Prarasto laiko beieškant

EMILIJA VISOCKAITĖ

Serhij Žadan. Anarchy in the UKR. Esė. Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys. K.: Kitos knygos, 2010. 192 p.

„Tikrai kelionei nereikia tikslo, nereikia galinės stotelės, svarbiausia judėti, judėti į priekį, kiek tik leidžia bėgiai.“ (p. 141)

Pirmoji lietuviškai išleista S. Žadano knyga „Depeche Mode“ („Kitos knygos“, 2008) buvo artimesnė „Traukinių žymėjimui“, o ši – ukrainietiškas „Kelyje“ variantas. Žodžiai dėliojami greitai it netaisomame J. Kerouaco rankraštyje, sakiniai skiriami ne taškais, o kableliais. Rašoma taip, kaip kalbama, stengiantis nė vienu žodžiu nepameluoti. Jokio patoso ar banalybių: „pažvelgusios į mūsų akis, įsižiūrėjusios į jas atidžiau, jos būtų įžvelgusios ir tuos begalinius naftos cisternų sąstatus, kas dieną pradundėdavusius pro miestą“ (p. 28). Tarsi netyčia gimsta originalūs sakiniai: „jiedu išsivaikšto po namus, nugriūva aukštielninki kiekvienas į savo lovą ir, prieš užsnūsdami, žiūri į dangų. Dangus savo ruožtu guli ant pilvo ir prieš užsnūsdamas žiūri į juos.“ (p. 62)

S. Žadanas – romantiškų gatvės vaikų rašytojas (dėl to taip svarbu neapsimetinėti). Pigios cigaretės, patys natūraliausi rusiški keiksmažodžiai, nesaugus seksas, vadiara kompote, apsivėmusių girtuoklių nuotykiai. Visi šie „nuostabūs asocialūs dalykai“ (p. 134) tebūtų vien skaitytojo juokinimas, jei ne totalinė melancholija: „man visada patiko geležinkelio stotys, šiaurinio Donbaso stotys vasarą, kur susirinkdavo visi vietos nevykėliai, alkoholikai ir kekšės, veteranai ir draugovininkai, mūsų išvargę tėvai, tyliais liepos vakarais visi jie sueidavo į mažytę stotį, kurią puošė storos kolonos, pokario dizainas, kas gali būti gražiau, gerdavo bufete šiltą vadiarą, klausydavosi respublikinio radijo, kartais susikivirčydavo ir puldavo ką nors badyti sulankstomais peiliais, kuriais ką tik pjaustė daržoves ir atidarinėjo pomidorų konservus“ (p. 26).

Tai knyga apie kelionę, į kurią leidosi autorius, rinkdamas informaciją knygai apie anarchiją. Tai, ką jis rado, nėra tai, ko tikisi skaitytojas, bet pats rašytojas nė kiek nenustebo. Anarchija Ukrainoje – pats gyvenimas. Vienintelis būdas išlikti šiame chaose – nieko iš nieko nesitikėti, iš jokios valdžios ir jokios ateities. Streikai, protestai, revoliucijos – tai vien vaikų žaidimai laikui prastumti. Kartu tai ir didžiausia jų prasmė: „vaikai turi kuo anksčiau suprasti, kad bet koks fabrikas iš esmės tam ir egzistuoja, kad jį būtų galima užimti ir jo teritorijoje surengti gertynes, kitaip kam jis pastatytas?“ (p. 188)

Knygos pasakotojas nė karto nenusišypso. Jis nesijuokia iš savo šalies ir jos žmonių: „kaip ir jūs, aš myliu savo šalį ir niekur iš jos neišvažiuosiu“ (p. 52). (Po)sovietinė S. Žadano Ukraina neviltinga, bet tai jo savas pasaulis: „Įstabūs tavo reikalai, Tėve, kokias beprasmiškas pažintis tu mums rengi mūsų nė kiek ne mažiau beprasmiško judėjimo kelyje, po valandos atvažiuos pirmasis autobusas į Luhanską, mes sugriūsime ant užpakalinių sėdynių ir pramiegosime tuos šešiasdešimt kilometrų iki artimiausio miestelio, pramiegosime viską, ką tik įmanoma pramiegoti, ir vargiai ką nors per tai prarasime.“ (p. 20)

Anarchija Ukrainoje – priimk į savo atmintį visus, sutiktus kelyje: kišenvagius, chronius, prostitutes, forsus, spekuliantus, čigonus, nes šiame filme nėra nė vieno neigiamo herojaus. Išlipk kiekvienoje geležinkelio stotelėje – juo mažesnė, juo įdomesni dalykai ten vyksta. Net ir tas pasibjaurėtinas paminklas Iljičiui, po kuriuo susitikdavai su draugais, – viskas yra vienodai svarbu, nes viskas išnyks. Kas buvo, niekada nebepasikartos, liks tik nepaliaujama nostalgija. Gyvenk nedėdamas pastangų, nesureikšmink savęs, priimk viską, kaip yra, nes tik taip viskas ir turi būti. Nesidairyk į ateitį, nes ten – tik mirtis, nei baisesnė už gyvenimą, nei ką.

„Kitą rytą mes vėl gulėjome žolėje prie kelio ir laukėme autobuso į kurią nors pusę.“ (p. 52)

___

Frédéric Beigbeder. Prancūziškas romanas. Iš prancūzų k. vertė Lina Barštytė. V.: Tyto alba, 2010. 212 p.

Popliteratūros nekentėjai gali džiaugtis, kad vienas pagrindinių jos kepėjų parašė knygiūkštę apie savo menkystės suvokimą. Kaip pasakytų pats Frederikas, jau 27 metus jam aštuoniolika. Senėjimo, (nesu)brendimo tema rašytoją persekiojo nuo pirmųjų knygų, tačiau tik aštunto savo romano pabaigoje jis be jokio dendiško cinizmo konstatuoja, kad turbūt ką tik iš paauglio tapo vyru.

Už kokaino uostymą viešoje vietoje Frederikas dviem paroms uždaromas į areštinę – ten pralaimi nuoboduliui ir vienatvei, su kuriais didvyriškai kovojo visą gyvenimą, ir yra priverstas susitikti su savimi. Rašymas, buvęs fantazijų įgyvendinimu, šaunesnio savęs kūrimu, tampa kelione į savo praeitį: „privalau atgaivinti prisiminimus, kad galėčiau pasenti“ (p. 46). F. Beigbederis demaskuoja anksčiau kurtus personažus: „Kokainas mano knygose minimas ne dėl to, kad noriu atrodyti „trendiškas“ ar parodyti savo nuopuolį [...], o todėl, kad jis apibendrina mūsų laikotarpį, jis yra begalinės dabarties, neturinčios nei praeities, nei ateities metafora.“ (p. 75) „Mūsų“ – tai prancūzų, priešingai nei S. Žadanas, F. Beigbederis yra labai kritiškas savo šaliai ir kartu tipiškas jos grietinėlės atstovas: „mes kūrėme naująją buržuaziją, kuri jau nebegalėjo sau leisti prabangos domėtis prarastu laiku“ (p. 91).

Dėl kokaino ir požiūrio į gyvenimą prarasti vaikystės prisiminimai berašant pamažu grįžta. Tenka rietis su vaikystės laikų portretu, priekaištaujančiu už vėjais paleistą ateitį. F. Beigbederis kaip visada ne tik žaidžia tikra savo biografija ir tikrais draugelių vardais, bet ir išpažįsta visus savo kompleksus: kabės ir liguistas liesumas vaikystėje, klaustrofobija, neurotiškas jautrumas ir raudonavimas, nuolatinis nevisavertiškumas. Šį kartą Frederikas nebe šmaikštus, o pasigailėtinas, ir pats tai žino.

F. Beigbederio žavesys – kuo aiškiausias savęs matymas iš šalies ir kuo aštriausia saviironija: „Visi mano, kad dažnai rašydavau apie save, nors iš tiesų aš tik pradėjau tai daryti. Norėčiau, kad ši knyga būtų skaitoma taip, tarsi tai būtų mano pirmasis romanas. Ne dėl to, kad išsižadu savo ankstesnių kūrinių, priešingai, tikiuosi, jog vieną dieną bus pastebėta… blablabla. O iki šiol aš rašiau apie tokį žmogų, koks pats nesu, bet kokiam man patiktų būti – arogantišku donžuanu, skatinančiu manyje įstrigusį dabitą gyventi iliuzijų pasaulyje. Maniau, kad nuoširdumas nuobodus.“ (p. 205)

Nuoširdumas iš tiesų nuobodus, nes čia jums ne prasigėrusi Ukraina su piratiniais vinilais. Garsaus plevėsos giminaičių istorijos nebūtinai yra dėmesio verta literatūra, tačiau F. Beigbederis žino ir tai: „Ši knyga galėtų būti tyrimas apie blausumą, tuštumą, speleologinė kelionė į normalaus buržuazinio gyvenimo gilumą.“ (p. 17)

___

Aušra Matulevičiūtė. Ilgesio kojos. Novelių romanas. V.: Tyto alba, 2010. 118 p.

Šimto puslapių „novelių romanas“ apie emigraciją serijoje „Nauji vardai“. Nieko gero nežada. Suintriguoja tik autorės, baigusios lituanistiką ir žurnalistiką, pristatymas: „gimė nuošaliame Rokiškio rajono vienkiemyje“. Tiesa, pirmas skyrius, pasakojamas lietuvės emigrantės auklės prižiūrimo prancūziuko, irgi daug vilčių neteikia: čia galima rasti tokį senstelėjusį žodį susižavėjimui reikšti kaip „klaaasė“ ir nemaloniai aktualų klausimą, kas yra pedofilas. Šis skyrius apskritai iškrinta iš bendro knygos konteksto – vėliau, tarsi pamiršus pradinį sumanymą kalbėti skirtingų personažų balsais, pasakojama vien trečiuoju asmeniu, nors ir labai artimu vidiniam monologui.

Tačiau tolesnis tekstas vientisas, aiškiai žinoma, ko siekiama. Septynerius metus Prancūzijoje gyvenančios A. Matulevičiūtės knyga itin lietuviška: siužeto nė kvapo, vien paskiros gyvenimo nuotrupos, veiksmažodžių mažai, kalba poetiška, bandoma (ir pavyksta) nekalbėti tiesmukai, o tik užuominomis, tarp sakinių, vaizdų sutraukant ryšius. Ir viską gaubia nuosekliai kuriama melancholiška nuotaika, kai kur perauganti į dramatišką.

Auklę Inesą kankina daug dalykų: nemiga, baimė užmiršti savo kalbą ir praeitį, įvairios fobijos. Ji jaučiasi stebima, kitokia, nepritampanti svetimoje šalyje (vykę skausmingi epizodai – gulbės sukandžiota koja ir nusiplikyti delnai). Aplinkiniai moterį ir išskiria kaip kitokią – nuo pelkių atskirtą laumę ugniniais plaukais, kuri ir gąsdina, ir vilioja. Gaila, kad Inesos vyras libanietis yra arba visiškai nutautėjęs (kas neatitiktų kūrinio idėjos), arba tiesiog autorės primirštas, nes jo egzotiškumo niekaip nejaučiame. Labiau pavykęs yra eskiziškas prancūzės Berenikės, vienišos karjeristės, portretas.

Auklės darbas, kaip ir visa kita, Inesai džiaugsmo neteikia. Ji tyli, su viskuo susitaiko ir svetimus vaikus myli tik tiek, kiek reikia. Visus veikėjus vienija išorinė ramybė ir vidinis nerimas, tik vaikai šiuo atžvilgiu pranašesni, nes drįsta savo jausmus išrėkti.

Emigrantus užjausti keblu, bet šioje knygelėje ne tik jie kažko ilgisi: „O kartais ir TEN, ir ČIA bus taip ilgu, kad jausi ašaras tvinkstant nuo pat papilvės.“

Visada gailiuosi, kai knyga užbaigiama aukšta gaida, bent laikinos išeities radimu. Jei jau pasakojimas tikroviškas, tai visi veikėjai ir toliau gyveno vieniši, svetimi vienas kitam ir toli nuo namų.