Algiui Uždaviniui, mokyklos ir dailės laikų bičiuliui

Jo žingsniai niekada nebuvo vaikiški, eisena vis į priekį, vis per vėjus. Galva minčių išsprogdinta: jos greitesnės, painesnės, nei lūpos galėjo ištarti, išnarplioti ar pirštai spėjo rašyti. Visi aplinkui galvas užsiėmę šūkčiojo: Dievo siųstasis, beprotis, nepaklusnusis, čiurlionis, van gogas. Jis skaitė pamokslus smilgoms, bulvių valgytojams, sutrupėjusių menkučių sielų nutrūkusiems traukinių vagonams, tualetų sienoms. Skaldė uždažytus langus, kalkėtas mokytojų galvas, užsiūtas zigzagais, ardė lopais lopeliais sulopytas mūsų sąžines. Jo buvo daugiau nei bet kokio regėto žmogaus: netelpantis į sakinį, į vienmatę mintį, į žmogišką pavidalą, Algis – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

Su sandalais, basamintis, remiantis mokyklos stogą, atkeliantis mums įrėmintų protų dvigubus langus: kam mažą akį išketvirčiuotame stikle, kam pusę švytinčios šiaurės pašvaistės.

Prie nieko netiko jo galva ir užmojai: nei prie žmonių, nei prie šventųjų, tik prie medžių kupolų, tik prie paukščio sparnų įlinkio. Visi iš paskos zujo, bandė į tramdomuosius marškinius įvilkti, į pavadžius įkinkyti, palenkti, galvą nulaužti.

Vogėm knygas iš bibliotekų, skaitėm tarptautinių žodžių žodynus per fizikos ir matematikos pamokas, iš suskilusių Dievo rieškučių gėrėm gaivinomės vienametėmis neataugančiomis svajonėmis…

Sėdim ant Belmonto kalno, kojos tabaluoja, geriam iš butelio raudoną vyną, Vilniaus stogų hieroglifas čia pat, bet mums, druskininkiečiams, dar neįskaitomas, ryto veidas šviesėja, bet miesto bruožai vos beužčiuopiami, o jo kalba lyg mažoji armija apginkluota įkaitintomis mintimis, parakinėmis citatomis, gimstanti čia, pasigaunanti šiaurės vėjus ir keturkinke lekianti per nuklotus mirusiais išminčiais laukus, tolstančio tiesos taško linkui.

Apaštalas, ridenantis filosofijos akmenį po akmenio taip lengvai, kaip mes mėtėm akmenukus į vandenį –

Algi, tavo veidas ten ratais, tavo apokalipsiškos prokalbės lyg amžinybėn užmestos meškerės ribuliuoja ir niekas niekur nedingsta įtemptame dangaus prižiūrėtojo metraštyje. Ir nė šešėlio nemeta alsi vasaros diena, nė šešėlio.

Tylūs visi laukiam.

Kol iš visko iš visko telieka tik mėlynų mėlyniausios jo, vaiko, akys dangaus beribiuose plotuose, akys, kurias visi, kas tik norėjo, durstė kalavijais – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - -

DIANA ŠARAKAUSKAITĖ