Malonė būti savimi

VYTAUTAS KINČINAITIS

Popiežiaus Pijaus XII 1950-ųjų apaštalinėje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“ priimtą dogmą apie Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir jos paėmimą į dangų New Age apaštalas Carlas Gustavas Jungas pavadino „svarbiausiu simbologiniu įvykiu po Reformacijos“.

Rašydamas knygą „Ajonas“ („Aion“) Jungas gilinosi į žuvies simboliką ir ryšį tarp astrologinės Žuvų eros ir krikščionybės pradžios. Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad astronominiai duomenys „atitinka individualius charakterio bruožus“, ir šiuo tikslu atliko statistinius tyrimus. Aštuntą dešimtį įpusėjęs Jungas tuomet rengėsi „Eranos“ draugijoje skaityti paskutinę savo paskaitą „Apie sinchroniškumą“ („Über Synchronizität“), ji buvo skirta kelis dešimtmečius tyrinėtam „nepriežastinio arba sinchroninio ryšio principui“. Jo esmė paprasta: nesąmoningas vaizdinys patenka į sąmonę tiesiogiai ar netiesiogiai sapno, idėjos arba nuojautos pavidalu, o objektyvi situacija sutampa su tuo turiniu.

Marijos ėmimo į dangų dogma Jungą nudžiugino dėl to, kad katalikiškoji Šventosios Trejybės dogma jam atrodė kaip neužbaigta, ketvirčio stokojanti mandala ir todėl nepakankamai išreiškianti žmogaus visumą, savastį. O įtraukus moteriškąjį elementą trejybė virsta išganinga ketverybe; mandalos ratas užsidaro. Jungas tvirtino dabar turįs nepaneigiamų ir patikrinamų faktų žengti pirmyn ir įrodyti, kad sujungtos trys erdvės, laiko ir priežastingumo kategorijos (3+1) virsta ketvirtąja – sinchroniškumo kategorija. Jungo sistemoje psichika ir materija yra skirtingi to paties unus mundus aspektai. „Nedalaus pasaulio“ tarpininkai yra archetipai, kurie sąveikaudami su psichika dinamiškai tvarko vaizdus ir idėjas, o fiziniame pasaulyje veikia kaip bendrieji materijos ir energijos principai; archetipai vienu metu veikia abiejose srityse ir įvyksta „reikšmingas sutapimas“. Pastarąjį Jungo bendramintis fizikas Wolfgangas Paulis vadino tiltu tarp juslinio suvokimo ir idėjų.

Lietuviškajame kontekste šie simboliniai įvykiai turi ir sąskambių, ir atgarsių. Jau viduramžiais, saulei einant Mergelės žvaigždynu, apie rugsėjo 8-ąją, švęsti Šilinės atlaidai – Švč. Mergelės Marijos gimimo iškilmės. Šventės pavadinimas kilęs nuo vietovardžio Šilas, vėliau iš šio išsirutuliojo ir paties šilų apsupto miestelio pavadinimas Šiluva. Etnologas Alfonsas Motuzas pažymi, kad rugsėjo 15-ąją Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios šventė pabaigiama. Šiluvos atlaidų oktava sąlygiškai sutampa su ikikrikščioniška gamtos garbinimo semantika: baigiasi vasaros metas, prasideda rudens lietūs, „dangaus ašaros“. Su senąja baltų religija ir bažnytine liturgija sutampanti pagarba moteriškajam pradui Lietuvoje nuo seno atiduodama vasaros ir rudens sandūroje, rugpjūčio 15-ąją. Lietuviškasis Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmių atitikmuo – Žolinė. Per mišias šventinami žolynai, o Žolinė, kaip gamtos gėrybių garbinimo šventė, yra ikikrikščioniškos savasties. Vulgatoje visžaliai medžiai kedras (gloria Libani), kėnis (abies), buksmedis (buxus), pušis (pinus) pasitelkiami perteikiant Izaijo pranašystę apie Marijos išaukštinimą Paėmimu į dangų (Iz 60, 13). Beje, Juozapo Jono Skvirecko Senojo Testamento vertime kėnis virsta egle (galėtų būti bent balteglė, bet gal ne taip lietuviškai skambėtų), buksmedis – skroblu; Antano Rubšio vertime pastarasis virsta klevu.

Plėtojama lietuviškajame kontekste ir Jungo sinchroniškumo arba nepriežastinio ryšio koncepcija. Etnoastronomas Jonas Vaiškūnas, artėjant Lietuvos okupacijos 70-mečio minėjimui, su „Delfi“ skaitytojais dalijosi įspūdžiais apie sutapimą, kaip jo istorinius apmąstymus apie tuometinės mūsų valdžios kapituliacinį elgesį su teisingumo ministru priešakyje nutraukė radijo žinia: „…teisingumo ministras Remigijus Šimašius, ko gero, paskutinis matė gyvą pagrindinį ir vienintelį garsiosios pedofilijos bylos įtariamąjį Andrių Ūsą…“ Kitą dieną sužinojęs apie tragišką motociklininko baigtį teisingumo ministras savo iniciatyva prokurorams davė parodymus apie šį įvykį: „Jis važiavo keliu netiesiai, taip galėčiau pasakyti. Vien dėl to negalėjau jo aplenkti. Todėl kurį laiką man teko iš lėto važiuoti iš paskos… Paskui A. Ūsas pasuko iš kelio ir nuvažiavo į laukus.“ J. Vaiškūnui tapo aišku, kad „teisingumo ministras, kaip pasakytų velionis Gintaras Beresnevičius, akauzalinės sinchronizacijos būdu tinkamu laiku atsidūręs tinkamoje vietoje, nei piliečio, nei ministro, nei paprasto kelių eismo dalyvio pareigų neatliko“. J. Vaiškūno straipsnio pavadinimu „Jei R. Šimašius nevykdo pilietinių pareigų, kodėl jas turi vykdyti kiti?“ iškeltas klausimas lieka atviras.

Kadras iš filmo "Žmogus ant lyno" (rež. James Marsh, 2008)

Postmoderniame būvyje bandyti ką nors išsiaiškinti iki galo, sustabdyti, pakeisti tolygu išprotėti: „Kvantinė teorija ir mikrofizika verčia daug radikaliau peržiūrėti tolydžios ir numatomos trajektorijos idėją. Tikslumo paieškas riboja ne išlaidos, bet pačios materijos prigimtis. Netiesa, jog neapibrėžtumas, t. y. valdymo nebuvimas, nyksta, didėjant tikslumui: neapibrėžtumas irgi didėja.“ (Jean-François Lyotard)

Klausimas atviras kaip ir pats gyvenimas. Ir tenka su ta atvirybe kažkaip gyventi. Gelbėtis nuo keturiasdešimtmečių infantilų, po regioninius parkus ir paplūdimius lakstančių keturračiais ir beračiais motociklais, – „pačių skęstančiųjų reikalas“. Pavyzdžiui, Šiauliuose jie ne tik gąsdina Salduvės parko lankytojus – vos nutirpus sniegui nudrožė ir bočių krauju apšlakstytą Žuvininkų piliakalnį, kurį neseniai dar saugojo trys nugaras surėmę ir šautuvus atkišę memorialiniai tarybiniai kariai išvaduotojai. Kelių policininkai jų nepagauna, nes šie ne vien keliais važinėja; taip žemiškojo teisingumo rankai nepasiekiami ir parke vežimėliuose vaikučius per miegus reaktyviniu riaumojimu vartantys „slibinai“ – jau kitų broliškų tautų naikintuvai.

Kaip „užkalbėti“ istorijos siaubą? Kaip išsivaduoti iš kaltės ėduonies, jei 1940-aisiais „pasidavėme be šūvio“, jei į Kristų sukaltos vinys tapo mūsų istorinio laiko atskaitos tašku? „Teisinant istorinį įvykį vien ta aplinkybe, kad jis yra istorinis įvykis, kitaip sakant, tuo, kad jis įvyko tokiu būdu, nebus lengva išlaisvinti žmoniją nuo to įvykio keliamo siaubo. [...] kaip galėtų žmogus pakelti istorijos katastrofas ir baisumus – nuo deportacijų ir masinių žudynių iki atominės bombos, – jeigu už jų nenujaustų jokio ženklo, jokio transistorinio tikslo [...]?“ (Mircea Eliade) Šią nesaugią atvirybę, paties gyvenimo žaizdą gydantis balzamas – jokia dogma ir teorija neįforminamas malonės apsireiškimas.

Pavadinsime jį sutapimu, akauzaline sinchronizacija, proto nušvitimu, dieviška malone – nesvarbu. Turčiai ir bėdžiai, astronomai ir astrologai skaitome nakties ir dienos ženklus, atpažįstame iš jų savo lemtį, žinome, kur statyti koją prasminiuose aukštos priešybių įtampos laukuose ar pasąmonės vandenų kūlgrindose, einame sutapimų nušviečiamu keliu į save. Ir seniausi liaudies prietarai, ir naujausi moksliniai atradimai (plėtodamas savąją sinchroniškumo sampratą Jungas rėmėsi ir „Permainų knyga“, ir alcheminiais tekstais, bendradarbiavo su Albertu Einsteinu ir W. Pauliu), ir senoji bažnytinė liturgija, ir naujoji jos dogmatika kalba tą patį – malonė veikia, ji yra, tačiau patiriama individualiai, apsireiškia netikėtai, taip, kad savo būtį gali įrodyti tiktai akistatoje su savimi pačiu.

Eini lynu tarp bokštų dvynių su Philippe’u Petitu, nežinodamas, ar tavo tikslas yra tik išsilaikyti šią akimirką, ar pasiekti kitą lyno galą. Šiuolaikinei fizikai irgi būdingas toks dualizmas – tas pats objektas yra ir dalelė, ir banga; negali vienu metu pasakyti, kur yra elektronas ir kur jis keliauja. Axis mundi kiekvienoje kultūroje ir skirtinga, ir ta pati; stabili savo prasme ir judanti prasmių lauke. Tačiau nežinojimas išganingas – šviesa randasi iš tamsos; neaiškumas atveria kelią atsitiktinumui ir būčiai, kuri visada atsitiktinė, „atsitinkanti“ gyvenant, sutapus tam tikroms vidinėms ir išorinėms aplinkybėms. Vadinamojo lemtingo, prasmingo ar reikšmingo sutapimo patirtis yra dualybės įveika ir tavo paties kaip asmens sutapimas – tapimas savimi.