Iš danų poezijos
NAJA MARIE AIDT
Gimė 1963 m. Grenlandijoje, nuo 1993 m. – profesionali rašytoja (poetė, novelistė, dramaturgė). Debiutavo 1991 m. eilėraščių rinkiniu „Kol esu jaunas“ („Så længe jeg er ung“). Išleidusi 9 knygas. 2008 m. poetinį darbą vainikavo solidi eilėraščių knyga „Rinktinė“ („Samlede digte“). Poetė apdovanota įvairiomis premijomis, tarp jų ir 2008 m. Šiaurės Tarybos literatūrine premija už knygą „Eilėraščių rinkinys“ („Poesibog“). Iš šios knygos eilėraščiai ir versti.
Mano veidrodis
Mama. Tu esi šaltinis.
Ramus ir juodas jo vanduo.
Aš žiūriu į veidrodį,
Man sukasi galva.
Tu esi šulinys.
Mes norime ko nors artimo
ir šilto.
Tavo šypsena graži, bet
akys meluoja:
mes matome tavo nelaimę.
Nepalik mūsų.
Nepaleisk mažiausiojo rankos.
Pagriebė srovė,
mes pamatėm, kad tu nešioji mirtį
kaip papuošalą ant savo
balto kaklo.
Aš žiūriu į veidrodį,
mes susiliejame abi
į keistas gėles –
bangelės pėdsaką.
Audros pavidalas
Kai namuose šviesu
aš galiu matyti žmones viduje
triukšmas siutina
apklotas traukia stipriai prie savęs
kai turiu miegoti aš negaliu
pyktis budriai spaudžia mane
aš galvoju apie žmones namo viduje
su jų šviesa ir murmėjimu
mažais įpročiais didelėm nelaimėm
ir atvirkščiai ir dienos eina ir
vieną kartą bus vasarą
audros figūra
virš stogo
aš
tamsiausias
žvaigždynas
Toks pat toks pat
tiek daug grožio
vienoje dienoje
manęs neturi niekas suprasti
dievai su mumis dingsta toliuose
ežerai tokie ramūs
tai juodi tai mėlyni
šviesa yra upė
mes esam mes esam
išsimaudę prabangoje
kuri nieko nekainuoja
kaip galvoti apie tavo
kirpčiukus tavo žvilgsnį
numarinti tavo troškulį prie šaltinio
lapai liepsnoja
tu eini tuo raudonu taku
ir linguoja pakaušis
pasaulis toks gražus
toks gražus
Vakaras Skagene
tu jį pažįsti
uodą su savo zirzimu
mes matėm kylantį mėnulį
atsiradusį iš horizonto
taip kaip ir saulė
mes aikčiojom iš pasitenkinimo
jūra beveik rami
visos spalvos susilieję
į skrajojantį
pasakų pasaulį
vieną didelį švelnumą
mes drąsiai atsisukame
į vakarų auksą
saulė nusileido į jūros įsčias
scenos pasikeitimas rugsėjis
kažkoks nepajaustas vakaro šaltis
ir dabar dar šitas desperatiškas uodas
prieš savo mirtį jis nori kraujo
kūnui pasipildyti gyvenimu
Taurimos Bunkutės piešinys
HENRIK NORDBRAND
Gimė 1945 m. Danijoje, daug laiko praleidžia Turkijoje, Graikijoje ir Italijoje. Išleido tris dešimtis poezijos, novelių, esė knygų, taip pat kūrinių vaikams. Daug išvertęs iš turkų kalbos. Debiutavo 1966 m. rinkiniu „Eilėraščiai“ („Digte“). 2000 m. už knygą „Sapnų tiltai“ („Drømmebroer“, 1998) apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūrine premija, yra pelnęs daugiau nei dešimt įvairių apdovanojimų (Danijos akademijos, Švedijos akademijos, Søreno Gyldendalio ir kt.). Eilėraščiai versti iš 2007 m. išleisto rinkinio „Priėmimo valandos“ („Besøgstid“).
Pirmoji vėlyvos vasaros diena
Saulė prasišvietė.
Tai, kas buvo panašu į kaukę,
esu tik aš pats:
čia nieko nėra
tarp šviesos ir jos šaltinio.
Klaida po klaidos
ir skęstu į įsikalbėtą išmintį.
Miškas stovi šaltas ir sunkus.
Namai išėję
pirmą kartą.
Jų išvaizda yra ryški
ir nepaaiškinama kaip taro kortos.
Akimirksniu tu matai ateitį
taip aiškiai,
lyg ji gulėtų prieš tave.
Besileidžianti saulė ant langinių:
Vėlyva vasara ir mirtis
Ant šaltų vyrių
Atmintinė
1.
Kiekviena siela kvėpuoja viena ir vieniša
kūnui, kurio ji nekenčia,
tačiau parsiduoda,
kad galėtų mirti.
2.
Tol, kol mano skeletas
nuo manęs nepabėgo,
aš niekada nebūsiu vienišas.
3.
Kai aš grįšiu atgal į jūrą,
Tai įvyks jau be manęs.
Žaizdos
Vėjas iš tolimo rudens
stengiasi pasireikšti.
Už geltonų beržų karūnų spindi saulė,
kartkartėmis už tų šarvų,
kurie traukia ją žemyn į miško dugną.
Vakaras ateina kaip armijos be žmonių
antplūdis.
Tamsa ir ramybė
įsisiurbia ir kyla
kiekviena per savo žaizdą.
Įsivaizduok dabar
Įsivaizduok dabar,
kad, be tavęs ir sniego,
nėra nieko kito pasaulyje.
Aš tai
įsivaizduoju
ir įsivaizduoju tai dabar.
Kaip tik dabar
šąla aplink namą sniegas,
o, be namo,
yra tik sniegas, aš ir tamsa.
Be tamsos,
būčiau ir aš gal susiliejęs su sniegu
ir dėl to nematyčiau nei savęs, nei sniego.
Taigi dėl sniego
aš dabar žinau, šiame name
kažko ilgisi mirtis.
Vertė Stanislovas Abromavičius
