Visi laiškai – žirafos

Labas, kometa.

Kažkada sakėme, kad gyvename kometose, pernelyg ryškiom trajektorijom prasilenkdavom, bet imu kartais ir parskrendu iš kometos ir gyvenu užbetonuotame krateryje. Čia ne apie savo namus, namai geri, kaip iš Sluckio romano, namiškiai taip pat, kaip iš Jonyno poezijos, tačiau turbūt pats esu betono maišyklė, imu ir užsibetonuoju keliems gyvenimams. Tai dar gerai, kad jie nesitęsia ilgiau nei savaitę ar dvi.

Bijau uždarų erdvių, tada, kai jos itin siauros, galbūt tai pasąmoninė karsto baimė, gal dar kas. Bet imu ir užsibetonuoju savo palėpėje, inkilo erdvumo. Dabar kažkokie paukščiai bando prasikirsti pas mane iš lauko, urbina snapais palangės makrofleksą, tuoj suskris čia visi: griežlės, slankos, tulžiai, pečialindos, dar gal baubliai su lėliais. Paukštis gali gyventi bet kur, nors ir sugniaužtam kumšty, aš ne. Pernelyg mėgstu skraidyti, todėl sugniaužtam kumšty man ne gyvenimas.

Be to, paukštis moka save pratęsti, giesmėmis ir (kaip čia to paukščio neįžeidus) savo durna galva. Nes protinga galva gyva tik ten, kur siekia jos protas, o durna – gyva bet kur. Kai visai nudurnėju, man atrodo, jog pasaulis tampa daug erdvesnis, atitraukia savo ribas, pakelia uždangas ir atrakina spynas. Tada ir skrendu viso derliaus nusiimti, tik skrendu neaukštai, nes aš ir aukščio bijau. Net žiūrinėjant nuotraukas „iš paukščio skrydžio“ galva suka ratelį.

Ir visgi – bunkeris, kuriame kartais užsibetonuoju. Nes žinau, kad čia pat už lango karas, badas ir maras, tik iškiši galvą ir ją kur nors nusineš išgalvotos būtybės iš tavo draugelių Borgeso ir Cortázaro apokrifų, ir užkas prie Negyvosios jūros su visomis nespėtomis pagalvoti mintimis. Kai sėdžiu užsibetonavęs, man ir tos galvos ne visada reikia, bet ką jau čia kopijuosi personažą, kuris buvo raitelis.

Serge'as Gainsbourg'as ir baltieji džiazo bateliai. 1979

Norisi kažkaip save pratęsti, kaip tiems paukščiams, nes trečią sėslią dieną betonas jau ima sunktis į kaulus, uzurpuoti jų kalcį ir čiulpti jų čiulpus. Manau, visi surenkamojo betono kvartalų gyventojai jau seniai iščiulpti, bet aš juk ne toks, pas mane net paukščiai iš lauko spraudžiasi. Žinau, kad prasispraudę visą mano kraują išgertų, tad bijau ir paukščių.

Tačiau jei kažkaip save pratęsčiau, padaugėtų ir kraujo, jis taptų nebeįmanomas išgerti vienu mauku, o jei prisijungčiau prie keleto galingesnių kraujotakų, apskritai manimi tekėtų Syrdarja su Amudarja ir būčiau nebeišgeriamas. Tiktai kaip?

Visų pirma turbūt reikia pradėti judinti kojų pirštus. Jie nuo smegenų nutolę kaip Portugalija nuo Lietuvos, kojų pirštai yra savotiški mūsų paribiai, todėl visada bus keista suvokus, kad kažkas taip toli nuo smegenų visgi geba judėti. O paskui jau viskas paprasta – imi knygą ir skaitai.

Knygos yra tikrosios žmogaus priešės, joms niekada negana to, ką žmogus manosi turįs, jos visada bando prasikirsti į žmogų, kaip tie kraugeriai paukščiai, vien tam, kad dar sykį parodytų jį esant netobulą ir neabsoliutų. Bijočiau ir knygų, tačiau šis fobijų ritmas jau ima dvelkti monotonija, be to, knygos pilnos raidžių, o raidės man gražios, net kokia č. Nors pavardė Čechovas man visai negraži, geriau tas Čechovas ją pasikeistų.

Tad štai, sėdi sau bunkery, skaitai knygas, pasaulis siaurėja puslapis po puslapio, o tu pletiesi, kol supranti, jog išsiplėtei, tačiau tapai dvimatis, lyg tave kažkas išplojo. Tokios būklės dar spėtum šūktelti, jog Ema Bovari – tai tu, tačiau staiga ima kažkas tave ir praveria. Ir lyg iš praverto miegamojo iš tavęs krinta klevo lapo spalvos šviesa, grąžinanti tau trečiąjį matmenį. Tai rodo, kad knyga jau išgėrė tavąjį kraują ir perpylė savąjį. Knygos ir neįmanomos be hemotransfuzijos, jei be – į ugnį jas.

Keisti dalykai su muzika. Jei, kaip Beethovenas, klausyčiausi jos įsikandęs lazdelę, gal viskas tiktų. Tikrinčiau jos prabą dantimis. Gi dabar ji manęs nepratęsia, veikiau sutrumpina, ligi trijų minučių. Kiekvienąsyk suskambant dainai žinau, kad po trijų minučių vėl liksiu našlaitis. Tada išjungiu grotuvą ir ta muzika dar kurį laiką manyje skamba, jaučiuosi kaip Beethovenas, kuris suvalgė savo klausomąją lazdelę. Aha, štai jau ir beldžiamės į prisiminimų vartus.

Žinoma, tai bunkerio klasika. Prisiminimams nereikia jokių dvasinių investicijų, užtenka turėti lubas. Žvelgi į jas ir prisimeni tą kiaurai pabodusią žalesnę žolę. Mitologijom aptrauktas dienas, kurios prasisunkusios pro visus savimonės ir savigyros filtrus išgrynino tave tokį, kad tik imk ir filmuok. Atmintis ir yra Holivudo, gal net Bolivudo produktas, kitaip kodėl ji tokia neautentiška? Na, nebent tuose prisiminimuose kokie nors kiti, o tu stovi už kampo ir stebi juos, kad prisimintum. Kiti prisiminimuose visada tikresni nei tu pats. Kita vertus – ar iš tiesų?

Kiti visada ten kaip nuotraukos, o visos nuotraukos meluoja. Jos nemelavo tą akimirką, tačiau ėmė meluoti jau nuo kitos. Kiti prisiminimuose nekinta, tu pats ten tęsi gyvenimą, prisitaikydamas prie išorinio savęs. Jei kurį laiką apie vidinį save negalvojai, pažiūri į lubas, pagalvoji, ir jis jau pakinta. Kaita yra gyvybės ženklas, galvoju, žiūrėdamas į lubas, jei nekistume, visi būtume lubos.

Ha, Akvile, štai tau dainos iš mano bunkerio, kraterio, kateterio. Greitai paukščiai jį sugriaus, išgers knygų kraują iš mano gyslų, tada jau bus koks gruodis, netolima ir jauki ateitis. Parašei šūsniai klasikų, pusei vikipedijos, tad nepamiršk ir manęs, kometa. O jei kartais neturėtum el. pašto adreso, gali turėt veidrodinį: kom.eta@com.