Verba

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Rūta Oginskaitė. Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą. V.: Aidai, 2010. 396 p.

Roberto Verbos (1932–1994) antkapis Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje – žemės spalvos subraižytos kino juostos fragmentas. Kinematografininkai žino, kad jų kolega paliko tūkstančius metrų vaizdajuosčių, tiesiog visą sandėlį nesutvarkytų Sąjūdžio pradžios archyvų – laimei ar nelaimei, šitas politinis visuomeninis kino dienraštis, be atrankos filmuotas Atgimimo įvykių srautas, kaip ir apskritai viso pasaulio kino kronika, pasidengs auksu ne anksčiau kaip po kelių dešimtmečių. O šiandien Robertas Verba ir visi tarybinio laikotarpio kinematografininkai sulaukė biografinės knygos – netikėto istorinio jų darbo įprasminimo.

Štai šitaip mūsų dokumentikos klasikui, septintojo dešimtmečio laimės kūdikiui, ėmė ir pasisekė dar kartą – jo gyvenimas ir kūryba, sutapę su Lietuvos kino studijos anų metų gyvenimu ir kūryba, inicijavo išsamią, jautrią, kinematografiškai sumontuotą knygą. Robertas Verba, manau, būtų patenkintas Rūtos Oginskaitės darbu.

Net plačioji, su kinu nesusijusi auditorija, nesidominti tuo, kas, kaip ir kada buvo nufilmuota, antrąją storos knygos dalį skaitys vienu įkvėpimu – Verbos gyvenimo bendrakeleivių liudijimai veikia kaip, na, tiesiog kaip geras kinas. Jie užrašyti „vienas į vieną“, išsisakančiajam suvokiant, kad tai vienintelė proga paliudyti, kokie gi mes buvome, ką jautėme, ką dabar supratome… Nugrimzdusius į šituos atsiminimus ir atsivėrimus apims seniai patirtas kinematografinės gildijos jausmas.

Sunkus rekviem – paskutiniai pokalbiai su Verba ligoninėje, tačiau knygos autorė ryžosi viešinti ir juos. Oginskaitės herojus – tragiška figūra. Knygos laikas taip pat visada dramatiškas, gniuždantis, kūrybinės problemos neišbrendamos. Tokia vienatonė intonacija suteikia knygai reikalingą juodą ir baltą anuometinio kino spalvą. Tik dviem spalvomis apsieita ir įrišant šią solidžiai sumaketuotą knygą (pabrėžtinai balta nugarėlė primena vadovėlį). Dramatizuotas rakursas išlaiko skaitymo įtampą ir yra pateisinamas, tačiau kai įveikiu knygą ir paimu į rankas didžiulę dovaną – kompaktinę plokštelę su garsiaisiais Verbos filmais, – ekrane atsiveria toli gražu ne vienatonis, ne skausmingas pasaulis. Tragiškojo Verbos kinas yra šviesa ir viltis, grožis ir prasmė. Būtent toks paradoksalus finalinis knygos išrišimas.

Daugybė nuotraukų „plaukia“ kartu su biografiniu tekstu, jos tą tekstą puikiai cementuoja ir padeda bent vaizduotėje atkurti senus laikus, brangius veidus Birutės gatvėje… Filmų kadrų įrėminimo beveik atsisakyta (jų nereikėtų ir visai), Verbos kadrai yra vertingi tik gyvame filme.

Pačios Oginskaitės rašoma biografija, mano galva, skyla į dvi dalis. Labiau ištyrinėta ir aiški pačiai autorei yra antroji Verbos gyvenimo pusė, kai pripažintas kino klasikas blaškėsi, nesurasdamas sprendimų filmams apie Čiurlionį ar Dainų šventę. Sunkiau yra iššifruoti ir suvokti kažkodėl patį geriausią Verbai ir iš viso patį sėkmingiausią pasaulio kinematografui septintąjį dešimtmetį. Tikrai negalima visos sėkmės suteikti trumpam Chruščiovo „atšilimui“, palankus klimatas kinui (ir ne tik kinui) įsivyravo ir anapus geležinės uždangos, daugybei kino personų prasidėjo aukso amžius.

Biografijos pradžioje atsiranda nemažai nereikalingų retorinių klausimų, tarybinio laikotarpio problemos aiškinamos tarsi neišmanėliui studentui (p. 34, 55, 90, 110). Kai autorė rašo patetiškai ar publicistės plunksna, jos rankos neatpažįsti. Vėliau, kai ji pati tarsi tampa įvykių dalyve, įvertina savo auditoriją kaip lygią, ima gerai orientuotis dokumentų, protokolų ir citatų šūsnyje, tuomet išgirsti ir tvirtą kino istorikės intonaciją. Autorė pasinaudojo puikia proga atiduoti duoklę Lietuvos kino studijos direktoriui Juliui Lozoraičiui – tiesą sakant, jokios duoklės čia net ir nėra, slenkant „kino kadrams“ apie LKS, reikšminga Lozoraičio figūra pirmajame plane pasirodo nuolat ir natūraliai. Abejočiau dėl išskirtinių puslapių vieno atsitiktinio dokumentinio filmo autoriui Arūnui Žebriūnui; teisybės dėlei biografiniame panteone daugiau vietos turėjo atsirasti periodiniam kino žurnalui „Tarybų Lietuva“ (juk Verbos filmografijoje jų yra daug) ar Bytautei Pajėdienei. Bet, matyt, dėl tų „savo garbės vietų“ artimiausiu metu Oginskaitė iš kinematografininkų armijos išgirs daugybę nuomonių…

Knygoje skirtingos nuomonės, vertinimai netgi dera – labai įvairiaplaukis buvo pats lietuvių kinas. Oginskaitė Maskvos instancijoms suteikia tradiciškai neigiamą vaidmenį, o vėlesniame personalijų skyriuje pasigirsta ir visai priešingų balsų („Ir mes gudraudavome: prieš rodymą savai valdžiai stengdavomės nuvežti kopiją į Maskvą [...]. O tada jau rodydavome Vilniuje ir sakydavome: klausykit, Maskva priima, o jūs – ne?“, p. 200).

Robertas Verba „negalėdavo pakęsti, jei, sakysim, prieš filmavimą skaitinėji laikraštį“, – prisimena vienas iš jo kolegų operatorių. Toks maksimalizmas kine buvo kadaise – „nuo pradžios pasaulio“ ir tai yra užfiksuota naujojoje knygoje.

____________

Nacionalinėje dailės galerijoje rugsėjo 21 d. 17.30 val. vyks knygos „Nuo pradžios pasaulio“ pristatymas. Dalyvaus kritikė Rasa Paukštytė, istorikas Aurimas Švedas, knygos autorė, Roberto Verbos kolegos.