Werneris Herzogas: „ekstaziškosios tiesos“ paieškos

 

Keturi su Werneriu Herzogu susiję epizodai:

1. Įvadiniai 1972 metų filmo „Agirė, Dievo rūstybė“ (Aguirre, der Zorn Gottes) kadrai, pribloškiančiai kitoniški paaugliui gaižioje 8-ojo dešimtmečio Londono kino teatrų tamsybėje. Prisimenu porcelianinį Dievo Motinos veidą stiklinėje dėžėje, paskui kameros objektyvas „toldamas“ pradeda apimti vis daugiau vaizdo, ir mes išvystame džiunglių taku nusidriekusią konkistadorų virtinę. Kamerai vis labiau tolstant, išryškėja kalno didumas. Tai tobulas vaizdinys: įsibrovėliai europiečiai su savo religiniu bagažu prilyginami per rąstą ropojančioms skruzdėms.

2. Pokalbis su viena iš buvusių Herzogo žmonų dokumentiniame filme apie šį kino kūrėją. Kažkur ant apleisto Baltijos jūros kranto stovi moteris vėjo draikomais plaukais. Graži ir liūdna, ji pasakoja apie savo santuoką su Herzogu: „Tada Werneris staiga išvyko metams filmuoti į Arktį. Jis parvažiavo porai savaičių, o paskui vėl išvyko filmuoti į vidurio Afriką. Paskui sugrįžo pas mane, bet daugiausia laiko praleido montažinėje, o paskui vėl išvyko…“

3. Klausas Kinski, „Fickaraldo“ (Fitzcarraldo), – 1982 metų Herzogo filmo apie žmogų, bandantį Amazonės džiunglėse pastatyti operos rūmus, – filmavimo aikštelėje kalbinamas dokumentinio filmo apie „Fickaraldo“ statymą („Svajonių našta“ (Burden of Dreams) kūrėjų. Prakaulaus veido aktorius, regis, sunerimsta, pasakodamas, kaip Herzogas, išgirdęs jo grasinimą pasitraukti iš filmavimo, į tai atsakęs: „Žiūrėk, štai mauzeris su dešimties šovinių apkaba. Nespėsi pasiekti ano upės vingio, kaip devynios iš dešimties kulkų atsidurs tavo kaukolėje! Ir žinote ką: aš nė akimirkos nesuabejojau, kad jis nejuokauja!“

4. Kuveito lygumos po Pirmojo Persijos įlankos karo: kamera sukasi virš rūkstančių ir ugnimi trykštančių naftos gręžinių, kuriuos padegė besitraukianti Irako kariuomenė. Nežemiško siaubo ir grožio, Gustavo Mahlerio „Prisikėlimo“ simfonijos nerimastingosios andante didybės pakylėto iki sunkiai ištveriamos ribos, scena, – neperskiriamos vaizdo ir garso jungtuvės.

Tai mano pasirinkti vaizdai, kurių, žinoma, galėčiau išvardyti ir daugiau, iškylantys paminėjus Wernerio Herzogo vardą. Galbūt aš ne viską tiksliai atpasakojau, bet režisierius, tikiuosi, man atleis. Kai prikišau jam plačiai paplitusį jo kaip filmavimo aikštelės despoto įvaizdį, Herzogas pasišiaušė: „Tame filme („Svajonių našta“) nėra nė vieno liudijimo, jokio tvirtinimo, kad kas nors iš žmonių, mačiusių mane režisuojant, būtų kada pavadinę mane „despotu“. Toks teiginys ne tik neteisingas, jis stačiai klaidinantis. Aš dirbu kaip širdį operuojantis chirurgas. Labai tyliai, labai susikaupęs. Tai ir viskas. Filmavimo aikštelėje teišgirsi tik šnabždesį.“

Galbūt man reikėjo jį pavadinti „fanatiku“, ir nors, be jokios abejonės, Herzogas būtų atrėmęs šį kaltinimą, kurį – prisipažinsiu – pagimdė pernelyg didelis režisieriaus tapatinimas su jo filmų personažais, pastarajai traktuotei jis, galimas daiktas, nebūtų prieštaravęs. „Nieko baisaus, – sako jis, – kad esama tokių antrininkų – kitų Herzogų. Jie tarsi mano sargybiniai.“

O priedangos Herzogui, ko gero, reikia. Neišsenkanti energija (Herzogas – vienintelis režisierius pasaulyje, filmavęs visuose septyniuose žemynuose) ir ištvermė, būtina jo filmams pastatyti, visada atrodydavo nežmoniška, ir ne tiktai jo sutuoktinėms. Mano kartos kino mėgėjams Herzogas lieka labiausiai užkietėjęs atskalūnas tarp vadinamajai vokiečių „Naujajai bangai“ priskiriamų režisierių. Žinoma, daugiausia, kas sieja Wimą Wendersą, Rainerį Wernerį Fassbinderį, Herzogą ir Jeaną-Marie Straubą, tai atsitiktinumas gimti panašiu metu.

„Mus įprasta vadinti „naująja banga“, – sako Herzogas. – Bet, mano galva, vienintelis mus vienijantis dalykas yra tai, kad buvome pirmoji kino kūrėjų karta, neturėjusi sąlyčio su nacių epocha. Daugiau aš niekaip nesusijęs su savo bendraamžiais kolegomis.“

Niekada neturėjęs nieko bendro su savo kartos kino kūrėjais, Herzogas turbūt niekada netilpo ir į įprastus kino suvokimo rėmus. Maždaug gerą dešimtmetį – nuo „Agirės“ iki „Ten, kur svajoja žaliosios skruzdės“ (Wo die grünen Ameisen träumen, 1984) – Herzogo filmai buvo privalomųjų pažiūrėti sąraše, tačiau komercinė sėkmė jo vaidybinius filmus nuo to laiko aplenkė (nė nemanau, kad tai jam nors kiek rūpėtų). Stulbina tai, kad tradiciniams patiekalams grįžtant į kūrybinę virtuvę nesuvirškintiems režisierius surengė tikrą užkandžių puotą. Visada kūręs ir dokumentinius filmus, su manimi jis buvo tiesmukas: „Kas čia blogo, jei romanistas rašo pjeses teatrui arba poeziją? Literatūroje tai suvokiama kaip skirtingų žanrų kultivavimas.“ Žinoma, kine tai irgi nelaikoma nesusipratimu, pripažįstu. Tik tiek, kad grandiozinių vaidybinių filmų trauka ir kino studijų sistema, regis, įsiurbia režisierius nelyginant skaitmeninio vaizdo juodosios skylės virtualius erdvėlaivius. Herzogas patraukia pečiais: „Tai – ne taisyklė, ir man atrodo, kad aš – bene geriausia išimtis.“

Herzogo jautrumas, arba, jo paties žodžiais tariant, „ekstaziškosios tiesos“ ieškojimas, visada jį vertė kreipti kamerą į gamtos pasaulį, ir visų pirma – bandyti įžvelgti žmonijos sukeltus neigiamus padarinius jam. Tačiau Herzogo filmai nėra paprasčiausios ekologinės parabolės; greičiau ekstaziškoji tiesa žymi nepaprastai įtemptus žmogaus ir gamtos tarpusavio santykius, ir tai – klasikinis vokiečių dialektikos pavyzdys, nors šis kūrėjas ir atmeta bet kokią neproblemišką sintezę. Filmas su liepsnojančių naftos gręžinių vaizdais, 1992-ųjų „Tamsos pamokos“ (Lektionen in Finsternis), turi pirmtaką – „Fata Morgana“ (1971), nufilmuotą Sacharoje, bet nė vienas jų nėra tik nuogų faktų dėstymas. „Pamokos“ dedasi mokslinės fantastikos filmu, nors iš tikrųjų, žinoma, toks nėra, – aiškina Herzogas. – Įžanginius komentarus pradėjau Pascalio citata, kurią pats sukūriau. Mes galime dvi paras taukšti apie didžias garso ir vaizdo vidinės tiesos paieškas, tačiau, mano galva, jos yra neatskiriama visų filmų dalis.“

Herzogas garsėja kaip geležinės valios rūstaveidis. 2006 metais duodant interviu Markui Kermode’ui iš BBC jį oriniu šautuvu pašovė kažkoks „La La Land“ serialo gerbėjas, bet režisierius, nors ir sužeistas, tik vos vos krūptelėjo. Vis dėlto man Herzogas pasirodė net labai mielas žmogus. Paklaustas, ar dabartinė gyvenamoji vieta – Los Andželas kaip nors pakeitė jo darbą, šiltai atsakė: „Ne, niekaip!“ Paskui, staiga apsigalvojęs: „Taip, pakeitė! Aš čia laimingai vedęs – būtent dėl to esu šioje vietoje.“

„Beveik niekas nežino, kad gyvenu Los Andžele, – prisipažino jis, bet tuoj pat pridūrė: – Holivudas stebi mano darbą.“ Priežastis? „Per pastaruosius porą dešimtmečių kino studijos galbūt ištobulino neprilygstamus skaitmeninius vaizdo efektus, gali prisisamdyti ryškiausių kino žvaigždžių, bet, mano galva, stokoja pasakojimo meno. Būtent dėl šio stygiaus jie žiūri mano filmus.“

Herzogas – nepasotinamas darboholikas. Tuo metu, kai kalbėjomės, jis montavo naują Valstijose susuktą vaidybinį filmą („Sūnau, sūnau, ką pridarei?“ (My Son, My Son, What Have Ye Done?). Be to, ką tik buvo pabaigęs filmuoti „Blogą policininką“ (Bad Lieutenant), alternatyvią 1992-ųjų Abelio Ferraros darbo su Harvey Keiteliu versiją. Nieko nuostabaus, kad Herzogas neigia, jog yra matęs Ferraros filmą, ir nenori sutikti, kad jo darbas – perdirbinys.

Herzogo „Policininke“ vaidina Nicolas Cage’as: „Išspaudžiau iš jo geriausią vaidybą per visą jo karjerą. Aš visada priverčiu aktorius vaidinti taip gerai, kaip dar niekada nevaidino – tai man be galo svarbu; režisieriui tai esminis dalykas.“ Bet kol jis liaupsina šį savo darbą, man dingojasi, kad tai „Žmogus grizlis“ (Grizzly Man), 2005 metų jo dokumentinis filmas apie ekscentrišką antiherojaus Timothy Treadwellio gyvenimą ir mirtį, pelnė šiam režisieriui naują gerbėjų būrį.

Ne savo filmuotos medžiagos naudojimas („Žmoguje grizlyje“ – paties Treadwellio vaizdo juostų apie jo gyvenimą tarp Aliaskos grizlių, neskaitant kraupaus garso įrašo, fiksuojančio, kaip grizliai maitoja Treadwellį – Herzogas žiūrovams jo neleidžia išgirsti, nors pats klausosi per ausines) Herzogo filmografijoje – ne naujiena. Ar jis jaučia atsakomybę dėl to, kaip panaudojo šią medžiagą savo filme? „Man atrodo, kad aš sukūriau tokį Treadwellio portretą, koks jam pačiam būtų patikęs ir kokiam pats būtų pritaręs. Jis visą laiką troško būti didelė žvaigždė, tad aš jam sudariau visas galimybes tokiam tapti. Parūpinau sceną ir orkestrą. Viską supaprastinęs, paslaugos jam nebūtum padaręs.“

O kaip Treadwellio mergina, kuri taip pat žuvo, bet filme paliekama nuošaly, net neminimas jos vardas? „Deja, mums nepavyko pakalbinti jos artimųjų, todėl filme ties ja lieka balta dėmė. Bet kaip yra, taip, ką daugiau bepridurti? Jeigu kada panorsite pažvelgti į žmogaus prigimties gelmes, į mūsų sielų bedugnę, pasižiūrėkite „Žmogų grizlį“.“

Vienas iš naujausių Herzogo ilgo metražo dokumentinių filmų – 2007-ųjų „Susitikimai pasaulio pakrašty“ (Encounters at the End of the World) – nepasižymi šiurpulingu „Grizlio“ aštrumu, bet jo nepavadinsi ir eiliniu ekstaziškosios tiesos paieškų gamtovaizdyje etapu. Pradžią filmui davė nuostabi povandenines (ir poledines) erdves fiksuojanti Henry Kaiserio filmuota medžiaga, iš pradžių Herzogo panaudota neįprastame 2005 metų mokslinės fantastikos „epe“ „Žydrieji tyrai“ (The Wild Blue Yonder), kur švytintys besvorio ir atskaitos taško neturinčio pasaulio reginiai tampa tarsi kitos planetos reprezentantais. „Aš neplanuoju filmų taip, kaip kiti planuoja savo karjerą, – sako Herzogas. – Aš degiau noru panirti po ledynais ir filmuoti pats, bet tai buvo užginta.“ Užtat Kaiseris „Susitikimams“ prifilmavo daugiau originalios vaizdinės medžiagos poroje skirtingų vietų – mokslininkų „darbovietėse“ po Pietų vandenyno ledų sangrūdomis.

„Susitikimuose“ įamžinta įspūdingų Antarktidos, – tiek niekada anksčiau neregėtų labai savotiškų Erebuso ugnikalnio vulkaninių garų fontanų, tiek – kur kas graudesnių – atgrasių amerikiečių bazės Makmerdo sąsiauryje apylinkių, – vaizdų. Pats būdamas aistringas ašigalio gerbėjas, viso to anksčiau niekada nebuvau matęs. Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad, nors ir gavęs oficialų JAV leidimą vykti į Antarktidą, Herzogas neperleido savo filmo per tokiais atvejais įprastus lojalumo filtrus. Bet „Susitikimai pasaulio pakrašty“ nėra filmas apie konkrečią vietovę; jame, kaip ir kituose Herzogo projektuose, nagrinėjama dvasinė žmogaus ir jo aplinkos sąveika. Todėl didžiausią graudulį kelia filmo epizodai su kalbinamais Antarktidoje dirbančiais žmonėmis – išdidžiais vietiniais amerikiečiais dailidėmis ir niauriais, klajonių aistros kamuojamais sunkvežimių vairuotojais. Atsiskyrėlis zoologas rodo ranka režisieriui imperatoriškąjį pingviną savižudį, kuris, lyg duodamas gerai apskaičiuotą atkirtį džiaugsmingam animacinių „Linksmųjų pėdučių“ (Happy Feet) antropocentrizmui, regis, yra pilnas ryžto, atsiskyręs nuo pulko, pasitraukti į tyrlaukius, į neišvengiamą mirtį.

„Susitikimai“ yra mįslingi, keisti, nevienareikšmiški, šimtu procentų originalios – „hercogiškos“ gramatikos. Ir nors Herzogo susidomėjimą Antarktida, kaip pats man prisipažino, pirmiausia įžiebė vizualusis jos aspektas, jis galįs susitapatinti ir su Robertu Scottu, Ernestu Shackletonu bei kitais ankstyvaisiais keliautojais. „Tiek Shackletonas, tiek Scottas turėjo trūkumų – dėl to, kad buvo pasidavę Pietų ašigalio manijai, kuri nekreipia dėmesio į tokių vietų grožį, redukuodama jas iki geografinių abstrakcijų. Tai lyg Everestas – aukščiausias Žemės taškas, – koks dar kalnas?! Nepaisant to, šiedu vyrai įkūnijo visas geriausias kolektyvinės britų dvasios savybes.“

Taip traktuojant nacionalinį charakterį, nieko stebėtino, kad į kūrybinį procesą Herzogo požiūris lygiai toks pat vyriškas. Turėdamas omeny stulbinantį jo kūrybos tempą pasidomėjau, ką jis mano apie jau pabaigtus savo filmus. „Jie primena plėšikus, kurie naktį staiga įsiveržia į tavo namus – turi žūtbūt juos iškrapštyti lauk! Arba veikiau – praveri duris, kad įsileistum vieną svečią, o tave ūmai apspinta 85 būtybės.“ Kai užplūsta neprašyti svečiai, ar jis, klausiu, pajėgia atskirti, kurie iš jų vaidybiniai, o kurie dokumentiniai filmai ar operos, kurias, kaip žinoma, jis yra statęs, ar knygos, kurių jis, kaip žinoma, yra parašęs (naujausia iš jų – apie „Fickaraldą“ – išleidžiama šią vasarą)? „Tiktai kai imuosi su jais ir galiu užčiuopti jų odą bei užuosti jų kvapą, tik tada galiu juos atskirti.“

Štai jums ir Herzogas: ne filmavimo aikštelės tironas, o tik užguitas jos šeimininkas, besigrumiantis su našiais kūrybiniais demonais. Ne nepataisomas klajūnas („Nežinau, kaip nutiko, kad filmavau visame pasaulyje, – tiesiog galvoj netelpa!“), bet linksmas keliauninkas, kuris, užuot laikęs save pasaulio piliečiu, man teigė išlikęs „tikrų tikriausias bavaras“. Paklaustas, ką tai reiškia, jo manymu, būti bavaru, jis atsakė: „Pastatyti tokį filmą kaip „Fickaraldas“. Be manęs, jį būtų galėjęs sukurti tiktai Bavarijos kunigaikštis Liudvikas.“

Aš pajėgiau susilaikyti ir nepriminti Herzogui, kad dažniausias epitetas, vartotas šiam Richardo Wagnerio globėjui apibūdinti, buvo „beprotis“.

„The Sunday Times“, 2009.IV.26

Vertė Andrius Patiomkinas