Atletas ir Alef

BALLA

Kartais darydamas ką nors vonioje girdžiu už sienos keistus garsus. Jie sklinda iš mažyčio koridoriaus prie lifto. Atsargiai žvilgteliu pro durų akutę ir matau, kaip kaimynai neša iš lifto įvairiausius baldus, didelius kūjus, mūrininko įrankius, sulankstomas kopėčias, didžiulį grąžtą… Jie nuolat meistrauja, visą laiką neramūs. Vis remontuoja savo butus – ir tie iš kairės, ir tie iš dešinės. Dabar tikrai rengiasi dar vienam dideliam perstatymui arba iš naujo dažys tas savo slėptuves. Kiekvienais metais dažo po du kartus. Niekaip jiems dorai nepavyksta, tepliams.

Dabar visa tai – jau tik prisiminimai. Atleiskite. Atleiskite man už tą esamąjį laiką. Ketinau apgauti save, tik patį save.

Su antruoju atletu susipažinau treniruoklių salėje – trumpai šnektelėjome duše ir paaiškėjo, kad esame kaimynai, jau daugiau kaip metus gyvename toje pačioje namo laiptinėje. Atletui patiko mano liekna, sportiška figūra ir siauras, kaulėtas, bet simpatiškas veidas. Vėliau pats sakydavau: pavandenijęs veidas. Nors nesąmonė, bet ir taip tiks. Tas pats velnias. Kaulėtas veidas, pavandenijęs veidas – vis tiek tas pats melas. Melaginga ir netikslu. Tačiau kaip būti tikram, kas yra tiksliau? Ir kurių galų? Dažnai nešioju ant galvos tokią juokingą ausinę kepurę. Vos nepasakiau: ant galvų. Ne ant galvos – ant galvų! Tarsi koks sušiktas slibinas. Smilkiniai jau žilstelėję. Ar tai tik taip sakoma? Kaulėtas arba pavandenijęs veidas.

– Jie kažką prieš tave rengia… – perspėjo mane antrasis atletas, kai masažavome vienas kitam išvargintus raumenis.

– Kas? – visiškai nuoširdžiai susidomėjęs paklausiau aš.

– Gyventojai.

– Kas?

– Mūsų laiptinės gyventojai.

– Hm. O kaip tu? Juk ir tu vienas iš jų, ar ne?

– Aš atletas. Mes, atletai, turime laikytis išvien. Bet nenoriu į tai kištis… ir nesikišiu… Aš tik perspėjau.

– Ačiū.

Iš spindinčios tūtelės išspaudžiau ant delno dar vieną masažinio gelio porciją. Atletas atstatė plačią nugarą ir kalbėjo toliau:

– Svarbiausia yra ta… Ta Vozarikova.

– Kas? – jis visai mane nustebino. – Tikrai Vozarikova? Ta senė? Juk aš visada su ja pasisveikinu!

– Be reikalo. Kai Vozarikova ką nors sumano… Ji jau iš anksto… Dar nė dorai nenumano, su kuo susidūrė, bet jai pakanka pirmo įspūdžio… Tik žvilgteli, ir jau mato.

– Ką mato? Ką ji mato? Kuo aš apskritai jai užkliuvau?

– Net jei nemato, vis tiek išsigalvos, tokia ji! Visi jau žino, kad ji tokia! Ir visi jos bijo…

– Tos senos kriošenos? Ko jie, po galais, bijo?

– Nieko daugiau nesakysiu, bičiuli. Daugiau nieko.

Po masažo užėjome į sporto klubui priklausantį bariuką. Garbinga atletų bendruomenė gėrė energinius gėrimus. Jų ginčai nestokojo elegancijos ir erudicijos. Visi kalbėjosi apie gyvenimą.

Tai vis dėlto jūs, Vozarikova? Man atrodo, kad daug vandens nesudrumsite. O gal manote, kad esate visiškai jauna, su riedlente ar riedučiais, vaizduojatės save su stimuliuojančiais implantais vaginoje? Bet vandens vis tiek nesudrumsite. Jūs sena. Tai neabejotina. Nebent iš tiesų manote, kad esate jauna, tuomet jūsų dvasia jauna, ir tokios jaunos dvasios vaikščiojate į pranciškonų bažnyčią gretimoje gatvėje prie prekybos centro, nes tokie… tokie jau tie dabarties paradoksai: bažnyčia ir vienuolynas prie pat prekybcentrio. Ten neatitraukiate akių nuo klebono lūpų, gaudote kiekvieną žodį. O klebonėlis naktimis rašo eiles apie kūnišką meilę… Muzikos parduotuvėje nusipirkote naujausią kietos muzikos kompaktą, ne kokius grigališkuosius choralus: tie visai neveža. Man nesvarbu, man vis viena, bet tamsta apsivožtumėt tai sužinojusi.

Mankštinuosi nekūrentoje virtuvėje. Iš pradžių sušluostau nuo linoleumo atliekas – prašvinkusias, susiraičiusias lyg vikšrai bulvytes, sudžiūvusios praėjusios savaitės duonos kriaukšles, nušluoju skruzdėlių batalioną (jos pranyksta plyšyje už viryklės) ir imu mankštintis – kantriai, tikslingai. Pečių raumenis mankštinu trimis pratimais: bicepsą – judesiais su dideliu svarsčiu, mažuosius svarsčius kilnoju, sėdėdamas ant suolelio, ir dar atskiras pratimas priklaupus ant vieno kelio. Tricepsus mankštinu gulėdamas su dideliu svarsčiu, o paskui ir stovėdamas, vienos rankos – taip, vienos rankos, nes viską darau viena ranka, net tą prancūzišką pratimą gulomis. Tėvas man vaikystėje įkirto kirviu į petį, ir raumuo sustingo. Aplinkinių manymu, žaizdai sutvarkyti nereikėjo skubios medikų pagalbos. Vaikigalis išgyvens ir be to sušikto daktaro! Kraujoplūdį pavyko sustabdyti tvarsčiais, kaulai vėliau šiaip ne taip suaugo. Vaikigalis dažnai apie tai susimąstydavo.

Susimąstęs atletas.

Du kartus pasimankštinęs, išgeriu keturias skirtingas tabletes.

Atėjau, nes jūs manęs nesuprantate, Vozarikova. Todėl manęs ir nesuprantate, todėl jūsų atsakymas į mano pasisveikinimą toks nenatūralus. Tačiau kas dabar ką supranta? Aš visai neverkšlenu, nesiskundžiu. Iš tiesų dar geriau, kad apskritai vieni kitų nesuprantame ir galime amžių amžius terliotis, tirdami ir mėgindami įminti kitų mįsles.

Pirmoji apie tą mano padalintą butą ėmė nujausti Vozarikova. Mano butas aiškiai padalintas į dvi dalis. Kūrenama tik viena pusė. Abi puses vieną nuo kitos skiria siena ir durys, dažniausiai sandariai uždarytos. Ištisas dienas tūnau užsidaręs kūrenamoje pusėje ir įsivaizduoju siaubingą šaltį vėjo pustomoje virtuvėje, kur išjungtas radiatorius ir plačiai atidarytas langas. Visa tai tam, kad kūrenamame kambaryje galėčiau mąstyti apie atšiaurų orą.

Vozarikova jau seniai viską pastebi. Pavyzdžiui, važiuoja senis Mikelis liftu ir patyliukais šlapinasi, atrėmęs sunkią, išvargusią galvą į geležinę sieną. Siena šviesiai žalsvos spalvos: kiemsargis ir jo padėjėjai neseniai ją brūžino ir dažė. Suglebusi Mikelio varpa linksmai tabaluoja, purškia šiltą skystį, svaigus tirštos degtinės kvapas užplūsta ankštą sparčiai į viršų kylančią patalpą. Mikelis išlipa septintame aukšte, švirkšteli dar truputį ant durų kilimėlio ir pradingsta už durų. Ar kas nors jį pastebėjo? O taip! Ponia Vozarikova. Ji niekada netinginiauja, kiekvieną kartą ką nors surašo ir pro stiprius akinius tikrina savo dailyraštį. Rytą lifte jau kabo raštelis: „Mūrininkas Mikelis nusišlapino lifte!“

Žinoma, apsiėjo be parašo. Jokių parašų Vozarikova negali pakęsti.

Ar galėjo kas nors kitas pastebėti tą mano padalintą butą? Ne, tai tikrai buvo Vozarikova.

Ėjau iš darbo namo. Tuo metu dirbau kaip įprasta. Aštuonių valandų žmogus. Tačiau ir nuo šio darbo pamažu ėmiau kraustytis iš proto. Visiškai kraustytis. Pareidavau (tada dar pareidavau) sparčiu žingsniu, lyg skubėčiau į kokį nors tikslą – persirengti, nusiprausti po dušu, pavalgyti, šiek tiek pasitvarkyti bute, gal ką nors išdulkinti – kupinas jausmo, kupinas meilės. Štai kaip viskas atrodė išoriškai. Taip atrodė ir daugeliui pašaliečių. Taip ir jums atrodė, ir jūsų veidai buvo ne tokie kaulėti, kaip šiandien. Atleiskit, sumelavau. Sudarau įspūdį, kad šiandien – tai šiandien. O aš net nebežinau, kelinta šiandien. Kaulėtas, šiaip ar taip, mano veidas, o ne jūsiškiai. Arba pavandenijęs.

Atidarau laiptinės duris, nesitikėdamas nieko bloga – kas, dėl Dievo, gali nutikti laiptinėje? Būtent šitoje šūdinoje laiptinėje? Niekada ten nieko nesutikdavau – tiesa, kartais pasitaikydavo ponia Vozarikova, su laistytuvėliu rankoje besigalynėjanti su hidranto čiaupu, ir daugiau nieko, ramiai spėdavau kyštelėti pirštą į pašto dėžutę, įsitikinti, kad ir šį kartą nėra jokio padoraus pašto, vien reklaminės skrajutės. Atsiminiau, kuri dėžutė mano, tačiau negalėčiau sakyti, kad kiekvieną kartą dėl visa ko nedirsteldavau į lentelę su kitu vardu: keturi dideli, lengvai įskaitomi ženklai – tetragramatonas – tada dar nenešiojau akinių, bet tas raides  matydavau aiškiai – šiandien vėl nebenešioju akinių, juk vis tiek neskaitau, o mankštinantis jie nuolat krenta nuo nosies… Tačiau koks dar „šiandien“? Kodėl vėl „šiandien“? Ką tuo „šiandien“ ketinu kam nors pasakyti?

Nenujaučiu nieko blogo. Atidarau laiptinės duris ir iš karto atsiduriu bendrijos susirinkime! Net krūpteliu. Pakliuvau į spąstus. Neviltingai pasisveikinu ir mėginu prasisprausti prie laiptų.

– Pone kaimyne!

Tai buvo ponia Vozarikova. Čia ji į mane taip kreipėsi? Pavadino kaimynu. Lyg niekur nieko įbruko mane į tą patį maišą su savimi, su jais visais, su gyventojais. Ar man džiaugtis, ar nerimauti? Kaip čia dabar? Pasakiau „dabar“. Tačiau „dabar“ reiškia tą patį ką ir „šiandien“.

– Kaip sakėte?

– Pasilikite susirinkime, juk dar nė karto nedalyvavote nuo tada, kai čia gyvenate… – atsiliepė kiemsargis, staiga išlindęs iš būrelio ir atsiskyręs nuo jo, tarsi pradrėkę tapetai nuo sienos: – Tariamės dėl rūsio.

– Dėl rūsio? – kvailai nusistebėjau. Pats nežinau, kodėl mane tai nustebino. Tema kaip tema.

– Tikrai, tikrai.

– Aš neturiu rūsio.

– Kaipgi taip? – nusistebėjo kiemsargis, turėjęs pats pirmas apie tai žinoti. Velniop tokius darbuotojus.

– Brolis sakė, kad iš jo pavogė rūsį.

– Bet, pone inžinieriau, – įsiterpė į pokalbį išvaizdus senyvas vyras, tikras kandidatas į parlamentą, – kaip mes būtume galėję pavogti iš jūsų rūsį? Jūsų brolis tikrai suklydo. O gal jūs ne taip jį supratote… Ar jūs teisingai jį supratote? Juk kartais žmonės… – pasiteisinamai skėstelėjo rankomis: jis teisino žmones. Tikras Jėzus.

– Puikiai suprantu savo brolį… Ką jau ką, o jį tikrai suprantu! Žodžiu, butą gavau iš jo, o perimdamas dar paklausiau, ar ten yra rūsys, jis atsakė kadaise turėjęs, bet… Bet tikrai labai seniai… Jis neprisiminė kada. Prieš aštuonerius metus? Prieš devynerius? Kartu su butu ten apačioje jam priklausė rūsys… Tačiau paskui pradingo. Vėliau brolis dar ilgai ieškojo rūsio, bet, tai svarbus dalykas, rūsio nebebuvo.

– Na nieko sau! Nieko sau! Argi nesakiau? – aplink mus ėmė strakalioti liesas ūsuotas žmogutis, kurio iki tol nebuvau sutikęs blaivaus, ir net dabar strakaliodamas nebuvo blaivus. – Ką jums sakiau? Čia vagia rūsius! Kažkas kažkam, po galais, nušvilpė rūsį!

– Ir jūs pastebėjote? – sutrikęs atsisukau į jį.

– Juk ne to čia susirinkome! – priminė mums kiemsargis. – Ne to! Trūkstamų rūsio sandėliukų problemą sprendžiame jau seniai. Ji bus išspręsta. Atsiminkite. Buitinio valdytojas išspręs. O dabar grįžkime prie tų graužikų.

– Jie lenda iš jo čiužinių, – pareiškė ponia Vozarikova, ir graužikų paslaptis akimirksniu buvo atskleista. Jei kas nors dėl jų turėjo būti nutarta, viena jau buvo aišku: jie lenda iš jo čiužinių.

– Kieno? – paklausė tikrasis atstovas.

– Pono kaimyno, – ji bedė pirštu į mane ir taip galutinai išsprendė problemą. – Jo rūsyje sukrauti čiužiniai, – tvirtu balsu aiškino ji, – jau prieš kelis mėnesius juos ten išmetė, ne taip kaip kadaise tą supuvusį kilimą: tą išmetė tiesiai pro balkoną į darželį, – ėmė kvykti Vozarikova, – ant mano gėlių, tas stuobrys!

Na gerai, gerai, dėl to kilimo ji teisi. Kodėl išmečiau tą kilimą? Vis tiek nežinau, ką dabar tai domintų. Juk tame kilime, kurį brolis ir taip laikė susuktą balkone, palikęs jį pražūtingai permainingų orų valiai, galiausiai įsikūrė širšės. Kaip turėjau atsikratyti kilimo, pilno pavojingų vabzdžių? Jei būčiau sugrūdęs jį į liftą, štai tada būtų kilęs tikras riksmas. Spiečius būtų iš lifto suskridęs Vozarikovai tiesiai į virtuvę, sugėlęs ją visą – neduok Dieve negyvai. Atsižvelgdamas į visa tai, verčiau išmečiau kilimą pro balkoną, o paskui naktį, lietui lyjant, nutempiau į konteinerį. Apie tai Vozarikova nė neužsiminė, nors tikrai žinojo, nes ji pati pirma sužino apie viską.

– Juk girdėjote, kad jis neturi rūsio, – mėgino ją raminti tikras kandidatas į parlamentą.

– Neturite? – nutęsė Vozarikova ir nužvelgė mane skvarbiomis pilkomis akimis. – Neturite? – pakartojo ji, tarsi dabar būtų pirmą kartą tai išgirdusi, tarsi nebūtų visą laiką stovėjusi koridoriuje ir dalyvavusi susirinkime, tarsi iki šiol paslapčia, širdies gilumoje, pasąmoningai nebūtų vadovavusi šiam susirinkimui.

Daugelio kaimynų šiame bendrijos susirinkime nebuvo. Atrodė, kad iš tiesų jis suimprovizuotas, sušauktas paskubomis. Pastebėjau, kad kai kurie trūkstami kaimynai paskubomis praėjo pro mus ir sulipo į liftą, nešdamiesi maišuose mūrininko menteles, dažų skardines, cemento maišus ant pečių, mažesnius maišelius gipso ir kitų medžiagų, ir niekas iš susirinkusiųjų jų nestabdė – priešingai, pro mano akis nepraslydo sąmoksliški žvilgsniai, kuriais vienas iš praeinančių kaimynų apsikeitė su kiemsargiu. Sunerimęs ėmiau akimis ieškoti antrojo atleto, bet niekur jo nepastebėjau. Aha, jie nepasitiki juo ir pašalino iš žaidimo!

Į rūsį vedė keli laipteliai už lifto, besibaigiantys rūdžių raudonumo nutriušusiomis skardinėmis durimis. Būrys kaimynų ėmė lipti durų link, ėjau šio pulkelio viduryje ir būčiau lipęs daug lėčiau, bet jie mane vis stumdė, ir, nenorėdamas užlaikyti kitų, paspartinau žingsnį. Kiemsargis atrakino duris, ir visi žąsele sugužėjome į vidų.

– Saugokite galvą, – su savotiško gailesčio atspalviu balse perspėjo tikras kandidatas į parlamentą.

Šis perspėjimas jį išdavė: jis žinojo, kad mane reikia perspėti! Juk nebūtų perspėjęs žmogaus, kuris dažnai vaikšto į rūsį ir puikiai žino, kad čia pat už durų po pat lubomis nutiestas storas plastikinis vamzdis, į kurį neatsargus žmogus gali prieblandoje susitrenkti galvą. Tikras kandidatas į parlamentą išties nė neabejojo, kad nemeluoju, teigdamas, jog mano rūsyje nėra jokių čiužinių, taigi, savaime suprantama, ir jokių graužikų. Visi turėjo žinoti, kad nemeluoju. Jie tikrai tai žinojo.

– Iš tiesų, – prakalbo kiemsargis po to, kai buvau šiurkščiai įstumtas į vieną iš nedidelių viena nuo kitos atskirtų patalpų, kuri vienintelė buvo apkalta geležinėmis grotomis ir kurią veikiausiai buvo įmanoma patikimai užrakinti, – iš tiesų svarbu net ne ponios Vozarikovos pelės… Ponia Vozarikova nepasakė visai aiškiai, nors ji, savaime aišku, žino, apie ką iš tiesų kalbame. Iš tiesų kalbame apie jus. O be to… be to, juk, tiesa, ir apie mus visus. Čia, rūsyje… – jis pritilo, tarsi mėgintų atsikvėpti prieš ištardamas kokią nors sušiktą didžią tiesą, – čia, rūsyje, yra kai kas baisesnis negu pelės ar kokios nors žiurkės.

Jis tarsi laukė, kad aš paklausčiau, ką dar jie ten laiko. Tačiau aš nebepajėgiau nieko atsakyti ir, nepaisant išmankštintų raumenų ir didžiulio intelekto pranašumo, jau buvau pasmerktas mirčiai. Nesusivaldęs surikau:

– Negalite manęs čia laikyti! Aš profesionalus karys! Aš vyresnysis leitenantas, vakare turiu eiti į tarnybą, manęs ieškos, aš…

– Žinome, juk ir ponas kiemsargis dirba kariniame dalinyje apskrities mieste, tik ne paprastame dalinyje kaip jūs, bet, žinoma, eina šiek tiek aukštesnes pareigas, – kantriai aiškino tikras kandidatas į parlamentą, – tiesa, nenorime jūsų įžeisti, juk galbūt ir jūs anksčiau ar vėliau būtumėt ką nors išsitarnavęs, bet… kalbu tai tik tam, kad nemanytumėte, jog darbe jūsų kas nors ieškos.

Tą akimirką vėl nesusivaldžiau ir uždaviau klausimą, kurio visi laukė:

– Bet kodėl?

Ponia Vozarikova bematant ėmė šnypšti:

– Jūs tarp mūsų nederate! Tie… tie neplauti koridoriai! Kai buvo jūsų eilė plauti, pone kaimyne! Tie neplauti laiptai! Tie triukšmingi svečiai… ir… ir… – ji net priduso iš pasišlykštėjimo, žodžiai niekaip neištrūko iš jos suskeldėjusios gerklės, – tos… tos… šliundros! Kaipgi taip! Vedęs vyras! Alenka, vargšelė Alenka, kaip man buvo gaila tos garbingos mergaitės!

Mano atmintyje iškilo moters krūtys. Ir dar tokią akimirką! Vienas rašytojas, tiesa, gana prastas, bet išsilavinęs, kartą parašė, kad jei vyras kas penkias minutes galvoja apie moterį, tai jau nebe vyras, o iškrypėlis. Tačiau tuo metu rūsyje nebeturėjau nė penkių minučių. Be to, Alenka – jau sena praeitis.

– Čia yra Alef.

– Kaip sakėte? – nesupratau tikro kandidato į parlamentą užuominos.

– Mums kelia grėsmę Alef. Tačiau kam mums Alef? Kam padoriems, garbingiems, darbštiems… žodžiu, kam namo gyventojams Alef?

– Iš tiesų, kam? – pritarė jam kiemsargis. – Kad negalėtume ramiai užmigti? Kad nuolat jo dairytumėmės? Kad visi aplinkiniai apie jį galvotume? Ar neturime kitų rūpesčių? Mano žmona neranda darbo. Iš jūsų, kaimyne, tas sušiktas aferistas, tas Horvatas vos neatėmė buto. Neblogai vedžiojo jus už nosies, ar ne? Na sakykite, kaimynai?!

Visi tik linksėjo galvomis.

– Verčiau tegu Alef praryja neprisitaikiusį, priešgyną. Tegu mus išgelbsti, atleiskite, nuo destruktyvaus elemento, kad nekeltų grėsmės padoriai bendruomenei. Pone kaimyne, introvertiškumas čia nepageidaujamas, – iš aukšto bedė man pirštu į veidą įmitęs menininkas, kaimynas iš septinto buto, jau keletą metų sėkmingai gyvenantis iš neįgalių romanų rašymo. Jis neva geraširdiškai paplekšnojo man per petį ir dar pareiškė nepykstąs ant manęs už tai, kad nieko nesupratau, nes jam tai visai nesvarbu. Išskyrus Vozarikovą, nė vienas iš tiesų neatrodė įpykęs.

– Jums štai ten, – visų susirinkusiųjų vardu atsisveikino su manimi tikras kandidatas į parlamentą, ir jo žodžius palydėjo pritariamas, nors šiek tiek įžeidus likusiųjų murmesys.

Prie ko dar žmogus turi priprasti? Tenka gyventi rūsyje. Tenka gyventi. Kita vertus – turiu Alef. Žinojau apie tai tiek pat kaip ir visi: tai – erdvės taškas, apimantis visus kitus taškus. Kas galėtų visa tai išmanyti? Jei tai nebūtų priešais pat mane, tikrai nė neįsivaizduočiau. Juk normalus žmogus nepajėgus įsivaizduoti tokio dalyko! Tai man dabar nuolat suks galvą? Vieta, apimanti visas pasaulio vietas, nesusikertančias ir regimas vienu metu iš visų požiūrio taškų. Kubistiška, ar ne? Tai – tas kabalistų ir alchemikų kosmosas, apie kurį buvau skaitęs „Magijos pasaulyje“! Kad tik pats galiausiai to nepamėgčiau. Alef yra pasaulis – šiuo pažinimu stengiuosi laikyti tai kuo atokiau nuo savęs. Negana to, šio namo gyventojai apgalvotai suteikė man Alef, tad jie gali atimti tai iš manęs kada panorėję, todėl verčiau tegu nepaveikia manęs kaip narkotikas, vėl pakartoju mintyse: priprasi, o jie vėl iš tavęs atims – tokia jų taktika.

Apčiupinėjau Alef. Tai vartėsi, spurdėjo po mano pirštais, jie skverbėsi į tai, tarsi į šiltus drebučius, panirdavo į šią visiškai materialią, sutirštėjusią pasaulio visumą, visišką jo tobulumą ir užbaigtumą, jei apskritai galiu išdrįsti kalbėti apie tobulumą. Alef nepulsavo po gabalėlį, tarsi kokia nors pamėkliška virtualybė… Tai visa kita pulsavo ten, plakė, lyg išgąsdinto vaiko krūtinėje.

Niekas nepadėjo. Netiko niekas, apie ką mąsčiau daugybę metų. Netiko ir tai, ką buvau skaitęs blizgiuose spalvotuose žurnaluose… Gal tik abejingumas galėjo man padėti. Ramybė, tylus nusižeminimas. Šūdas! Įširdęs, įsiutęs sveikosios rankos kumščiu trenkiau į pradrėkusią sieną. Joje įsispaudė išsišovę sąnariai ir prasižiojo plyšys. Perkirtau Alef pusiau.

Smalsiai apžiūrinėjau Alef. Čia buvo įmanoma įžiūrėti ir tetragramatoną, neišsakomą mano slaptojo dievo paslaptį – raidžių derinį, kurį prieš tai buvau matęs ir ant vieno iš savo spindinčių svarsčių: visada maniau, kad tai – gamintojo prekės ženklas.

O  dėl maisto – anaiptol nebadauju. Antrasis atletas nuolat pakiša man po durimis dienos baltymų normą. Mano forma puiki. Nustojau vartoti alkoholį (iš nuobodžio dorybė), ir tai man stebėtinai padeda. Vandens šaltiniai neišsemiami: būtinas gyvybei palaikyti skystis nuolat laša iš nevykusiai užvirintos vamzdžių sandūros. Deja, karštas. Surenku jį į indelį ir visada palaukiu, kol atvės. Geriu godžiai, tarsi žvėris dykumoje. Valgau ir vorų kojeles, užkąsdamas sudžiūvusiais musių kūnais. Kalbama, kad juose pakankamai vitaminų ir visai nėra cholesterolio.

Pernai buvo užėjusi Vozarikova pasiimti kažkokio seno šlamšto. Išgirdusi garsą iš mano rūsio ir patyrusi, kad tebesu ten, pakėlė nuoširdžiai nustebusias akis, kuriose atsispindėjo ir neapsakomas pasipiktinimas.

– Jūs vis dar čia… Nieko sau! – piktai sušnypštė ji ir atkakliai, net įžeidžiai iškelta galva paliko priplėkusią rūsio erdvę.

Neatsakiau nieko. Į nieką čia nereaguoju, su niekuo nesikalbu. Kadaise norėjosi daug kalbėti, ypač apie save. Dabar jau visai nebesinori: net jei atsirastų galimybė, vis tiek nekalbėčiau, o jei ir tektų kalbėti, tai būtų tik trumpi, griežti, nemalonūs sakiniai – įsakymai.

Dabar mankštinuosi su karšto vandens vamzdžiais, o šis „dabar“ jau yra tikras „dabar“ – ne taip kaip pirma. Neturiu veidrodžio ir, deja, negaliu patirti, kokią estetinę būklę pasiekė mano raumeningas, nepaisant visų aplinkybių, puikiai ištreniruotas kūnas, tačiau, kita vertus, ačiū Dievui, nematau ir savo veido. Galbūt didesnės laimės nė nebūna.

Tačiau kai žvilgteliu į Alef, visas pasitenkinimas bematant išgaruoja. Šioje sutelktoje šviesoje regiu viską, net save, keliagubą, padaugintą laike, visais laikais; regiu ir šio sveiko, sportiško kūno ateitį. Nors per pačius nuostabiausius reginius nusidriekė plyšys, viršuje, ant sienos tinko, matyti viskas – net tai, ką dariau visiškai vienas savo bute penktame aukšte, ir tai, kas dabar ten vyksta. Stebėti tai anaiptol nėra nuobodu.

Manote, kad jau baigiau? Kad šis „dabar“ yra „neišvengiamai tikras“ „dabar“? Kur ten! Netrukus išlupau šį įsivaizduojamą pasaulį, Alef, iš sienos, tarsi tai būtų ašarojanti, pusaklė pasiutusio šuns, kurio nė vienas nesigailėtų, akis, paskui įsikišau šį daiktą į užpakalinę kelnių kišenę ir dar tą patį vakarą, kaip paprastai po neblogos porcijos kūnui naudingų pratimų, sudribau lyg maišas ant betoninio laiptelio ir ten išgirdau, kaip nežinia kas neįtikėtinai garsiai trakštelėjo: sutraiškiau Alef į begalę mažyčių skeveldrų. Nuo tada jos byra man iš kišenės. Ar nuo šiol jau visada byrėsiu?

O dabar jau tikrai yra dabar. Iš rūsio ištrūkau gana nesunkiai: antrasis atletas atspėjo kaimynų ketinimus ir tučtuojau ėmė veikti prieš juos, stojęs į mano, pirmojo atleto, pusę. Galiausiai ir kolegos kariškiai suskato manęs ieškoti.

Be galo iškilmingai sugrįžau į savo butą, kurį kaimynai, nugriovę sienas, buvo sujungę su savo butais ir sukūrę įspūdingus apartamentus, tačiau ir taip niekas jiems neišdegė: praėjus porai dienų po rekonstrukcijos, atsivilko jaunasis Horvatas su savo parankiniais, iškeldino vargšus kaimynus į mažytį sandėliuką koridoriaus gale ir iš naujųjų patalpų susikūrė generalinį štabą.

– Neblogai jus išdūriau, bičiuliai? – šiepėsi jis bėdžiams mūrininkams mėgėjams.

Kai su kolegomis sugrįžau iš karinio dalinio, mafiozo verslui akimirksniu atėjo galas. Jis šiek tiek pažinojo mane iš treniruoklių salės ir žinojo, kad visi juokai jau baigti.

– Sakai, tavo butas? – kvyktelėjo jis.

– Mano, – atsakiau ir susipyliau į taurę gero viskio likučius, o netrukus vienadienių nuomininkų minia jau sliūkino laiptais žemyn.

Patogiai įsitaisiau odiniame fotelyje. Spoksau į didžiulį plokščią namų kino ekraną. Prietaisas išjungtas. Tai man nekliudo. Sėdžiu ir mąstau. Paskui prieinu prie ekrano, įsikišu sveikąją ranką į kelnių kišenę, ištraukęs, įtrinu į spindintį įmagnetintą paviršių šiek tiek tų nuolat byrančių trupinių, skeveldrų, sugrįžtu prie fotelio ir vėl atsisėdu.

Iš: Balla. Unglik. Bratislava: Koloman Kertész Bagala –

L. C. A. Publishers Group, 2003

Vertė Vytas Dekšnys

____

Balla (tikr. Vladimir Balla) gimė 1967 m. Nove Zamkų mieste
pietvakarių Slovakijoje. Baigė Bratislavos aukštąją ekonomikos
mokyklą, dirba Nove Zamkų darbo biržoje. Septynių prozos knygų
autorius, pasirašinėja tik pavarde ir nuosekliai rašo tik apsakymus.
Vadinamas dabartinės slovakų prozos „svarbiausiu alchemiku“. Jo
apsakymų tikrovė niūri ir paslaptinga, nors pasakojimas visada
nestokoja savito juodojo humoro.