Žmonėjimasis
RŪTA JAKUTYTĖ
Šiek tiek pavargau nuo tylėjimo, nuo bendravimo akimis, nervingais pirštais su daiktais, kurie supa. Šiaip visai nieko, nes be pastangų, neatsiklaususi, galiu juos liesti, ištepti, neplauti. Bet šiandien atsikėlusi suprantu, kad man reikia į save pasižiūrėti iš šalies, pamatyti, jog bendrauju ir elgiuosi kaip ir visi, ir niekas nepastebi, kaip jais bjauriuosi. Ranka pamažu kyla link telefono, reiktų sumaigyti kelis klavišus ir aš jau beveik pasimatyme su drauge-pažįstama iš mokyklos laikų. Visgi susilaikau. Žiūriu į telefoną. Žiūriu į kavos puodelį, kuris yra mano vienišo, nesuvaržyto pasaulio liudininkas, kuris kaip tik tyčiojasi iš manęs, kad nesugebėsiu. Juk yra matęs, kaip rytais vaikštau nuoga, kaip krapštau nosį, kaip mušu šunį, kaip apžiūrinėju save veidrody ir gėriuosi atvaizdu, ir suprantu, kad visa tai nuo bet kokio kito žmogaus turėčiau nuslėpti. Juk tikrumas kitus taip žeidžia: žiūrėti į žmogų be kaukės ir jį toleruoti reiškia pripažinti, kad esi toks pats nešvarus, savanaudis, gyvuliškas. Kiti būtų atšiaurūs, iš visai svetimos kasdienybės, sprendžiantys apie mane pagal tai, kaip sugebu jiems pameluoti, kokia maniera traukiu dūmą ir kiek litų palieku padavėjai ant metalinės sąskaitos lėkštelės. Man reikėtų jaukintis prie kito kūno, nežinant, prie kurios jo kaukės priglusti lengviausia, jaukintis, kol priprastų prie mano rūbų kvapo, balso, netyčia paliktų nukarpytų nagų ant palangės, ir tik tada galėčiau jam pasirodyti tokia, kokia pasirodau puodeliui. Neapsimoka taip susispausti dėl žmogiško instinkto žmonėtis.
Keista baimė, kad kas nors atims šitą laisvę, neleidžia skambinti draugei-pažįstamai. Todėl sėdžiu virtuvėje ir jaučiu apatiją, kuri pateisina mano nuolatinį norą virsti kelmu ir dūlėti, sustabdo radijo reklamą apie pigius vaistus, stuksenimą virš kairiosios krūties, kuris prieštarauja didžiajam norui sudaiktėti, liaujasi erzinantis čiaupo lašėjimas. Patiriu euforiją kiekvieną tokią sekundę, kai nesuku to apgaulingo laimės rato, kuris vadinasi komunikacija. Jis užstringa, ir lieki vienas tokioje patogioje raminančioje tamsoje, kur niekas tavęs nemato. Aplanko beveik sakrali nuojauta, kad gal tavęs visai ir nėra. Nėra kam tave patvirtinti, įkelti į atminties dėžutes ir paversti nenaudingu prisiminimu. Numeti visus statusus – sugyventinis, žmona, dėdė, kaimynas, priešas, atsiriša čiuptuvai, jungiantys tave su gyvenimu. Jokių kvailų užvalkalų, kurie atsineštų savas prievoles. Laisvė.
Pro langą matau senuką, sukantį ratus aplink kiemą ir ieškantį aukų, kurioms ant galvų galėtų išpilti savo praeities pamazgas arba kartu pasiplūsti dėl kokio negerumo ir taip patirti bendrumo jausmą. Kai tulžies prisidaugina tiek, kad ji tvyro ore. Specialiai atsistoju ir patikrinu, ar lauko durys užrakintos. Senis nežino apie mano egzistavimą ir negali manęs matyti, įtraukti į didįjį savo dievagojimąsi dėl visko, kas aplinkui (dėl senatvės). Aš saugi, jaučiu, kaip gera turėti namus.
Bėgu nuo žmonių, bet vis tiek apie juos galvoju. Juk kaip mažai vis dėlto reiškia mano gyvenimas be kitų gyvenimų greta. Jie mane pamatuoja, įvertina, pasako, ar gyvenu įdomiai, ar ne. Visai kaip prekę, judančią konvejeriu, patikrina, kad neturėčiau broko. Tada aš sprendžiu klausimus apie buitį ir pasistengiu gyventi kitaip, aplinka stengiasi pačiupti mane ir pataisyti. Žinoma, stengiuosi dėl kitų, o ne dėl savęs. Priklauso nuo vertinimo mato, o matas per šiuos kelis mėnesius man išnyko, nes leidau sau su niekuo nesilyginti. Aš mokausi ir tobulėju, tačiau kitų žodžiai apie mane vis dar žeidžia ir apimta azarto vis kažkam kažką įrodinėju. Turbūt tai būtina.
Žiūriu į prigaravusias virtuvės lubas, kurios taip meniškai lupasi ir atidengia vis po naują sluoksnį, kvapą, toną, ir taip gera stebėti šį vyksmą, kad didesnio nė neįsivaizduoju. Kai ateina paštininkas arba kaimynas ko nors pasiskolinti, tyliai tyliai nusėlinu nuo durų, uždengiu akutę, beveik nekvėpuoju, išjungiu radiją ir užtraukiu užuolaidas, kad nepastebėtų mano vienišo buvimo ir neįsiveržtų į menkos būties dienoraštį savo svetimais žodžiais, vertinančiomis akimis arba, neduok Dieve, tuo žvilgsniu per mano petį, įžūliai besiskverbiančiu į kambarį, akimirksniu svetimumu persunkiantį net patalų kvapą. Mėgstu savo baimę būti naudingai, kam nors padėti. Jie pamanytų, kad gerai sutariam, kad turim ryšį, kuris mane gąsdina, juk tada turėčiau tai daryti nuolatos. Eiti į darbą – dar baisiau, nes būčiau įkinkyta į ratelį „imu–duodu“, tektų net paimti pinigus, o tai reikštų dar vieną šlykščią progą varžytis su kitais.
Visos šios mano slėpynės nuo bendravimo – vienas didesnių nuotykių gyvenime. Nusipurtau net nuo minties, kad kas nors galėtų įvykti be mano žinios, leidimo ir sukrėsti visą tylą.
Tačiau būna kartais momentų, kai pamiršti, ar dar kvėpuoji, ar ne. Dabar kaip tik toks momentas. Veidroduko imti nenori, nes tada teks pažvelgti į savo atvaizdą. Žinai, kad kvėpuoti padėtų net menkiausias įvykis, kuris pravertų lūpas, įsiskverbtų į burną ir paprasčiausiai pripumpuotų plaučius oro. Bet viskas ne taip lengva, tiesiog išėjęs į gatvę nuotykio niekaip nepasigausi. Nieko nėra nemokamo, turėsi jį vytis po visą miestą, važiuoti daugybe sušvinkusių troleibusų, skverbtis į kitų būtį, kad tave užimtų, perskaityti krūvas vienodų romanų ir pažiūrėti daug filmų, nes bet kokiam suskretusiam įvykiui reikia scenarijaus, o jūs, minčių apleistos smegenys, turite jį pavogti. Tu ieškai kaip pamišęs, vis iriesi gilyn į minią ir jautiesi kaip koks iškrypėlis, pro prakaituotus pakaušius stumiesi gilyn ir bijai, kad gal nesugebėsi išnerti atgal, gal tave nuskriaus koks piktas veidas, bet aukoji viską, nors ir žinai, kaip tai zombiška, juk tarsi laukinis vyras, ieškantis putlių moters šlaunų, tarp kurių galėtų patenkinti kažkokį karštligišką geidulį, patvirtinantį būtį, tu medžioji savo gyvenimą. Turi pripildyti jį įvykių, nes kitaip bus tuščias, visiškai vidutiniokiškas, ir nežinosi, ar visą tą laiką bent kiek kvėpavai, ar pajautei šleikštulį arba džiaugsmą.
Vis dėlto reikia skambinti pažįstamai, pavogti iš jos porą banalių istorijų, kad atitirptų šitas stingulys ir čiaupas pradėtų vėl lašėti. Noriu gerti.
