Odė kapitalizmui

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS

Vytautas Rubavičius. Postmodernusis kapitalizmas. Mokslinė monografija. K.: Kitos knygos, 2010. 272 p.

Veikalo pratarmėje autorius, apsidrausdamas nuo nepagrįstų kritikos priekaištų, mėgina nusakyti temas, kurios bus išsamiau aptariamos. Jis prisipažįsta, kad visų šio sudėtingo reiškinio, koks yra šiuolaikinis kapitalizmas, aspektų aprėpti neįstengs. „Teorinis knygos pamatas susijęs su žmogaus gyvenamą pasaulį suprekinančia ir suišteklinančia kapitalo galia, skatinančia kapitalizmo sistemos raidą.“ (p. 16) Tokia filosofo nuostata priverčia skaitytoją suklusti. Atrodo, kad tema pasukama nauju kampu – akcentuojami gerovės visuomenės kūrimo klausimai, nes kapitalizmas laikomas jos pamatu ir garantu, peršokant per sistemos properšas, praleidžiant pro akis didžiąsias jos ydas. Tokie įtarimai dar labiau sustiprėja, kai kitame puslapyje perskaitome: „Privačios nuosavybės santykiams apėmus genetinius gamtos turtus ir pavertus juos ištekliais, pažinimo subjektas tarsi įvykdo iškeltą Visatos sekuliarizavimo tikslą – jis pats, kaip genų savininkas ir gamintojas, vilioja žmones amžinais jų genetinių ir informacinių klonų pavidalais, ateityje galimais išlaikyti bet kurioje Visatos vietoje.“ (p. 18) Iš tikrųjų protą temdanti perspektyva, tik ji, kaip ir kadaise mums pirštas komunizmas, tebėra kažkur toli toli, už horizonto. Atsitokėti verčia autoriaus pažadas pateikti visuotinio suprekinimo ir totalaus vartojimo analizę, kitaip tariant, tyrinėjimų centras bus rinka, o šiai, kaip žinoma, būdingi didesni ar mažesni nesklandumai, netgi katastrofos, kurios čia įveikiamos gana mįslingu transgresijos veiksmu. „Kad ir kokius „geresnio gyvenimo“ ar „poreikių tenkinimo“ šūkius (tiksliau, šūksnius) visuomenė iškeltų kaip ateities gaires, visos tos gairės vienaip ar kitaip turi atliepti kapitalo savidaugos tikslą.“ (p. 38) Taigi, atsiranda dar viena ganėtinai nauja sąvoka, pakeičianti kadaise įprastą kapitalo kaupimo ir pelno nuostatą. Bet grįžkime dar prie pirmojo skyriaus temų, kurių bene svarbiausioji – gundymai nemirtingumu.

„Kapitalizmas, įsiviešpatavęs geografinėje plotmėje – kolonijinis industrinis kapitalizmas – ir tapęs globalizaciniu kapitalizmu, aptinka naują ekspansijos sritį – gyvybę ir žmogaus kūną.“ (p. 46–47) Vadinasi, genai ir genomai – naujausieji postmoderniojo kapitalizmo ištekliai, žadantys ne tik pasakiškus pelnus, bet ir išsvajotąjį nemirtingumą. Sunku būtų nuneigti autoriaus teiginius, kad, privatizavus genetiką, medicinoje galima pasiekti svarbių rezultatų – jau šiandien įmanoma pakeisti sudilusius sąnarius, „suremontuoti“ širdį bei kitus organus ir taip prailginti žmogaus gyvenimą. Absoliutinant mokslą ir žavintis privačios nuosavybės pranašumais, galima tikėtis, kad kada nors bus priartėta prie žmogaus fizinio amžinumo. Nesunku nuspėti, kad toks žmogus jau nebebus dabartinis Homo sapiens, o biologinis, fiziologinis ir mechaninis monstras, praradęs daugybę dabar mums svarbių savybių. Daug vilčių galėtume sieti su jo intelektu, kuriuo dabartinis Homo sapiens labai pasigirti negali. Bet kaip tik čia kyla daugiausia abejonių: smegenys – pats painiausias ir mįslingiausias žmogaus organas, todėl, paneigus natūraliąją evoliuciją ir paėmus į savo rankas jos tobulinimo mechanizmus, sunku nuspėti būsimus rezultatus. Šiaip ar taip, nemirtingajam kūriniui vargu bau imponuos dabartinės žmonių (ypač tradicinės) vertybės, nes jo būvis gamtoje bus smarkiai pakitęs. Nežinia ar tas „gaminys“, pasibaisėjęs savo monstriškumu, nepanūs sunaikinti ne tik save, bet ir Žydrąją planetą. Tad nesunku prieiti prie išvados, kad toks žmogaus kūno suišteklinimas yra ne kūryba, o naikinimas, kas visiškai atitinka iki šiol suvoktą kapitalizmo prigimtį. Bet autorius daro visai kitokią išvadą: „Tokio į dirbtinę info-techno ir videosistemą įjungto kūno ir smegenų vaizdinys daro didelį įspūdį ir keičia žmogaus supratimą ir pasaulio vaizdą.“ (p. 83) Nelaimė, kad niekas nežino, koks bus iš tikrųjų tas vaizdas.

Meno suprekinimas – viena svarbiausių temų, nagrinėjamų veikale. „Didysis menas išeina už savo ribų ir atsisako savo tikslų romantinio meno etapu, ir tas „išėjimas už“ yra perėjimas į kasdieninę gyvenimo tikrovę ir neišvengiamas virtimas masiniu ar populiariuoju menu arba, XX a. filosofų kalba, meniniu kultūrinės industrijos gaminiu.“ (p. 90) Toliau plėtodamas mintį apie romantinį meną, autorius pasiremia Hegeliu ir tęsia: „Galima sakyti, kad menas netenka savo substanciškumo ir įsivyrauja prekinių meno dirbinių formos, tik pažyminčios ir imituojančios dvasinio gyvenimo reikšmes ir grožio kūrimą.“ (p. 92) Įgavęs tokį pavidalą, menas nebetenka pažintinės reikšmės ir kritinio požiūrio į vartotojų visuomenę, kol galiausiai postmoderniuoju laikotarpiu susilieja ekonomika ir kultūra – „…kultūra yra tapusi rinkai kultūros prekes ir paslaugas gaminančia ekonomine galia, kuri telkia būdus vartojimui skatinti bei įvairinti ir platina bei įtvirtina vartotojiškumo ideologiją“ (p. 100). Žodžiu, vartojimas ir vartotojiškumas perkeliamas į idealiąją plotmę ir tampa visos visuomenės siekiamybe ir galutiniu tikslu. Autoriaus žodžiais, „vartojimas tampa pagrindiniu istorijos veikėju“ (p. 103). Bet tai jokia netektis ar nelaimė, net priešingai – „juk kultūros ir meno suprekinimas atitinka kapitalizmo raidos logiką, kuri grindžia pastangas visą žmogaus gyvenamą pasaulį įtraukti į prekinių santykių tinklą“ (p. 105). Pagaliau „kultūros vystymas“ pasiekia tokį laipsnį, kai jis privalo „užtikrinti ne prekių tinkamumą žmonėms, bet žmonių tinkamumą gaminamoms prekėms“ (p. 106). Taigi ne rinka žmogui, o žmogus rinkai – tai ir propagavo rusų naujojo meno teoretikas ir šauklys Borisas Arvatovas. Aptardamas pasiturinčios visuomenės ekonomiką ir poreikius, autorius prieina prie išvados, kai „vartojimas pradedamas laikyti išskirtiniu kūrybiniu darbu, kuriam reikalingi ir įgūdžiai, ir išmanymas, ir lėšos“ (p. 110). Toliau samprotaujama apie ženklų vartojimą ir panašius dalykus, kol padaroma dar viena svarbi išvada: „Poreikiai neišvengiamai gaminami kartu su prekėmis.“ (p. 111) Taigi plečiant ir visokeriopai skatinant vartojimą postmoderniojo kapitalizmo laikotarpiu pasiekiamas aukštesnis ir net aukščiausias gyvenimo lygis. Ir kultūra čia, žinoma, ne paskutinėje vietoje. „Populiariosios kultūros tikslas yra skatinti vartojimą, ugdyti naujus vartojimo įgūdžius ir laiduoti naujų kultūros prekių gamybą. Tam populiarioji kultūra pajungia visas socialinio gyvenimo sritis ir jas persmelkia.“ (p. 114) Toliau dar labiau plėtojamas populiariosios kultūros vaidmuo ir žiniasklaidos industrija, į ją įtraukiamas ne tik individas, bet ir šeima bei visuomenė, o kuo visa tai baigsis, galime numanyti stebėdami dabartinės mūsų visuomenės pokyčius, bet autorius, nieko nepaisydamas, ramiai teorizuoja: „Vartojimas laikomas tam tikru susiderinančių socialinių, kultūrinių ir ekonominių praktikų vyksmu, laiduojančiu kapitalizmo sistemos gyvybingumą, kaitumą ir plėtrą, o vartojimo ideologija yra esminis tos sistemos teisinimo veiksnys.“ (p. 155) O jeigu kartais ir nesusiderinančių, tai ką jau čia padarysi – juk mes kapitalizme tesame naujokai, šlubčiojame paskui, niekaip nepajėgdami jo prisivyti. Mums dar labai kliudo iš sovietmečio užsilikęs vartojimo niekinimas ar jo reikšmės nesuvokimas. Terminas „menas“ mums vis dar siejasi su kažkuo aukštesniu, išskirtiniu, vos ne dieviškumo žyme paženklinta ypatybe, kur kas svarbesne už kasdien vartojamą prekę. Ak, kokie prasčiokiškai naivūs buvome ir vis dar esame. Dėl to, matyt, ir neišliksime.

Rinka – kapitalizmo dievas tėvas, dievas sūnus ir dievas šventoji dvasia, žodžiu, jo esmių esmė. Ir ne bet kokia rinka, o laisvoji, net pati laisviausioji. Ji viską reguliuoja, numato, sukrato finansus, prekes, prekeivius, vartotojus taip, kad visi tampa sotūs, patenkinti ir net turtingi. Laisvoji rinka – geroji, išmintingoji fėja, sugebanti atspėti ir turtuolių, ir vargšų rūpesčius ir visus juos patenkinti. Nelaimės prasideda tada, kai ta rinka pradeda kaisti, ima formuotis, o paskui ir sproginėti finansiniai burbulai, kai katastrofiškai ima kristi akcijų ir nekilnojamojo turto kainos, o bankai lyg tyčia elgiasi priešingai – didina palūkanų normas, nenori teikti paskolų į bėdą patekusiems verslininkams. Kyla visuotinė panika – krizė. Jei tokie skandalai neperžengia vienos pramonės srities ar vieno regiono ribų, jie greitai likviduojami ir pamirštami, o jei pasklinda plačiau, pasiekia Žemės rutulio mastus, prasideda pasaulinė recesija. Ir tada išgirtoji laisvoji rinka ima šauktis valstybės ir tarptautinių finansinių organizacijų pagalbos. Norom nenorom valstybė atveria savo piniginę ir visų mokesčių mokėtojų lėšomis padengia rinkos padarytus nuostolius. Didžioji nelaimė priartėja tada, kai pati valstybė nebeišgali gelbėti vargšės skęstančios rinkos, mat ji pati yra iki ausų įklimpusi į skolas. Bet taip toli mūsų autorius neina – tuo metu, kai buvo rašomas šis veikalas, dar nebuvo žinomos Islandijos, Graikijos, Ispanijos ir pačių JAV aktualiausios finansinės bėdos. Tad rinkos ir valstybės santykiai čia gvildenami atsargiai ir kartu paviršutiniškai, apeinant pačias giliausias properšas ir smegduobes. Vienu kitu sakiniu užsimenama apie didžiųjų ir mažųjų valstybių padėtį laisvosios rinkos sąlygomis, pripažįstant, kad ši geradarė vis dėlto kur kas palankesnė didžiosioms galybėms. Mažosios ir lieka mažos, jų ateitis geriausiu atveju neaiški, o blogiausiu – jos pasmerktos asimiliuotis ir išnykti. Nors prie tokios radikalios išvados autorius ir neprieina, bet yra priverstas pripažinti, kad „beatodairiškai įgyvendinama neoliberalioji darbotvarkė didina regionų nelygybę, skurdina vadinamojo trečiojo pasaulio valstybes, suprastina politikos ir demokratijos vyksmą, politiką pajungdama ekonominiam tikslingumui“ (p. 175). Tai būtų dar pusė bėdos, katastrofa gali įvykti tada, kai iki pasaulinio masto išsipūtusi neoliberalioji rinka staiga sprogs ir prasidės globalinė suirutė. Bet apie tai monografijoje net užuominų nėra.

Skurdo ir demokratijos padėties tema taip pat menkai plėtojama, nors vienur kitur apie tai užsimenama, lyg autoriui nebūtų žinoma Zygmunto Baumano nuostata – knygoje „Globalizacija: pasekmės žmogui“ (pats Vytautas Rubavičius ją vertė į lietuvių kalbą), cituodamas Jeremy Seabrooką, Baumanas rašo: „Skurdo neįmanoma „išgydyti“, nes jis nėra kapitalizmo ligos simptomas. Visiškai atvirkščiai: skurdas liudija puikią kapitalizmo sveikatą, jo skubinimąsi dar labiau kaupti ir stengtis.“ (p. 122) Tai patvirtina ir tyrimai – du trečdaliai žmonių nuolat gyvena skurde – vis dėlto monografijos autorius, nepajėgdamas visiškai nutylėti šios skaudžios problemos, mėgina laviruoti: „Amartya Seno tyrimai atskleidžia, kad skurdo, alkio ir bado įveikti neįmanoma naudojant tik ekonomikos mechanizmus – reikia ir politinių sprendimų, ir sutelktų vyriausybių veiksmų. Valstybių vaidmenį pasaulio ekonomikos sistemoje turėtų sustiprinti ir Ingmaro Carlssono pasiūlyta įsteigti Ekonomikos saugumo taryba prie Jungtinių Tautų.“ (p. 174) Nežinau, ar tokia taryba jau yra, ar kada nors ji bus, bet siekiant išvengti pasaulinio rinkos, o kartu ir Vakarų civilizacijos kolapso vienokių ar kitokių rinkos reguliavimo priemonių imtis teks. Veikale neužsimenama ir apie rinkos prisotinimo reiškinį, kuris laukia ekonomistų, filosofų. matematikų ir net politikų dėmesio. Sunku pasakyti, ar, „perkratytą ir perarpuotą“, šią sistemą bus galima vadinti tuo pačiu brandaus kapitalizmo vardu, bet, norim to ar nenorom, radikalių operacijų laikas aušta.

Aptarinėti mažesnių skyrelių temų ir įvertinti jų svarbos čia neturime galimybės, vis dėlto vienam iš jų – „Demokratija reginių vartojimo visuomenėje“ – skirti daugiau dėmesio norisi. Tad pateikiame keletą citatų iš jo: „iš auditorijos negalima tikėtis jokio savarankiško mąstymo, nes produktas pagamintas taip, kad į jį būtų įrašytos visos galimos reakcijos, tačiau ne jo turinio struktūros lygmeniu, kuris reflektuojamas subyrėtų, o signaliniu, atmetančiu visumos idėjos pagavą“ (p. 185); „juk publika niekaip negali nei pareikšti tokio noro, nei teikti siūlymų, kaip politikos procesas turėtų būti nušviečiamas, nes „visuomenės nuomonė“ yra medijų produktas“ (p. 187–188). Šioje plotmėje demokratija traktuojama kaip laisvosios rinkos galių ir laisvių ribojimas, vadinasi, kaip kapitalizmo trukdys, tad siūloma griebtis net tokių priemonių: „kapitalizmą būtina demokratizuoti, būtina įtvirtinti demokratinę ne tik valstybinio socializmo supratimo, bet ir liberalių demokratinių kapitalistinių ekonomikų alternatyvą, o tam reikia keisti visumines žaidimo taisykles, kad būtų užtikrintas demokratinių procesų nustatomais apribojimais grindžiamas įvairių rinkos formų gyvybingumas“ (p. 191–192). Puiku ir net pagirtina, bet tai tik persakytos Daviso Heldo mintys. Skyrelis baigiamas tokiais autoriaus samprotavimais: „Galima numanyti, kad ta laisvė įgauna vienokius ar kitokius vartotojo laisvės pavidalus, siekiant vartojimo srityje įtvirtinti tam tikras laisvės nuovoką palaikančias pilietiškumo gaires.“ (p. 192) Pridurti būtų galima nebent tai, kad vartojimas mistifikuojamas ir garbinamas kaip vienas iš kapitalizmo dievų. Stengiausi aptikti bent slaptą ironijos ar sarkazmo gaidelę – nepavyko. Mažorinė tonacija gryna, be minoro pustonių, autoriaus balsas skaidrus, valdomas tobulai – tikras itališkas belkanto.

„Postmodernusis urbanizmas ir miestas“ – paskutinis ir bene svarbiausias veikalo skyrius, nes miestas ir miestų tinklai palaiko ir aktyvina kapitalizmo raidą. Jie kur kas aktualesni šiai formacijai nei valstybės ir jų konglomeratai. Mat „miestai savo ruožtu kuria sąlygas ir aplinkybes kapitalui kaupti“ (p. 198). Čia toliau giedama miesto ir kapitalo susiliejimo giesmė. Vartojimo ir vartotojų kapitalizmas be miestų plėtros tiesiog neįmanomas: „Gamindama prekinius tapatumus urbanistinė ekonomika perdirba ir savo urbanistinę ir socialinę „medžiagą“ (p. 201), žodžiu, miestuose kapitalas gamina sau tinkamus vartotojus, bet „pagrindinis globalinio miesto rodiklis yra jo galia ir galimybės aptarnauti ir finansuoti globalius firmų bei rinkų „veiksmus“ (p. 208). Apie tas rinkas ir jų veiksmus šiek tik jau kalbėjome, o dabar leiskime autoriui nusakyti svarbiausią miestų funkciją: „Globaliniai miestai Londonas, Niujorkas, Tokijas yra ypatingi globalizacijos dvasios, postmoderniosios kultūros, medijų industrijos skleidėjai. Jie yra tos vietos, kur priimami esminiai globalinės ekonomikos sprendimai, nustatomos tos ekonomikos raidos gairės ir koordinuojami jos vyksmai.“ (p. 208–209) Toliau šiek tiek užsimindamas apie miestų kilmę ir jų raidą, autorius ir šiame skyriuje kruopščiai vengia tų miestams būdingų reiškinių, kad jie gink dieve nesuteptų spindinčio kapitalizmo drabužio. Nė žodelio apie globalinių miestų monstriškumą, juose klestintį nusikalstamumą, skurdą, prostituciją, narkotikų prekybą, susvetimėjimą, lyg dėl šių blogybių kapitalas ir kapitalizmas, pagaliau ir pats miestas niekuo nebūtų dėti. Užtat nepamirštama skaitytojui priminti apie miestų disneilendizaciją bei kibernetinės erdvės praktiką, o svarbiausia – „atsižvelgta ir į gerovės valstybės kūrimo tradiciją“ (p. 223). Neužmiršta paminėti ir nuostatų Europos Sąjungos bei jos Komisijos, kuri „įsitikinusi, kad miestai yra visos darnios ES plėtros politikos šerdis“ (p. 224). Skyrius ir monografija baigiama samprotavimais apie kai kuriuos lietuviškojo urbanistinio kapitalizmo bruožus. Jo pagrindinis akcentas toks: „kapitalizmas plėtojasi „svarstydamas“ – išlaikyti, išsaugoti vertybinius praeities įsipareigojimus konkrečiai vietai bei laikui ar drastiškai nuvertinti palikimą ir atverti naują erdvę kapitalui kaupti“ (p. 228). Kaip kapitalizmas „svarsto“ savojo kaupimo problemas, yra tiksliai nusakęs Karlas Marxas, kuriuo autorius, rašydamas monografiją, ne kartą yra pasirėmęs, tik praleidęs tai, kas nebuvo paranku numatytam tikslui pasiekti. Drįstame priminti šias kapitalizmo ekonomikos teorijos klasiko mintis: „Kapitalas bijo pelno stokos ar per mažo pelno, kaip gamta bijo tuštumos. Bet esant pakankamam pelnui kapitalas darosi drąsesnis. Garantuokite 10 procentų, ir kapitalas sutinka imtis bet kurio darbo; esant 20 procentų – jis pagyvėja; esant 50 procentų – tiesiog pasirengęs verstis per galvą; esant 100 procentų – jis trypia visus žmogiškus įstatymus; esant 300 procentų – nėra tokio nusikaltimo, kuriam jis nesiryžtų, kad ir žinodamas, kad gresia kartuvės.“ Manau, kad jau pakako laiko įsitikinti, jog tai šventa teisybė, bet juk „Kapitalą“ skaito ne visi, todėl ir kuriamos įvairiausios programos, įstatymai, rašomi nutarimai ir net knygos, grasinant bausmėmis už korupciją, kontrabandą, narkotikų platinimą, prostituciją ir su ja glaudžiai susietą žmonių prekybą, iš kurios galima gauti ne tris, o penkis šimtus ar dar daugiau procentų pelno. Panaši padėtis ir su ginklų gamyba ir prekyba. Autorius, matyt, pamiršo, kad ankstesniuose skyriuose, aptardamas kultūros padėtį postmoderniame pasaulyje, aiškiai nusakė didžiojo meno ir tradicijų lemtį. Todėl ir čia daug pastangų nededama toms temoms praplėsti, jam labiau rūpi mūsų liliputinių miestų konkurencingumo problemos.

Būtų galima šiuo akcentu rašinį baigti, bet kažkur pasąmonėje kirba dvejonė: negi iš tikrųjų autorius yra taip įtikėjęs kapitalizmo idėjos teisingumu, kad išleidžia iš akių didelę dalį esminių jo bruožų, kuriuos galėtume pavadinti nepagydomomis jo ydomis – nusikalstamą gobšumą ir plėtrumą, gebą naudotis žmonių silpnybėmis, amoralumą ir vienintelio dievo, kurio vardas Pelnas ir Nauda, garbinimą. Autorius turėjo puikią progą šioje monografijoje pateikti daugelio mums rūpimų klausimų paaiškinimus – narkomanijos, korupcijos, oligarchijos, pagaliau terorizmo įsigalėjimo ir plitimo priežastis, bet to nepadarė. Jis atkakliai vengė tų autorių ir tos literatūros, kur šios problemos gana detaliai analizuojamos, mat ten beveik vieningai įvardijama visų tų bėdų priežastis – kapitalas ir kapitalizmas. Kol jam nebus uždėtas apynasris arba jis pats neprisišauks didžiosios nelaimės – visuotinio susinaikinimo, tol iš tos duobės, į kurią esame įstumti, neišlipsime. Ką ir kalbėti apie išsamesnį pasaulinių krizių aptarimą, nes dėl jų tebelaužomos ietys – niekaip nesutariama, kas jas iš tikrųjų sukelia, nors ir girdisi balsų, kurie tvirtina, kad, neišsprendus ekonominio prisotinimo problemos, nepadėjus jai teorinių pamatų, recesijoms galo nebus. Žodžiu, pati globalinė tikrovė reikalauja greitų ir efektyvių sprendimų, o jų be mokslo – ekonomikos, sociologijos, filosofijos, gal net matematikos – padaryti nebus galima. „Postmodernusis kapitalizmas“ galėjo ir čia tarti svarų žodį, bet netarė. Prabilęs pusbalsiu, sąmoningai ar ne, nuo skaudžiausių svarstomos temos problemų nusigręžė, o tiksliau, tiesmukai pasiūlė stačia galva visiems panirti į vartojimą, kuris yra kapitalizmo alfa ir omega. Na, o jei kas neturi pajėgų ar noro šokti to vartotojiško kadrilio, tai, kaip mėgsta sakyti amerikiečiai: your problem.

P. S. Jei kas norėtų pratęsti šios temos plėtotę – tai, ko nėra ar per mažai yra monografijoje – galėtų perskaityti Slavojaus Žižeko aistringą esė „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“, joje aptiktų visai kitokį postmoderniojo kapitalizmo veidą.