Niekio bedugnės ir būties aukštumos

DALIA ZABIELAITĖ

Harry Mulisch. Zygfridas: juodoji idilė. Romanas. Iš olandų k. vertė Aušra Gudavičiūtė. V.: Vaga, 2010. 200 p.

Romanu apie Hitlerį šiandien nebenustebinsi. Priešingai, tai pabodusi ir nebeįdomi tema. Bet šis romanas kaip tik apie šią istorinę figūrą. Ar tai, kad rašytojas pasirinko šią temą, reiškia, kad jis neišradingai klaidžioja literatūros temų tankmėse? Tikrai ne. Turtingą kūrybos patirtį turintis Harry Mulischas (g. 1927) puikiai pažįsta šiuolaikinės literatūros tendencijas. Šiame romane apie Hitlerį jis rašo: „Šiuo metu tam asmeniui jau paskirta šimtas tūkstančių, jei ne daugiau, studijų: politinių, istorinių, ekonominių, psichologinių, psichiatrinių, sociologinių, teologinių, okultinių ir dar galas žino kokių, jis iš visų pusių apsuptas ir ištirtas [...]. Joks kitas asmuo nesulaukė tokio dėmesio, tačiau visu tuo mes nepasistūmėjome nė per nago juodymą. [...] Jis, kaip iš pradžių buvo, taip visiems ir liko mįslė, arba ne, nuo visų tų tyrimų jis pasidarė dar nesuprantamesnis. Tie vadinamieji paaiškinimai tik padarė jį dar labiau neperregimą, ir dėl to jis pats būtų buvęs labai patenkintas. Mano nuomone, Hitleris sėdi pragare ir plyšta juokais. Pats laikas pokyčiams.“ (p. 20–21) Ši viena iš kertinių romano citatų gerai nusako ne tik kokia dabartinė Hitlerio recepcijos padėtis, bet ir pagrindinę „Zygfrido“ koncepciją – tai metaromanas, t. y. romanas, parašytas atsispiriant nuo gausios raštijos apie fiurerį ir žengiant naują žingsnį, arba, kaip autorius sako, darant pokytį visame tame rašyme šia tema. Kuo šis romanas kitoks ir ką nauja pasako apie Hitlerį?

Į šį klausimą neįmanoma pateikti greito atsakymo. Mat pats romanas greitai skaitant atrodo paprastas, o įdėmiau patyrinėjus – sudėtingas. Sudėtingas ir forma, ir turiniu, kurie susiję taip, kad vienas kitą aiškina.

Romanas prasideda linijiniu pasakojimu, kaip į Vieną atskrenda garsus olandų rašytojas Rudolfas Herteris – senyvas ir trapus, bet kupinas gyvenimo džiaugsmo. Jį lydi jo jauna gyvenimo draugė Marija. Čia juos pasitinka Nyderlandų ambasados darbuotoja ir nuveža į prabangų viešbutį. Į Vieną rašytojas atvyko literatūros vakare pristatyti savo nuostabaus romano ir duoti interviu televizijos laidai bei didiesiems dienraščiams. Po literatūros vakaro prie rašytojo prieina du senukai – Julija ir Ulrichas Falkai. Antrojo pasaulinio karo metais jie tarnavo Hitleriui jo slaptojoje viloje „Berghofe“. Čia prasideda naujas romano epizodas – leidžiamasi į tamsesnę literatūrinės tikrovės pakopą: iš literatūros garsenybę supančios įprastos prabangos į troškų ir pelėsiais atsiduodantį Falkų kambarį senelių globos namuose. Iš pradžių Falkai pasakoja savo gyvenimo istoriją ir kaip pateko į Hitlerio vilą dirbti liokajais. Paskui pereina prie paties Hitlerio ir šiuo jų pasakojimu, kaip rašytojas sako, jau įžengiama „į šėtono valdas“ (p. 77). Tai yra į Hitlerio ir jo padėjėjų štabą Alpėse, kur gyveno ir Eva Braun, Hitlerio mylimoji. Tai buvo ramaus, nerūpestingo gyvenimo ir nedrumsčiamos meilės salelė – karo metų juodoji idilė. Į ją įžengiama iš lėto, naratyvo struktūrą konstruojant iš atskirų leidimosi žemyn pakopų (gal kiek dirbtinokai romane sukabintų).

Čia visos pakopos svarbios. Ne tik senukų Falkų rašytojui Rudolfui Herteriui papasakota dar niekam nežinoma istorija apie Zygfridą, Hitlerio ir Evos Braun sūnų, kurį slėpdami jie patikėjo auginti Falkams ir kuriam suteikė pastarųjų pavardę. Karui sėkmingai pasibaigus Hitleris tikėjosi Zygfridą paskirsiąs Vokietijos vadovu ir taip įkursiąs savo dinastiją. Bet karas baigėsi kitaip. Kitaip baigėsi ir mažojo Zygfrido likimas. Priešpaskutinė romano naratyvo pakopa, parašyta Evos Braun dienoraščio forma, – tai pačios juodžiausios Hitlerio ir Evos Braun dienos ir jų tuoktuvės prieš pat mirtį Berlyno betoniniuose požemiuose. Paskutiniame trumpučiame romano skyrelyje vėl grįžtama į didžiojo rašytojo Rudolfo Herterio kambarį prabangiame viešbutyje – čia jį ištinka fatališka mirtis, po susitikimo su senukais įkvėptai svarstant Hitlerio nesuprantamumo klausimą. Ši mirtis yra ne tik pagrindinio romano veikėjo rašytojo fizinė mirtis, bet ir simbolinė mirtis kiekvieno rašytojo, kuris šiandien leistųsi į Hitlerio temos svarstymus.

Olandų rašytojas Harry Mulischas „Zygfride“ parodo, kad Hitlerio temai šiandien reikia naujos prieigos. Šis „pats mįslingiausias visų laikų žmogus“ (p. 37) vis tiek liks nesuprantamas, kad ir kiek negirdėtų faktų būtų atrasta (Hitlerio sūnaus Zygfrido istoriją rašytojas pateikia kaip neva sensacingą faktą, nors kartu pabrėžia, kad tai „fantazijų eksperimentas“ (p. 20), kuriuo rašytojas ironizuoja tokį rėmimąsi sensacingais faktais; lietuviško leidimo viršelyje – taip išleistas ir angliškas leidimas – esanti Hitlerio su berniuku, šiek tiek panašiu į fiurerį, nuotrauka sėkmingai provokuos kiekvieną skaitytoją, kuris pažvelgęs į viršelį manys romane rasiąs istorinę sensaciją).

Kalbėjimo apie Hitlerį pokytį kaip tik ir reiškia rašytojo bandymas pateikti filosofinę Hitlerio mįslės versiją. Į šią versiją rašytojas įpina daugybę mažų istorinių detalių, turinčių psichologinį atspalvį (pvz., Hitleris labai mylėjo paklusnųjį aviganį; jam buvo svetimas tėviškas jausmas, nes pernelyg ilgai buvo mamytės sūnelis, o jo kabinete karo metais kabėjo jos portretas ir kt.). Bet romanas nėra nei grynai psichologinis, nei istorinis, nes, rašytojo teigimu, vien psichologija ar vien istorinio romano žanras negali paaiškinti Hitlerio mįslės. Minėto pobūdžio detalės veikiau praverčia filosofiniam Hitlerio mįslės aiškinimui. Romane rašytojas Hitlerį apibūdina kaip naikinančią juodąją skylę, kaip mistinį niekį, kaip absoliutų Antikristą, kaip nihilistinę dievybę ir kt. Negali sakyti, kad nėra taiklus šis filosofinis Hitlerio mįslės aiškinimas, paremtas Vakarų filosofų įžvalgomis. Harry Mulischas parodo, kad didieji filosofai nuo seno įvairiai kalbėjo apie niekį ir jo realumą. O Friedrichas Nietzsche pranašiškai rašė apie niekio įsikūnijimą: „Nihilizmas stovi prie durų; iš kur atėjo šis baisiausias iš visų svečių?“ (p. 158)

Vis dėlto pateikdamas šį aiškinimą olandų rašytojas leidžiasi į ištęstą ir painų filosofavimą. Čia nuo Platono puolama prie Johanno Eckharto, nuo Friedricho Nietzschės – prie Arthuro Schopenhauerio, nuo Martino Heideggerio – prie Ludwigo Wittgensteino ir kt. Šių garsių filosofų idėjos tik grybštelėjamos ir plačiau nerutuliojamos. Filosofijos tradicijos nepažįstančiam skaitytojui šis filosofinis romano sluoksnis bus kiek neaiškus ar pernelyg sudėtingas. Šiame romane, kuris pagrįstai vadinamas metafiziniu ar idėjų romanu, galima pasigesti ankstesnės kartos metafizinio romano kūrėjų (pvz., Marcelio Prousto ar Thomo Manno ir kt.) nuoseklaus ir gilaus filosofavimo. Kita vertus, tokio filosofavimo romane tarsi sąmoningai atsisakoma, nes, kaip teigia rašytojas, net ir „mąstymas nepadeda rasti jokio paaiškinimo“ (p. 128). Per du romano skyrelius (p. 142–167) besitęsiantis rašytojo Rudolfo Herterio filosofavimas yra kitoks, anapus grynai racionalaus mąstymo, tarsi dionisiškas sąmonės šėlas. Galima sakyti, kad tai mistinė įžvalga ir kartu filosofavimo ironizavimas. Ir filosofinis mąstymas, ir literatūrinė vaizduotė, ir istorinis tyrimas yra bejėgiai prieš pribloškiančią niekio tikrovę.

Romane esama ir kitų sudėtingesnių dalykų. Galima paminėti romano naratyvo rimtą ir kartu ironiškai žaismingą rėmimąsi mitologiniu pagrindu. Tokia yra romano antraštė ir veikėjas Hitlerio sūnus Zygfridas. Nesunku čia atpažinti aliuziją į germanų herojinį epą „Nybelungų giesmė“ (XII–XIII a.) ir pagrindinį šio epo personažą karžygį Zygfrydą – vyriško orumo, garbingumo ir teisingumo įsikūnijimą. Kaip sako literatūros istorikai, šis epo herojus „iki pat naujųjų amžių buvo laikomas vokiečio idealu“. Tą idealą bandė atgaivinti ir kompozitorius Richardas Wagneris savo operine tetralogija. Kai skaitydamas romaną sužinai, koks likimas ištiko Hitlerio sūnų Zygfridą, kartu sužinai, koks likimas XX a. ištiko šiuos germaniškus idealus. Supranti ir tai, kodėl romano personažo rašytojo Rudolfo Herterio paveikslu autorius taip pabrėžia orumo, garbingumo, skonio ir takto vertę. Romane figūruoja ir kito senojo mito motyvas. Rudolfo Herterio sukurtas šedevras „Meilės išradimas“, kaip jis pats sako, yra šiuolaikinė „variacija „Tristano ir Izoldos“ tema“ (p. 17) – apie dviejų žmonių meilę kaip pirmapradį stiprų jausmą, kurio nesugriauna kitų apgavystės. Variacija Tristano ir Izoldos meilės tema yra ir romanas „Zygfridas“. Meilės tema, gal kiek punktyriškai išplėtota, aprėpia visas tris romano naratyvo pakopas: rašytojo Rudolfo Herterio ir Marijos meilę; nacizmo suvestų Julijos ir Ulricho Falkų meilę; Hitlerio ir Evos Braun meilę. Tai meilės iki pat mirties skirtingos variacijos.

Romaną daugiasluoksnį daro ne tik šis mitologinis lygmuo. „Zygfridas“ ypatingas tuo, kad tai savireferentiškas romanas. Tai save aiškinantis ir kritikuojantis tekstas, kuriame, kaip rašoma knygos pradžioje, autorius praskleidžia savo kūrybos paslapties šydą. Harry Mulischas romane aiškiai pasako, jog šis pasakojimas apie Hitlerį, kad ir koks būtų, negali būti sėkmingas, nes pats pasakojimo objektas (Hitleris) yra žodinę artikuliaciją pranokstantis niekis. Tad ar gali šį romaną kritikuoti dėl nepavykusių dalykų, jei pats rašytojas Harry Mulischas čia pat romane savo pasakojimą sukritikuoja ir sako, kad kitaip ir negali būti: „aš nė pusės to nesuprantu“ (p. 147), „[t]ai nesąmonė, bet galbūt“ (p. 150) ir kt. Romanas įdomus ir kitais savireferentiškais svarstymais apie literatūros kūrinio prigimtį bei vertinimo kriterijus. Įdomus tais gyvais (ne abstrakčiais estetiniais) rašytojo Rudolfo Herterio apmąstymais apie tai, kaip jis patiria kūrybos procesą ir savąją, kaip rašytojo, individualybę. Įdomus yra ir rašytojo Rudolfo Herterio retrospektyvus žvilgsnis į savo vaikystę ir kaip pakopa po pakopos jis kilo į literatūros viršūnes (tai rašytojo tapsmas nuo talentingo, į psichologines schemas neįspraudžiamo vaiko, kurį aplinkiniai laikė tinginiu ir kvailiu, iki nacionalinės premijos laureato, žinomo Europoje ir JAV).

Vieni užsienio kritikai šį romaną vertina kaip autobiografinį. Iš tiesų, kaip ir romano herojus rašytojas Rudolfas Herteris, Harry Mulischas priklauso paskutinei rašytojų kartai, patyrusiai ir prisimenančiai karą ir nacių erą (beje, rašytojo motina buvo žydė, o tėvas – austras, dirbęs naciams, tad žmoną ir sūnų išgelbėjęs nuo koncentracijos stovyklos). Kaip ir Rudolfas Herteris, Harry Mulischas turi bendraamžę žmoną ir dvi dukras, taip pat ir jaunesnę gyvenimo draugę, su kuria gyvena ir yra susilaukęs sūnaus. Bet bendrauja ir su pirmąja žmona. Ši šiuolaikinė liberali poligamija tikrai nestebins lietuvių skaitytojų. Šios ir kitos rašytojo Rudolfo Herterio gyvenimo detalės nėra fiktyvios, jos leidžia pažinti patį romano autorių.

Kiti užsienio kritikai priekaištauja dėl to, kad romane pavaizduotu literatūriniu antrininku autorius pretenzingai „save mitologizuoja“. Bet gal visai natūralus tas savęs mitologizavimas, kai tai daro šitiek daug olandų literatūroje nuveikęs vyresnio amžiaus rašytojas. Harry Mulischas laikomas vienu didžiausių olandų pokario literatūros kūrėjų. Tiksliau sakant, jis priklauso XX a. olandų literatūros „didžiajam trejetui“ kartu su Gerardu Reve ir Willemu Frederiku Hermansu. Šie trys olandų rašytojai (du pastarieji, deja, jau mirę) iki šiol neversti į lietuvių kalbą. „Zygfridas“ yra pirmasis Harry Mulischo romanas lietuviškai. Tai 2001 metais rašytojo (tuomet septyniasdešimt ketverių) sukurtas jau 13-asis romanas, o kur dar poezija, apsakymai, autobiografiniai, filosofiniai darbai ir kt. Olandų literatūra lietuvių skaitytojams dar mažai pažįstama – gal dėl to, kad vertėjų iš olandų kalbos Lietuvoje nėra daug. Gera pradžia jau padaryta. Tiesa, pradėjus ne nuo geriausio, bet nuo vieno iš naujesnių rašytojo darbų. Bene labiausiai Harry Mulischas vertinamas kaip metafizinio romano tradicijos (daugiausia vokiškos ir austriškos) tęsėjas, tradicijos, kuriai priklauso tokie rašytojai kaip Thomas Mannas ar Robertas Musilis.

Romano lietuviško vertimo kalba sklandi, leidžianti pajusti rašytojo stiliaus elegantišką skaidrumą ir tai, kaip stilius keičiasi pakopa po pakopos naratyvui leidžiantis į fiurerio juodąsias valdas. Vertimas nuo pat pirmų romano puslapių gerai perteikia rašytoją Rudolfą Herterį supančią šiuolaikiško aristokratiškumo atmosferą. Minėti kelias korektūros klaidas būtų pernelyg trivialu.

Šiame daugiasluoksniame romane rašytojas taikliai įvardija ir suproblemina mūsų laikų žmogaus galimybę pažinti Hitlerį ir jo nebepažinti. Jaunajai kartai (ir ne tik jai) romanas tikrai bus naudingas ir įdomus (beje, viena iš romano apie Hitlerį rašymo paskatų buvo rašytojo Rudolfo Herterio sūnaus Marnikso klausimas: „Kas toks buvo Hitleris?“ (p. 31) Romanas įdomus ne tik istorine tematika, bet ir liudijimais apie pokario kartos rašytojo turtingą patirtį. O svarbiausia – ši knyga moko pažinti metafizinį vyksmą, per žmones ir įvykius istorijoje veikiantį blogį ir gėrį, tamsą ir šviesą (plg. Hitleris ir Herteris). Moko domėtis rimtesniais dalykais, o ne sufabrikuotomis sensacijomis: „Didelės asmenybės kalba apie idėjas, vidutinybės – apie atsitikimus, o menkystos – apie žmones.“ (p. 43) Tai trys būdai, kaip bus skaitomas šis daugiasluoksnis romanas.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“