Apie dūrius į laiko dvasią

DALIA ZABIELAITĖ

Muriel Barbery. Ežio elegancija. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Eglė Juciūnaitė. V.: Gimtasis žodis, 2010. 399 p.

Štai dar vienas naujas vardas – jauna prancūzų rašytoja Muriel Barbery (g. 1969) ir jos romanas „Ežio elegancija“. Originalas Prancūzijoje pasirodė 2006 m. ir tai antra rašytojos knyga, kaip galima spręsti iš atsiliepimų apie šią progresuojančia vadinamą autorę, geresnė už pirmąją.

Romanas nėra toks visiškai pilkas kaip lietuviško leidimo pilkas viršelis su bjauriai nariuotu vabzdžiu skrajūnu (fantastiškai nesusijusiu su romano turiniu). Knyga savita tuo, kad priklauso retam ir nepopuliariam filosofinio romano žanrui. Bet, kaip stebisi patys prancūzai, ši knyga, nors jos ir nelydėjo plati vieša reklama (rašytoja to nemėgsta daryti), tapo tikru leidybos fenomenu – sulaukė populiarumo. Ne tik Prancūzijoje. Pvz., 2008 m. JAV pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą ir jame laikėsi keletą mėnesių. Tokia knygos recepcija nustebino ir rašytoją, nes, kaip ji sako viename interviu, romanas buvo sumanytas kaip pagalbinė dėstymo priemonė (autorė yra filosofijos profesorė). Faktas, kad filosofinis romanas tapo bestseleriu, yra vertas dėmesio, nes šį tą ne tik teigiamo sako apie knygą.

Ir tikrai. Šiame romane ieškoti originalių sudėtingų filosofinių minčių neverta. Čia nėra ir to gilaus filosofinio žvilgsnio į tikrovę, kokį randame Marcelio Prousto, su kuriuo kai kas gretina šią rašytoją, romanuose. „Ežio elegancijoje“ veikiau esama vietų, kuriose populiariai ir supaprastintai dėstomas kritiškas rašytojos požiūris į filosofijos tradiciją, pvz.: į Immanuelį Kantą (šį „genialumo, tikslumo ir pamišimo koncentratą“, p. 55), fenomenologiją (plg. net du knygos skyrelius užimančius pseudofilosofinius svarstymus apie fenomenologijos bergždumą, p. 60–66). Tokie pat eseistiškai sofistiški ir paviršutiniški yra ir filosofavimai jau nebe apie filosofinės tradicijos įžymybes, bet tiesiog filosofinėmis temomis: apie meno paskirtį, grožio esmę, gyvenimo prasmę, žmogaus gyvūnišką prigimtį ir kt. (beje, panašiai filosofuoja studentai, manydami, kad kuo nesuprantamiau pasakys, tuo labiau tos jų trivialios nesuprantamybės prilygs aukščiausio lygio filosofijai). Gerai, kad tuo trivialiu filosofavimu rašytoja romane neužsižaidžia, kad nesileidžia vien į filosofijos turinio populiarinimą, kokį randame norvego Josteino Gaarderio romane „Sofijos pasaulis“. Veikiau kritiškai žvelgia į pačią filosofiją (skaitydamas romaną supranti, kodėl autorė nesižavi universitetine filosofija, filosofinių darbų rašymo principais, kodėl renkasi filosofinio romano, o ne filosofinio veikalo žanrą).

Su filosofija romane daromi kiti, sakyčiau, įdomesni dalykai. O tiksliau – atsigręžiant į kasdienybę parodoma, kaip filosofija gali virsti kasdienybės kritika, jos gilesnės prasmės atskleidimu, tam tikru žvilgsniu, laikysena. Tuo tikslu rašytoja atsigręžia į XXI a. Paryžiaus bourgeois, išauklėtų turtingų racionalių prancūzų, kasdienį gyvenimą, jų manieras ir vidų, tuščią ir kartu užgriozdintą. Į Paryžiaus diduomenės kasdienybę čia žvelgiama ne trivialia tos sferos akimi, bet filosofine akimi, kuri mato ir tiria, priima ir ieško. Turint omeny šį filosofinį kritišką rašytojos žvilgsnį, galima sakyti, kad tai ne tik filosofinis romanas, bet ir socialinė kritika. Šiek tiek panaši į buitinį filosofavimą.

Tokiu kritišku žvilgsniu į Paryžiaus bourgeois gyvenimą žvelgia dvi romano protagonistės, į miesčionių gyvenimo rėmus neįspraudžiamos autsaiderės, pagal tų miesčionių joms uždėtus štampus – „riboto proto namsargė“ ir „ekscentriška mergaitė“ (p. 312). Namsargė Renė – penkiasdešimt ketverių našlė, negraži, neturtinga, bemokslė, bet niekam nežinant godžiai besidominti menu ir filosofija. Iš to jos slapto domėjimosi menu, filosofija romane ir randasi trumpos aliuzijos į literatūros, filosofijos, dailės, kino kūrinius (Levą Tolstojų, Edmundą Husserlį, Gustavą Mahlerį ir kt.). Antroji pagrindinė veikėja – gyvenimo absurdą jau matanti dvylikametė Paloma, potenciali turtuolė iš turtuolių socialistų šeimos, šeimos su sava tuštybe, veidmainyste ir vidiniais konfliktais. Rašytoją domina paauglystės laikotarpis, kai gyva žmogaus dvasia dar nesugadinta, dar neįkalinta suaugusiųjų pasaulio stereotipuose. Kai dar yra šansų įžengti į širdies aristokratiją, kurios neturi kiti to bourgeois namo gyventojai, kurią turi namsargė, savamokslė eruditė, „elegantiška kaip ežys: iš išorės ji apsišarvavusi dygliais“, bet „iš vidaus ji rafinuota taip kukliai kaip ežiukai, kurie yra apgaulingai atsainūs, žiauriai vieniši ir siaubingai elegantiški gyvūnėliai“ (p. 170). Žodžių, elgesio, charakterio spygliais Renė (ir Paloma) elegantiškai bado miesčionių elito vulgarumą, banalumą ir tuštybę, jų stereotipus ir įpročius.

Romano veiksmas sukoncentruotas į vieną vietą – Paryžiaus Grenel gatvę, t. y. į prestižiniame rajone esantį gražų aštuonių prabangių butų namą. Tai privataus gyvenimo erdvė, romane pavaizduota kaip XXI a. gyvenimo kvintesencija. Veikėjai čia vaikšto laiptais aukštyn žemyn iš vieno buto į kitą, susitinka lifte ar laiptinėje. Bet dažniausiai beldžiasi į namsargės Renė duris, „šį priimamąjį“, kuris „primena pasaulio centrą“ (p. 321). Deja, tie veikėjų vaikščiojimai aukštyn žemyn ir vienų pas kitus neišsirutulioja į intriguojantį siužetą. Gal ryškesnis yra naratyvo lūžio taškas, kai į namą atsikrausto japonas, tačiau romano pabaiga dirbtinoka – viena pagrindinė veikėja žūsta po furgonėlio ratais. Pati rašytoja viename interviu apgailestauja nesanti gera istorijų pasakotoja. Gaila, siužetas tikrai silpnokas – tai nemenkas šio romano trūkumas, turint omenyje tai, kad šiuolaikinis romanas vėl grįžta prie siužetinio pasakojimo. Įdomu, kas iš šio romano su jo silpnu siužetu ir trivialia filosofine eseistika liko, kai jį ekranizuoti pabandė jauna prancūzų režisierė Mona Achache.

Bet įdomiau kitkas – romano turinį sudaranti minėta socialinio gyvenimo kritika, kuri yra ne šiaip kritika, o socialinių stereotipų satyra. Ta kritika rimta ir kartu ironiška, kitaip nei tipiški postmodernūs romanai, pasižyminti gero skonio elegantišku humoru. Rašytoja parodo, kokie veidmainiški ir trivialūs yra šiuolaikinių elitinių miesčionių gyvenimai. Pvz.: savo buitį jie dekoruoja šiuolaikiniais totemais – katėmis ir šunimis; to namo turtuoliai yra įsitikinę, kad jų gyvenimas teka dangiškąja vaga, kurią jiems kasa pinigų galia; motina lankosi pas psichoanalitiką, bedvasį psichoverslininką, ir jam moka baisius pinigus, kad ją kvaišintų vaistais; šiuolaikinio gyvenimo norma virsta šachmatų žaidimo logika nugalėti sužlugdant kitą ir kt. Kaip pažymi užsienio kritikai, šia sąmojinga gyvenimo kritika Muriel Barbery perteikia šį tą iš visuotinės laiko dvasios, taikliai išryškindama šiuolaikinį gyvenimo be gyvenimo substancijos būdą.

Gal tai ir yra atsakymas į svarstymus, savaime kylančius skaitant „Ežio eleganciją“: kodėl ne kas kitas, o garsi Paryžiaus leidykla „Gallimard“ išleido šį romaną – leidykla, kuri bet kokio šlamšto neleidžia? Tokia ši knyga būtų, jei ji būtų tik minėta triviali filosofinė eseistika. Bet vertinga ir išsiskirianti, ko gero, yra būtent dėl šiuolaikinio gyvenimo kritikos, šmaikščiai rimtos ir lengvai filosofinės, turinčios kai ką iš to reto prasmės substancialumo.

Socialinio gyvenimo kritika būtų dar įspūdingesnė, jei rašytojai būtų pavykę sukurti ryškius personažus ir spalvingą literatūrinę tikrovę. Dabar visa tai kiek blankoka, kažkaip negyva. Jei rašytoja ir renkasi rytietišką minimalistinę paprastumo estetiką, tokia estetika juk irgi galima sukurti ryškų, gyvą tikrovės paveikslą. Be to, socialinė kritika išreiškiama perdėm minimaliais siužeto įvykiais, kuriuos lydi trivialūs filosofiniai komentarai. Pvz.: „Mes niekada nematome toliau savo įsitikinimų ir, dar rimčiau, mes atsižadėjome susitikimo: mes sutinkame tik patys save, savęs neatpažindami tuose nuolatiniuose veidrodžiuose. Jei mes tai suprastume, jei įsisąmonintume tai, kad kituose niekada neįžiūrime nieko kito kaip tik save, kad esame vieni dykynėje, mes išprotėtume.“ (p. 171) Ką primena tokios formos ir turinio sakiniai? Žinoma, taikomąją dvasinę lektūrą, populiarų greitąjį dvasinį maistą, kurio trupinių, deja, pabarstyta ir šiame romane.

Bet yra kitas patrauklus romano aspektas. Gal prustiškas ar greičiau dzenbudistiškas rašytojos bandymas rodyti mažus kasdienybės dalykus, pažadinančius filosofines įžvalgas ir nušvitimus. Tas rašytojos siekis, gal ir ne itin pasisekęs, bet vis tiek – nuo filosofavimų pereinant prie konkretybių parodyti, kaip pro „materijos šedevrus“, gyvenimiškų dalykų srautą išnyra truputėlis šviesos, apgaubiančios kasdienybę. Rašytoja parodo, kaip turtingieji Paryžiaus miesčionys yra akli daiktų ir žmonių buvimui. O jaunąją Palomą rašyti kritiškas mintis į „Giliųjų minčių sąsiuvinį“ ir „Pasaulio judesių žurnalą“ įkvepia tai, ką pamato per televizorių, ką patiria išgirdusi muziką, gerdama arbatą su namsarge ir kt. Iš čia gimsta jos trokštama grožio, gyvenimo prasmės, amžinybės patirtis. Kaip tokio nemiesčioniško santykio su kasdienybe pavyzdys romane iškyla ir Kakuro Odzu: žmogus, kuriame „susilydo jaunatviškas entuziazmas bei patiklumas su didelio išminčiaus dėmesingumu bei geranoriškumu“ (p. 275). Šio šešiasdešimtmečio japono (diplomato sūnaus) spontaniškas natūralus elgesys romane vaizduojamas kaip kontrastas miesčionių rafinuotam dirbtinumui. Tai tas retas žmogus, šalia kurio Renė pajunta dvasios ramybę ir egzistencijos šilumą. Kita vertus, šis herojus yra idealizuotas, pajungtas romano turinio schemai, kritikuojančiai europinę kultūrą ir aukštinančiai japoniškąją. O ir abi pagrindinės veikėjos – Renė ir Paloma – turi savo japoniškąją pusę, savo meilę Japonijai. Taip romane išryškėja ir pačios rašytojos meilė šiai šaliai, kur, beje, ji, rašydama trečiąjį romaną, dabar gyvena su vyru fotomenininku. Jam, Stéphane’ui, ir yra dedikuotas šis romanas.

Romano literatūrinės tikrovės paveikslą blankina ne tik silpna siužetinė kompozicija. Blankina ir kitkas. Romanas sudarytas iš daugybės trumpų skyrelių, t. y. mozaikiškų epizodų. Vienų skyrelių pasakotoja yra namsargė Renė, kitų – paauglė Paloma. Skyrelis po skyrelio jų balsai keičia vienas kitą: vienos patraukliai jaunatviškas ir bravūriškas, kitos buitiškesnis. Vis dėlto šie du balsai stilistiškai ne itin skiriasi, todėl jie susimaišo ir skaitytojui tampa sunku susigaudyti, kuri veikėja pasakoja (beje, jas nurodo specifinės skyrelių antraštės). Prancūziškame leidime (ir angliškame, tik lietuviškame aplaidžiai to nepadaryta) tie du skirtingi pasakotojų balsai pažymėti skirtingu šriftu. Bet tai techninis sprendimas, o ne meninė išeitis, kurios šiuo atveju akivaizdžiai stinga.

Nors romane daug kalbama apie eleganciją, romano stiliui tos elegancijos trūksta. O gal ji ten ir yra, tik lietuviškame leidime rašytojos stilių gerokai gadina kampuota, neelegantiška vertimo kalba. Be to, į akis krinta keli neįprasti vertimo žodžiai, kurie arba žymi originalo kalbos subtilybes, arba tiesiog yra pretenzinga vertimo įmantrybė. Pvz.: „šioje brangenybių dėželėje įsirausę migdolinės čerpelės“ (p. 26); „gal nuvelkam tau lietinį?“ (p. 42); „Tai štai, be ateities ir be palikuonių, be pikselių, atbukinančių kosminį absurdo suvokimą“ (p. 209) ir kt. Tačiau girtinas lietuviškas leidimas už tai, kad nuosekliai ir išsamiai išnašose aiškinami specifiniai žodžiai, pvz.: prancūziško deserto, likerio pavadinimai, prancūziškos, lotyniškos frazės, įžymūs asmenys ir kt. Bet nesolidžiai, o gal kaip vertimo riktas šiame filosofės romane atrodo filosofo klasiko vardas Augustinas de Hiponio (p. 297). O štai vienas redagavimo niuansas tikriausiai yra diskutuotinas. Tai tie atvejai, kai pažyminys ir pažymimasis žodis vienas nuo kito atskiriami įterptiniu šalutiniu sakiniu ar fraze. Pvz.: „Jis turi to ypatingo laukinių kraštų, kuriuos su žmogumi vis dėlto sieja vieningas žemės, iš kurios esame visi padaryti, ryšys, žavesio“ (p. 143) ir kt. Toks pažyminio ir pažymimojo žodžio atskyrimas tik suskaldo sakinio minties nuoseklią slinktį.

Šiaip ar taip, romanas sumanytas įdomiai, bet parašytas kažkaip sunkokai ir ne itin vykusiai. Rašytoja pateikia filosofinių socialinės kritikos įžvalgų, vietomis įdomesnių, vietomis ne. Tos įžvalgos romanui suteikia rimto (ar bent jau to rimtumo siekiama) prasminio substancialumo, kurio galima pasigesti kituose postmoderniuose romanuose, turinčiuose menišką formą ir stilių, bet lėkštą ar nerimtai žaidybinį prasminį turinį. O dėl tų visai nereikalingų „Ežio elegancijos“ trivialaus filosofavimo vietų atrodo, lyg tai būtų ne gryna rimtoji grožinė literatūra, o rimtoji literatūra su taikomosios poplektūros elementais. Iš tiesų tai lengvas filosofinis romanas, gal kiek dirbtinokai iliustruojantis tam tikras filosofinio žvilgsnio technikas, tačiau šią filosofavimo iliustraciją paverčiantis rimta ir šmaikščia dabarties laiko dvasios kritika. Romanas yra geresnis nei įspūdis, kokį apie jį kuria prastos kokybės lietuviškas leidimas.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“