Kietas seno desantininko nusileidimas

Mums rašo

Vieną vakarą pamažu rudenėjančioje Palangoje nusprendžiau prisiminti senus laikus ir nueiti į teatrą Senojoje gimnazijoje (kadaise 1-oji vidurinė). Anksčiau vasaros sezono metu ten gastroliuodavo teatro trupės iš visos Lietuvos. Kabaretą „Tarp girnų“ dar ir dabar gerai atsimenu. O šįkart sudomino brošiūra, reklamuojanti Šiaulių dramos teatro spektaklį „Vilnius–Dakaras“ su dėmesio vertais vardais: pjesės autorius – Sigitas Parulskis, režisierius – Kostas Smoriginas, kompozitorius – Faustas Latėnas, aktoriai – Aušra Štukytė ir Vytautas Šapranauskas. Dėmesio verčiausias man atrodė Sigitas Parulskis. Nors jau beveik popsinį jo populiarumą neišvengiamai lydi savęs tiražavimas, vis dar prisimenu bekompromisio provokatoriaus poziciją niūriose, ironiškose ir giliose jo esė. Kažko panašaus laukiau ir iš jo dabartinės dramaturgijos. Todėl mielai sutikau palaikyti kompaniją žaviai jaunai dailininkei ir pažiūrėti, ką ir apie ką Parulskis rašo dabar.

Bilietų kainos atitiko spektaklio kūrėjų ir veikėjų vardų skambesį, vienodą tiek sostinėje, tiek provincijoje – 30, 40, 50 litų. Liko tik neaišku, ką bendra šis „Domino“ teatrui priskiriamas kūrinys turi su Šiaulių dramos teatru. Senoji 1-oji vidurinė buvo atnaujinta iš vidaus ir iš išorės. Bet net naujos patogios aktų (teatro) salės kėdės negelbėjo nuo nepatogumo jausmo stebint veiksmą scenoje.

Išgirdus pirmą aktorių dialogą jau norėjosi pasitikslinti, ar organizatoriai nesupainiojo pjesės autoriaus pavardės. Lėkštas falinis humoras ir primityvus šeimyninių problemų pateikimas „dykumos“ alegorijoje labiau priminė bukos pramoginės televizijos laidos ir panašaus lygio žurnalo moterims hibridą, o ne gabaus rašytojo kūrinį. Kurį laiką dar norėjosi tikėti, kad čia tik farsas, kad tuoj prasidės Parulskiui buvusi būdinga metafizinė buities analizė pasitelkiant peilius, kablius ir kirvius, bet tolesnė įvykių eiga privertė šio tikėjimo atsisakyti. Lėkštas humoras ir niekur nevedantys dialogai tęsėsi visą spektaklį. Prie matomo veiksmo puikiai tiko pretenzinga režisūra su visais žurnalinio paviršutiniškumo atributais – garso efektais, vaizdo projekcija, dūmais, tikru smėliu etc. Kažkodėl atmintyje iškilo su režisieriumi susijęs žodis falšyvumas. Išeiti nesinorėjo dėl tos pačios priežasties, kuri visada sulaiko užsimanius išeiti iš prasto filmo ar spektaklio – buvo smalsu pažiūrėti, kaip viskas baigsis ir ar gali būti dar blogiau. Šiuo atžvilgiu spektaklis nenuvylė, darėsi vis liūdniau, o jam įpusėjus jau buvo gėda dėl aktorių, kuriuos abu šiek tiek pažįstu. Suprantama, tokia jau aktoriaus dalia, jeigu reikia – suvaidins net karvašūdį, bet tokiuose spektakliuose nublanktų net didelis talentas. Kaip pasakytų tragikomedijos meistras Kurtas Vonnegutas, nieko nepadarysi. Užtat pirmą kartą galiu drąsiai pasakyti ne įprastą „vienas blogiausių (geriausių)“, o „pats blogiausias“.

Pagaliau atėjus pabaigai bjaurų įspūdį malšinau prisimindamas kitą dviejų aktorių spektaklį – pagal Davido Harrowerio pjesę Jono Vaitkaus režisuotą „Juodvarnį“ su Aldona Vilutyte ir Vladu Bagdonu. Žiūrėdamas jį, pabaigos laukiau dėl kitos priežasties: tiek vaidyba, tiek veiksmas pranašavo netikėtą posūkį. Prisiminimai, įdomūs pašnekovai ir kelios taurelės netauraus gėrimo padėjo primiršti nemalonų skonį. Bet galutinai tokių įspūdžių atsikratoma tik apie juos parašius. Dėl suprantamų priežasčių spektaklių nelyginsiu. Grįžtu prie Parulskio. Jo, tiksliau, buvusio jo, gaila labiausiai.

Nors niekada nebuvau Parulskio gerbėjas, vertinau jį už nuoširdumą ir nenuolaidumą. Laikiau jį, manau, kaip ir jis pats save, poprašliavos alternatyva. Bet šįkart senas desantininkas nusileido labai nepatogiai. Tikriausiai dėl to, kad šoko ne iš karinio lėktuvo, o iš televizinio-žurnalinio sraigtasparnio. Karinė tikrovė gal ir žiauri, bet tikra, paprasta, kaip sako rusai: nepriprasi – nudvėsi, nenudvėsi – priprasi. O štai popsinė tikrovė pavojingesnė, nes kala nepastebimai ir sugeba užgrobti net alternatyvą, jai pačiai to nejuntant. Tik jau būdamas įtrauktas supranti, kad esi įtrauktas. Apsidairai vieną dieną ir vietoj ištuštėjusio Venecijos pajūrio pamatai centrinį Palangos pliažą vasaros viduryje. Parulskis nėra nei pirma, nei paskutinė popsinės tikrovės auka. Belieka jam palinkėti kareiviškai iškęsti šį kietą nusileidimą ir pratintis prie naujų taisyklių ir džiaugsmų.

RYTIS RADAVIČIUS