Neleiskite šviesai numirti

SIGITAS GEDA

2007 metai

Egzotika Lietuvoj

20-metis Mantas Rognaka girtas įvažiavo į laidojimo namus. Numirėlis buvo dar sykį sukrėstas. Per radiją pranešė Aušrė Musvydaitė.
Rognaka teistas jau keturis kartus, dabar jam skirta 60 parų arešto. Šiauliuose.
„Panathinaikos“ su Šarūnu Jasikevičiumi.

Naujausi duomenys

Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje gyvena 500 000 (mažiausiai), 600 000 lietuvių.
Rytų Londone esama 100 lietuviškų parduotuvių, laikraščiai („Londono žinios“ ir kiti) išeina 10 000 tiražu.
Pridėkime Ispaniją, JAV, Kanadą, Švediją, Norvegiją ir – nejučia peršasi mintis, kad iš Lietuvos jau išvažiavo milijonas gyventojų. Jaunų, be abejonės.
Tai kas gali kelti čia kai kieno svajojamą „revoliuciją“? Laikas susitaikyti su mintimi, kad Lietuvoje gyventojų esama vos 2,5 milijono. Mano amžiaus inteligentai vis dar vapalioja, kad dauguma sugrįš. Aš atsakau rusišku keiksmažodžiu:
– Ni…ja!

Numerologija

Rodos, būrimo būdas, į Šiaulius persimetęs iš Rygos. Ten gyvena išties įspūdingas skaičių magas. Lietuvoje vienas šio būrimo dėmuo yra toks (tinka tiek moteriškei, tiek vyriškiui):
– O ši skaičių suma liudija, kad jus, jeigu parodote dėmesį, įsimyli kiekvienas vyriškis…
Visos šoka iš džiaugsmo į lubas! Net pusamžės (-iai) žmonės.
– Va, tikrai taip, tikrai taip!

Duomenys

Kinijoje yra 60 milijonų turtuolių, t. y. žmonių, galinčių pirkti ko širdis geidžia. Tiek kiek Prancūzijoje iš viso gyventojų… Šešiasdešimt milijonų milijonierių.

Sofoklis

Kartais didžiausia malonė yra išvis negimti…
Prierašas (mano): kodėl turėjau gimti? Per karą, 1943 metų vasarį… Maršalas Paulius Stalingrado snieguos tada palaidojo dešimtis tūkstančių vyrų, o apie 100 000 pasidavė…
– Ant Grabnyčių! – sakydavo motina.
Pradėtas buvau birželį… Bent tiek džiaugsmo. Gimdytojams, o ne man.

Iš pasakėčių

Kartą Stiklas atėjo į šampano daryklą. Kamščiamedis pirmas jį pamatė ir susiraukė.
– Ko čia tau reikia? – paklausė.
– O, jūs mokate kalbėti! – nusistebėjo Stiklas.
– Kodėl turėčiau nemokėti? – pasipūtė kamščiamedis.
Stiklas:
– Mano tėvas sakė, kad išlėksite iš čia kaip šampano kamštis!

Šekspyriški žaidimai

Tas senis visad vieną sako, o du minty…
Nemažai parako išeikvojęs tam, kad įtikintų, jog privalu žmonėms veistis, turėti palikuonių, galop (jau XVII sonete) ir sau žolės nusipeša.
Mintis, kad, žmogau, kiti gal ir netikės, kad tu buvai toks šaunus, kaip aš rašiau, bet jei turėsi sūnų – jis tikrai džiaugsis, o sykiu su juo – gyvens ir mano strofos! Taigi nauda visokeriopa.
Jis ne moralizuoja, o žaidžia. Kaip įgudęs kortuotojas.

Iš skolininko pozicijų

Brangiausi pinigai yra tie, kuriuos reikia grąžinti!
(Karti tiesa, pats įsitikinau).

Irenos K. mirtis

Apie jos senatvę andai man pasakojo Algis B. Nemanau, kad meluotų.
Butą penktame aukšte išsikeitė į butą žemiau, nes sunkiai vaikščiojo. Paskui dar susilaužė koją, prireikė ramentų. Tie ramentai ją ir gelbėjo iki paskutiniosios… Atsarginį raktą buvo patikėjusi kaimynui apačioje. Taigi.
Ėjo į vonią, ten pargriuvo. Nepajėgdama atsikelti, ėmė daužyti ramentu į vonią. Prisišaukė tą kaimyną, šis iškvietė greitąją…
Aš susipažinau su ja – beveik neatsimenu kur. Daug pasakodavo apie V. Mykolaitį-Putiną, Kazį Borutą. Skolindavausi iš jos knygų, kurių tada ne visi turėdavo.
Pavyzdžiui, storulę dvitomę prancūzų poezijos antologiją lenkų kalba su originalais (dvikalbę).
Tai generacijai, su kuria draugavau (gimusiai 1936–1937 metais), ji buvo dėstytoja. Iš Lietuvių literatūros katedros pašalinta, regis, 1958-aisiais, kai įsisiautėjo „chunveibinai“ – taip buvo pravardžiuojami komjaunuoliai, kaži kodėl prokiniškai „raudoni“. Juos rėmė KGB ir CK, kaip tada sakydavo – partija ir vyriausybė… Chunveibinai septintajame dešimtmety įsitvirtino, vėliau užėmė gana aukštus postus.
Kartais aš jos pačios (I. K.) nesuprasdavau. Mūsų gyvenimo nelaimė – beveik visi įtarinėdavo visus, niekas niekuo nepasitikėjo. Netgi siauruose rateliuose.

Aš irgi sutrumpinau –

gyvenimą savo tėvui. Daugelį kartų. Paskutinį kartą tada, kai jam buvo gal jau 80 metų… Man regis, viskas vyko labai didelėj tuščioj erdvėj, kai žmogui jau tas pats – skausmas, ašaros.
Taip reaguočiau ir aš dabar – į savo vaikų verksmą. Betgi geriau jo negirdėti.

Geros idėjos

Šiandien išgirdau, kad Prancūzijos prezidentas siūlo sudaryti Išminčių tarybą – Europos ateities gairėms aptarti… Kas nors pasijuoks, bet 1988-aisiais tokią tarybą esu siūlęs Lietuvai (konkrečiai V. L. anuometinėje Rašytojų sąjungoje, kur rinkdavosi Sąjūdis).
Visos geros idėjos, deja, neturi reikšmės šiuolaikiniam pasauly. Manau, kad ir Europos… Ji neturės jokių svertų – nei juridinių, nei ekonominių.
Žmonija rieda į ateitį beatodairiškai, į nieką neatsižvelgdama ir nieko nepaisydama.

Gruodžio 15, šeštadienis

Keliaplanė diena

Per radiją – Bachas, Saulė – viršum Neries, o palei pat vandenį nuauksinta skrieja antis. Jos atspindys – vandeny, jis veda ją.
Galop Didelė Ausis (mano) ir Dvi Akys, visa tai stebinčios…
Kaip galėčiau nufotografuoti – viską iš karto?

Aušrinės užrašinė

Dvi pelės, vyšnios, vasaros andantė,
griaustinis, žaibas, mėlyna
dangaus padangtė,
ruduo, Prancūzija, prabilda
traukinys (jau perskaitytas Dantė!), –
dabar svarbu Normandijos
pakrantė (nepamiršti!)

Kūrybos priežastys

Wagneris, dar tik turėdamas „Nybelungo žiedo“ sumanymą, rašė savo draugui: „Kadangi man gyvenime neteko patirti didelės meilės, todėl ketinu pastatyti jai paminklą…“
Taip radosi „Tristanas ir Izolda“.

Sūtraukos

Iš „vienu žodžiu“ jau beliko „vienžo“… Jeigu tiesa, viešuomenė taip kalbant išgirdo prof. Bronių Genzelį: „Vienžo, vienžo…“ Taip jis buvo perkrikštytas į Genžo… Nėr ko pykt!
Modernėjanti kalba traukiasi, žodžiai trumpėja. Kitados Maskvoje taip iš įprastinio человек liko чек. Naujaisiais laikais „milijonas“ pavirto į „limoną“…

Gruodžio 16, sekmadienis

Grožio sąlygiškumas

Alexandre’as Dumas apie silkę: „Ja galima grožėtis dieną ir naktį, ji žėri visomis vaivorykštės spalvomis, ypač tada, kai paukštis ją neša savo snape.“

Vieversėlių augintojas

Gelsrudžiai paukšteliai, uždaryti narvuos. Ilgainiui iš jų bus verdama vieversėlių sriuba…
Žmogus, trumpam stabtelėjęs:
– Jie čirškauja net tada, kai skerdžiamas jų kaimynas.

Senovės rašto aiškintojas (-a)

Jau kelintąsyk alergiškai mane veikia naujieji Senojo Testamento komentatoriai – per kelias radijo stotis. Dažnai tai vos iškepti (svetur) kunigėliai ir apsišaukusios kunigės.
Ar negalėtų jie visų tų istorijų kaip nors surišti su mūsų istorija, su gyvenimu ir dabartim?
Kodėl gi taip įspūdingai niekas neaiškina nei apie sengraikius, nei apie vikingus? Juk jie žymiai arčiau mūsų nei visos Oriento legendos. Be to, tikėjimas nėra egzotika.
Ar senovės lietuviai nežinojo, kad vogti, svetimauti ir t. t. yra blogi dalykai?
Visos senosios religijos prašyte prašėsi reformacijos, bet kokia ortodoksija yra ir tingėjimo bei apsileidimo ženklas.

Keista, kad taip greitai

Keista. Šiaurės Korėjoje darbininkas per mėnesį uždirba 7,5 dolerio…
Užtat plakatai nelygstami. Didžiulis vado portretas, po juo užrašas: „Linkime 10 000 metų didžiajam Kim Čong Ilui!“
Šis tipas yra uždraudęs naudotis mobiliaisiais telefonais ir nešiojamaisiais kompais (pas mus kitados draudžiami buvo džinsai, bananai, kramtoškė…). Kim Ir Senas – dabartinio diktatoriaus tėvas – paskelbtas amžinuoju tautos prezidentu. (O kodėl tokiu negalėtų būti paskelbti Putinas ar Lukašenka – po mirties?..)
Keista, bet viskas čia pat.
– Kodėl Giržadas vėl nesusikala plaukų? – klausia manęs pyplys prieš Kalėdas, žiūrėdamas televizorių, kur p. Giržadas meiliai glaudžia paną…
Irgi keista.
Amžinasis Šiaurės Korėjos prezidentas buvo gimęs 1912 metais. Kaip ir mano a. a. Tėtušis.
Galėčiau būti dabartinio diktatoriaus amžiaus… Viskas šiam pasaulyje keista! Tylioji mirtis.
– Kai nėra šeimininko, net ir juodžemy niekas neauga.
Šiaurės Korėja gamina 2 procentus visos Korėjos pramonės. Brangiajam vadui svarbu išlikti poste. Sklinda kalbos, kad Šiaurės Korėja gamina neribotas paukščių gripo viruso atsargas. Mokslininkus jis susipirko iš viso pasaulio.
Pasaulis jo, žinoma, ir bijo. Kas nebijos raupų, juodojo maro užkrato?
Šiauriečių kariuomenė (kaip ir pietiečių, ir amerikiečių) nuo to viruso paskiepyta.
Per 60 socializmo metų žmonių smegenys visiškai išplautos. Sušildykite upę, kūrendami laužus ant ledo!

Apie vieną sonetų ypatybę

Kam XX sonetas pasirodys „gėjiškas“, teatkreipia dėmesį, kad trečiajame ketureily Šekspyras kalba kaip rūpestingoji motina… Aš irgi iš pradžių vos nesuklydau, manyti galima visaip, bet jį gelbsti balso (ar balsų) polifonija.
Jeigu sonetus skaitys moteris, jie skambės vienaip, vyras – kitaip ir t. t. Autorius sumaniai išnaudoja universalų požiūrį. Paskui nusišypso – kaip norit, taip ir galvokit! Jam tinka visos pozicijos.