Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Sargybinis Mao

2010 09 08

Kiekvieną rytą 8.30 sėdžiu mokyklos suole: kartu su kitais jaunuoliais kiniškai skaičiuoju, mokausi tarti, dėti kirčius ir ręsti primityvius – „Sveikas! Kaip sekasi?“ lygio – dialogus. Esu žemiausiame lygyje, mano klasėje dominuoja afrikiečiai.

Zimbabvietė Rubi čia atvyko įgyti magistro laipsnio, ji raiškiai taria ir gerai intonuoja, Šamu, atvykęs iš Eritrėjos, išsiskiria greita reakcija, ugandietis Aleksandras su niekuo nebendrauja ir skleidžia nemalonų kvapą, Amiras, aktorius iš Alžyro, man mėgino pataisyti kompiuterį – nuolat su juo pasikalbu, amsterdamietis Hali, jau į ketvirtą dešimtį įkopęs vyrutis, pusei metų paliko žmoną, namą, darbą teatre ir atvyko į Pekiną mokytis hieroglifų.

Aukštesniuose lygiuose mokosi vokiečiai, japonai, korėjiečiai, mano kambario draugė ir „Memento mori“ galvoje išsitatuiravusi prancūzė.

Per ilgąją pertrauką visi susitinkame akademijos valgykloje ir knebinėdami vietinių piranijų ir kaži kokių žolių šutinius vieni su kitais palaikome mandagius pokalbius. (Mokyklos taisyklėse rašoma, kad privalu rengtis švariai, santūriai, niekada nevėluoti į pamokas ir būti draugiškiems. Korėjietės švaros apibrėžimą, matyt, supranta pažodžiui, nes rytą vakarą skalbimo mašinoje suka savo suknytes. Taip, jos yra švarios, tačiau nemandagios – praeidamos pro šalį niekada nesisveikina.)

Dėl nemigos mano galva veikia ne itin gerai, todėl aš, rusiukė (niekas tokios Lietuvos nežino, tačiau išgirdę mano šalies vardą į mane prabyla rusiškai – atseit pamalonina; tada aš labai susinervinu ir meluoju, kad tokios kalbos nemoku), esu išsiblaškiusi. Mokytojos – labai mielos, atsidavusios, stengiasi kaip įmanydamos – gali valandų valandas aiškinti, kaip taisyklingai tarti t arba h.

Pamokėlės gan išvargina ir išūžia galvą.

Pekine mane kamuoja ne tik nemiga, bet ir dangus: pakeli akis į viršų – atsitrenki į pilkas kosmoso lubas. Jokių debesų, saulė – irgi pilka.

Vakar po pamokų įjungiau autopilotą ir keturias valandas vaikščiojau po įvairius kvartalus, gatves, parkus – fotografavau vietinius. Paskui prisiminiau savo gimtadienį: grįžusi namo pakviečiau Pavliną į skorpionų furšetą.

Per pačias piko valandas sėdome į metro ir nuvykome į Wangfujing. Keisčiausių patiekalų turguje išsirinkome ant iešmo pamautas bites ir du riebius skorpionus. Pastarieji dar raitė savo nuodingas  uodegas, tačiau karštas ir, kaip galima suprasti iš tvaiko, pasenęs aliejus su žiupsniu druskos juos pribaigė.

Paėjėjusios nuošaliau įkvėpėm oro ir ėmėm ragauti vabalus. Bitės čekei patiko, sakė jaučianti medaus skonį. Na, aš asmeniškai jaučiau tik aliejų ir akvariumo žuvims skirto sauso maisto skonį. Atbulais dantimis sukramčiau skorpiono žnyplę, uodegą, pilvą… Nieko ypatingo – tiesiog chitininė danga, išvirta susenusiuose taukuose. Vieną skorpioną įsimetėm į rankinę ir patraukėm pas kinų musulmonus pratęsti gimtadienio puotos.

Ryžių lėkštės vidury įkurdinome savo nesuvalgytą nuodingąjį – gražiai atrodė jo juodas, apskrudęs kūnas baltame fone. Juoda ir balta – tarsi in ir jang.

Su Pavlina raitėmės iš juoko ir kilnojom savo bičiulį – jį pavadinom Mao – iš lėkštės į lėkštę. Žinoma, likom pastebėtos: subėgo padavėjai, iš virtuvės išlindo raiša sena kinė. Visi išsitraukė mobiliuosius ir ėmė mus fotografuoti. Vyriausiasis virėjas šoko atatupstas ir prisipažino bijąs šio padaro. Su čeke springom iš juoko, pro nosį lėkė maistas, plyšo pilvai…

Grįžusios namo, Mao nuprausėm šaltu vandeniu (mat nuo keliavimo per lėkštes buvo aplipęs maistu) ir nupurškėm „Nivea“ dezodorantu – užkonservavom.

Išeidamos į pamokas skorpioną paliekam ant grindų vidury kambario: jeigu kas ateis vogti – gaus infarktą ir kris negyvas.

Mao yra mūsų šuva, mūsų sargybinis ir globėjas.

Looka looka!

2010 09 09

Nekenčiu kamuolių. Visų žaidimų, susijusių su kamuoliais: krepšinio, futbolo, kvadrato… Mūsų kambario langai išeina į akademijos kiemą, kuriame iki vidurnakčio netyla kamuolio dunksėjimas – kinai kaip pasiutę mėto į krepšį. Kambario draugė šio garso irgi nepakenčia, todėl į ausis įsidedame vatos – čekiškos ir lietuviškos.

Nudžiugau, kad šiandien teko praleisti kalbos pamokėles. Man jos patinka, bet po eilinės nemigos nakties nesinori būti atakuojamai šimtakojų hieroglifų.

7 val. ryto visi, kurie žada čia būti metus, susirinkome vestibiulyje – mokyklos direktorius mus vežė į ligoninę. Autobuse naujasis draugas belgas (vaikinas iš pažengusiųjų grupės) klausinėjo apie Lietuvą: ar vartojame kirilicą, ar rusiškai kalbame… Žodžiu, įprasti klausimai. Buvau pernelyg apsimiegojusi, kad susinervinčiau.

Ligoninė priminė oro uostą. Jos klientai – vieni užsieniečiai: kartu su mūsų universiteto autobusiuku atvyko dar koks penkiasdešimt – atvežė svetimšalių. Ligoninėje nieko ypatingo nevyko: išstovėjom kilometrinę eilę, gavom spaudus, parodėm iš savo gimtinės atsivežtas plaučių nuotraukas, širdies išklotines, ir tiek… Japonės tokių neturėjo, todėl jas, mažutes, nusiuntė į rentgeną, pradūrė pirštukus, ištyrė širdį. Susipažinau su viena tokijiete, kuri Pekine mokosi būti orų pranešėja: labai stilinga, bet jau tokia mažutė, kad vos pavilko tą plaučių nuotrauką… O Šamu, tas juodukas iš Eritrėjos, kur pasižymi greita reakcija, vos gavęs daktaro parašą, nulėkė į vištos kulšių kioską ir ėmė jį siaubti. Jeigu apetitas geras – vadinasi, žmogus sveikas.

Vakare su Pavlina nuėjome iki Lamos šventyklos – vieno seniausių budistinių centrų Pekine. Deja, šventykloje darbo valandos ėjo į pabaigą – vizitą atidėjom kitai dienai. Pakeliui praėjom tūkstantį budistinių krautuvėlių – smilkalų jose kaip šieno. Ant kvapniųjų lazdelių krūvos sėdi netikrais safyrais kimšti drakonai, budos, susirangę lotoso poza, per petį persimetę savo rūbą, „pasiūtą“ iš shining ball stikliukų.

Aplankėm Žemės šventyklos parką – jame kadaise Mingų ir Cingų dinastijos aukojo žemės dievams, atlikinėjo specialias apeigas. Žemės elementą atitinka kvadratas, todėl parkas atliepia šią figūrą. Parke visi sportuoja, šeria kates, myluoja vaikus. Parke stovi stendai, vaizduojantys in ir jang energijų srovių žemėlapius mūsų kūnuose. Žemės šventyklos parke su mumis nusifotografavo 110 cm ūgio kinas. Kiti jo ūgio giminaičiai stovėjo užvertę galvas į dangų ir suko rites. Pamaniau – žvejoja. Pasirodo – aitvarus laido. Pastarieji turi lemputes, kurios kiaurai skrodžia smogą ir iš toli atrodo kaip karinis lėktuvas arba pasiutlige serganti kandis.

Suvenyrų pardavėjai nelabai moka anglų kalbos. Todėl kai nori atkreipti užsieniečių dėmesį, šaukia: „Looka! Looka!“ (Kiniška look versija.) Su Pavlina vakarais praktikuojame savo looką looką: įsitaisome kur ant suoliuko ir stebime žmones, apkalbinėjame… Pietaujame kuo baisesniuose bistro: kartu su „Tigro salotomis“, bambukų ūgliais ir ryžių makaronais gauname ir adrenalino – įsimes į vidurius kokių kirminų ar ne. Kol kas niekas neįsimetė, tik skanumas. Vis ruošiamės tvarkyti popierius Tibetui – spalį ketiname vykti tuos 4000 km traukiniais per Kinijos Liaudies Respublikos nacionalinę šventę. Paradoksalu: už Kinijos Liaudies Respublikos mums suteiktą stipendiją.

„Looka! Looka!“ – badys pirštais mus universiteto mokytojai ir rašys dvejetus, kai iš Ten grįšim (jei tik išvažiuosim).

Ieškomas taiči korepetitorius. Pikti krevečių burtai

2010 09 11

Penktadienio kinų kalbos mokytoja (jų turime keturias), kurios vardo nepamenu, visai pasiuto: pradžioj viską aiškino nuosekliai, duodavo klausymo užduotis, mokydavo tarimo, o dabar liepia skaityti hieroglifus, kurti dialogus apie savaitės dienas, spalvas, jau reikia mokėti paklausti kelio ir žinoti, kaip tai rašoma. Žodžiu, savaitgalį ne prie Didžiosios kinų sienos važiuosiu, bet pamokas ruošiu.

Jau antra diena, kai Pekino dangus yra žydras, skaisčiai šviečia saulė, gali matyti debesis, o naktį – net žvaigždes (!). Mielai dabar išeičiau į mokyklos kiemą parymoti su arbatos puodeliu ant medinio suoliuko, bet esu nuožmiųjų krevečių valioje: tik dabar silpsta jų pikti burtai skrandyje. Sėdžiu juoda burna, nes rijau iš Kauno atsivežtus angliukus. Pavlina slaugo mane – girdo čekiškomis mėtomis.

Vakar po intensyvių kalbos pamokų turėjome pirmąjį taiči užsiėmimą. Taiči mokytojas – 69 metų senukas – žvitri maža beždžionėlė. Labai gero ūpo, visada leipsta juokais, jeigu kam nesiseka. Juokiasi nepiktai – nuoširdžiai, net savo mažą pilvą prisilaiko, kad netrūktų. Man nelabai sekėsi, nes dėl kairiarankystės painioju puses: kai reikia į priekį statyti dešinę koją – statau kairę; visus rankų judesius norisi atlikti atvirkščiai… Na, nieko baisaus. Eisiu pasipraktikuoti į parką, rasiu kokį taiči korepetitorių.

Vakar su kambario drauge vėl klajojom po Pekiną. Ėjom visokiais prospektais, gatvelėmis.

Prie dangoraižių, aikštelėje, iš kolonėlių sklido kiniška Sabrina: koks tūkstantis moterų – senų, jaunų, plonų ir storų – sinchroniškai darė tuos pačius judesius. Numetusi kuprinę į šalį įšokau į aerobikos sūkurį. Jausmas nepaprastas – apima savotiškas transas, ištirpsti minioje. Kartu darydamos tuos pačius judesius tas tūkstantis moterų tampa vienetu… Galiausiai judesiai man pasidarė pernelyg sudėtingi: atsirado visokie sukiniai, pliaukšėjimai rankomis, pasilenkimai – natūraliai iškritau iš to vieneto kūno (kol sportavau, Pavlina visą laiką kiniškai čiauškėjo su bedančiu senuku).

Gatvėse pilna mažų lapių spalvos šuniukų. Jų nasrelių konstrukcija tokia, jog atrodo, kad jie visą laiką šypsosi (pamaniau – džiaugiasi kiekviena savo gyvenimo minute, nes bet kada gali būti nupešti ir įmesti į aliejų). Tie šuniukai man labai gražūs, todėl vis užsimirštu apie pasiutligės pavojų ir prisilenkusi juos glostau.

Vienoje gatvėje, per visą jos ilgį, buvo išrikiuoti narvai su katėmis. Į kanarėlės narvelį sukišta po dvi tris murkles. Vaizdas siaubingas, bet katės atrodo atsipalaidavusios – prisimerkusios murkia, prausia viena kitą ir nesijaudina dėl klaustrofobijos. Mielai kokią vieną parsineščiau į bendrabutį – auginčiau. Kita vertus, skubėti nereikia: gal už poros mėnesių mano katinas pasibels į duris – Rainius prapuolė rugsėjo 1 d. vos man įsėdus į lėktuvą…

Jeigu Rainius tikrai iškeliavo pas mane, norėčiau, kad atneštų litrą „Vytauto“, nes krevetės vėl kutena skrandį savo siūliniais ūsais.