apšviečia jauki vakaro saulė. Nesinori iš čia eiti, gera pro linguojančias pageltusias smilgas žvelgti į apačioje stūksantį Mucą, į vingiuojančias upeles, klausytis garmančio ledyno Čečėnijos pusėje ir keistų paukščių balsų. Bet šešėliai iš slėnių jau grėsmingai kyla, o maža piemenų vasaros pašiūrė nėra labai jauki… Teks lipti žemyn pas Soso Zviadaurį – į nedidelį namelį slėnyje. Kiek paklaidžiojęs šlaitais atrandu taką, pakibusį virš skardžio. Apačioje matyti iš lėto tamsoje skęstantis žiemos kaimas. Laikas ima greičiau tiksėti, o takelis, išplautas lietaus ir išmintas gyvulių, tai atsiranda, tai pranyksta arba tampa toks siauras ir gilus, kad kojos pinasi. Nulipu jau visai tamsoje. Taką palei upę labiau jaučiu kojomis, nei matau. Einu smagiai palinguodamas, su kelionių lazdele žemę pastuksendamas. Kol pasiekiu namą, sutemsta visiškai, bet Soso kambaryje dega lempelė iš saulės baterijos įkrauto akumuliatoriaus. Kūrenasi krosnelė ir verda kukli vakarienė.

Autoriaus nuotrauka

Prie namo guli malūnsparniu atskraidinta lentų krūva. Soso vis ruošiasi tvarkyti savo protėvių namą. Seniausioji jo dalis įgriuvusiu stogu kol kas visai nenaudojama. Sena, prieš šimtmečius statyta namo dalis paversta senų rakandų sandėliu, o naujesnė, statyta gal tik prieš šimtmetį, sutvarkyta ir įrengta kaip prieglobstis nuo rūsčių kalnų vėjų. Visai neseniai sumūryta, supinta iš karklų veranda gal greičiau sudėta iš akmenų. Ir sudėta taip, kad visi kampai neįtikėtinai lygiai ir gražiai sueina. Nenaudojamas joks skiedinys, bet siena tvirta ir nejudanti. Taip chevsūrai nuo seniausių laikų statė ir gynybinius bokštus, ir namus, ir dabar dar liko profesionalų, mokančių taip statyti.

Vis dėlto chevsūrų kraštas pastebimai tuštėja ir griūvančių namų jame gerokai daugiau nei dar stovinčių, o gyvenamųjų būstų išvis vienetai. Išėjęs slėniu aukštyn pasivaikščioti užželiančiu takeliu galų gale prieinu visiškai unikalų tiltą. Tik gana plonas rąstigalis permestas per kunkuliuojančią srovę. Anas krantas netoli, bet neperšoksi. Eiti rąstu galima, bet nesinori su visais fotoaparatais į vandenį įgarmėti, todėl ieškau kito varianto. Patyrinėjęs apžėlusius stačius šlaitus, po pusvalandžio radau mažą serpantinu kylantį taką ir atsidūriau ant skardžio virš upės tarpeklio prie apleisto žiemos kaimelio. Jame likę tik sienų akmenys, žymintys kadaise buvusius namelius.

Autoriaus nuotrauka

Milžiniškos skėtinės žolės slepia sienas, o dilgėlės užtveria taką į vidų, kur jau seniai negyvenama. Kadaise šienautose pievose – įvairiaspalvių gėlių margumynas. Pasidairęs į viršukalnių tolius nutariu paįvairinti grįžimą atgal – patraukiu vos matomu takeliu kalno šlaitu. Atgal – greičiau numanoma kryptis link namų, bet kalnuose visos kryptys turi savo niuansų ir pasekmių. Takelis baigiasi prie šaltinio – jame atsigaivinu ir toliau neriu nežinomybėn, kuri pasirodo labai apaugusi, dygi ir stačiais šlaitais besileidžianti žemyn. Taip ir pakimbu ant skardžio – vienoje rankoje laikydamasis erškėčio su raudonais kraujo lašais saujoje, kitoje vis spausdamas lazdą, kartais gelbėjančią stačiai slystant. O Andakitskalio upelis – apačioje, visai visai, atrodytų, netoli. Kartais jau per uolas ropščiuosi atbulas, kartais dar veidu į priekį sugebu matyti žingsnį pirmyn… Jau apačioje prisiekinėdamas daugiau nesukti kalnuose iš kelio metu rūbus į šalį ir neriu į ledinio šaltumo upelio tėkmę. Basos kojos nė kiek nenori atvėsti. Žvejodami ateina ir Iraklis su Soso. Upėtakių vakarienei užteks, bet pats didžiausias praplaukė pro šalį. Jau paskutinis žvejybos sezonas šiais metais. Rugsėjo pabaiga – po geros audros perėją ir kelią gali užversti sniegu. Gal vėliau jis dar ir ištirps, bet niekas nenori savaitę ar dvi būti įkalintas. Chevsūrija vėl ruošiasi ilgam letarginiam žiemos miegui. Tik pasieniečiai pro žiūronus žvelgs į snieguotas platybes, tik arkliai aukštikalnėse lakstys ir žvengs, tik vieniši kalnų ožiai turai karstysis snieguotais šlaitais.