Tania

DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ

Tuo metu galvojau, kad esu beždžionėlė, vardu Toto. Žiemą iš muzikos mokyklos grįždavau vėlai, visad užsukdavau į Mangą palaukti mamos. Infekcinių ligų skyrius, kuriame ji dirbo, neturėjo garbės oficialiai vadintis Manga, bet žinojau, kad tik toks yra jo vardas. Mangoje vakarais plaudavo grindis, o aš, paruošusi pamokas, eidavau pasivaikščioti. Ant grindų nebuvo galima užlipti, bet aš esu Toto, todėl žinojau, kaip galiu pereiti nuo vieno Mangos galo iki kito. Užlipdavau ant palangės, atsargiai, nes ji buvo nukrauta kaktusais. Tada įsikibdavau į vamzdį, einantį palei sieną, sulaikydavau kvapą, apsidairydavau ir tyliai peršokdavau ant drabužių kabyklos. Ji stovėjo kampe ir buvo labai patogi laipioti, penkiakojė. Ištiesdavau ranką ir bandydavau pasiekti prie sienos sustatytas medines atlenkiamas kėdes. Jų kojomis paėjėdavau iki koridoriaus vidurio ir ryždavausi pačiam pavojingiausiam dalykui – šuoliui ant metalinio vežimėlio su dviem lentynomis, ant apatinės buvo sukrauti instrumentai, ant viršutinės vaistų buteliukai. Jei pavykdavo, balansuodama ant vežimėlio galėjau pavažiuoti iki pat paskutinės patalpos – laboratorijos – kur sėdėjo Tania.

Ji pradėjo dirbti Mangoje rudenį ir buvo jauniausia. Senosios seselės mėgo mane ir visad pasakydavo ką nors malonaus, paklausdavo, ar nenoriu valgyti, kokius pažymius gavau ir panašiai. Bet Tania beveik visada atrodė nepatenkinta, pamačiusi mane laboratorijoje. Kartais jos paklausdavo, ar aš netrukdanti, ji neryžtingai pasakydavo, kad ne. Man buvo labai įdomūs tie prietaisai, kuriuos ji turėjo ant savo stalo, du mikroskopai, o aplinkui buvo sustatytos kolbos ir išdėlioti stikliukai. Įsidrąsinusi prašydavau leisti man pažiūrėti pro mikroskopą, ji atsidusdavo, bet leisdavo. Ant stiklo užlašintas kraujas pro jį atrodė kaip nuostabi raudona gėlė. Bet greitai ji bandydavo manęs atsikratyti, ar man nereikia ruošti pamokų? Ne, jau padariau, aš gerai mokausi, Tania. Ar galiu čia pasėdėti? Ji buvo susierzinusi, bet nieko nepasakė, todėl pasilikau.

Atsinešiau sulčių pakelį ir sumuštinį, kurį buvo davusi mama. Nuplėšiau prie pakelio šono priklijuotą šiaudelį, pradūriau sidabriniam taške skylę ir išgėriau sultis. Jos buvo vyšnių, kainavo litą dvidešimt.

Tania vilkėjo per didelį baltą chalatą, beveik visos moterys Mangoje buvo storos, ir jis keistai kabojo ant jos raino violetinio golfo. Juodus plaukus ji šukavo labai madingai, kirpčiukus palikdavo ilgus ir pašiauštus ant kaktos. Spoksojau, man ji buvo labai graži. Ar neturi ką veikti, paklausė. Galiu skaityti, jei duosi ką nors, atsakiau išdidžiai. Ji davė man „Akistatą“. Perskaičiau visą, sužinojau Kauno ir Panevėžio gaujų narių vardus, vietas, kuriose neseniai buvo rasti lavonai, kiek apiplėšimų sausio mėnesį, paskutiniame puslapyje buvo erotinis apsakymas, man atrodo.

Jai liūdna, šį žiemos vakarą ant šlaito prie geležinkelio stovinčioje Mangoje Taniai buvo liūdna. Net jei grindys blizga kaip ežeras, vakarienė išdalinta, indai suplauti. Kartojausi intervalų apvertimus, leidau jai mane padažyti. Grįžtant namo mano skruostų perlamutras spindėjo sniege.

Žiemai įpusėjus atsinešiau solfedžio sąsiuvinius ir likau visai nakčiai. Tania ir jos storoji sesuo budėjo greitosios pagalbos kambaryje, viena akimi sekdamos „Stebuklų lauko“ žaidimą.

Aš nuėjau į skyrių ir žaidžiau savo. Pradėti žaisti su vaistais labai paprasta. Jų maži buteliukai dailūs, žirniukai glotnūs ir apvalūs, kiekvienam vaistui buvau davusi vardą. Ateidama kitą kartą patikrindavau, kaip jie sudėlioti, dažniausiai dėl seserų aplaidumo jie visi būdavo atsukę vieni kitiems nugaras. Pats svarbiausias rūpestis, kurio negali išvengti Mangoje, yra daiktai, žiūrintys tiesiai į tave. Kiekvienas šampūno buteliukas, ryžių pakelis, cukrinė, degtukų dėžutė turėjo savo veidą, ir negalėjau pakęsti, kad jie nusisuka nuo manęs. Vaistus kruopščiai sustatydavau, suskirstydavau vaidmenimis, kartais jie būdavo orkestras, kitais kartais mafijos pasitarimas, sprendžiantis, kur paslėpti savo boso galvą. Vieną dieną pasižiūrėjusi jausmų kupiną serialą nusprendžiau, kad Paracetamolis yra nėščia. Atidariau buteliuką, pamačiusi, kad Paracetamolis yra dar per mažai nėščia, supyliau į jį kitų buteliukų tabletes. Baltaveidžiai Paracetamolio vaikai ryte buvo išdalinti turintiems temperatūros ligoniams.

Kitą rytą supratom, kad stebuklų laukas apsisuko ir pamerkė mums savo riebią akį. Tania nežinojo, kad žaidžiu buteliukais. Todėl išplovusi keletą skrandžių ir grįžusi iš Mangos ji pasigamino iš baltojo chalato burę ir išplaukė tolyn. Ją sutikau po kelerių metų ir nusipirkau iš jos savo pirmąsias platformas.